Sovietų okupaciniam režimui S. Neris buvo labai svarbus asmuo

LGGRTC POZICIJA DĖL SALOMĖJOS NĖRIES PAMINKLO VILNIUJE

Regionų administracinis teismas panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą pašalinti iš viešosios erdvės Vilniaus centre esantį Salomėjos Nėries paminklą.

Ta proga dar kartą primename, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje neturi būti saugomi viešieji objektai – paminklai, atminimo lentos, gatvių pavadinimai, kuriais įamžinta atmintis asmenų, veikusių sovietų okupacinio režimo sistemoje, ir kurie (viešieji objektai) propaguoja sovietų okupacinį režimą.

1. Nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Draudimo propaguoti įstatymo paskirtis – nustatyti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimą, viešųjų objektų pripažinimo tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tvarką, viešųjų objektų, pripažintų tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, pašalinimo ar pakeitimo tvarką, totalitarinių, autoritarinių režimų ideologijų sklaidos prevencijos priemones.

Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant:

1) simbolius, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos ar pateikiant informaciją, kuria propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos;

2) asmenis (kai žinoma, kad šie asmenys veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms), organizacijas, įvykius ar datas, simbolizuojančius (-ias) totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas (Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

2. Duomenis, ar viešieji objektai atitinka minėtas Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka įvertina Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. XIV-2030 „Dėl viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos sudarymo“ sudaryta tarpinstitucinė komisija (toliau – Komisija), kurios funkcija – atlikti informacijos vertinimą ir teikti Centrui išvadas.

Kaip žinoma, ši Komisija sudaroma iš įvairių sričių institucijų: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Centro, atstovų (narių); taip pat ji turi teisę pasitelkti istorijos, meno, kalbos ir (ar) teisės sričių ekspertus (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 3, 6 dalys).

3. Centro generalinis direktorius, gavęs Komisijos išvadą, priima vieną iš aptariamo straipsnio 8 dalyje numatytų sprendimų:

1) pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties šio įstatymo 3 straipsnio nuostatoms arba pakeisti viešąjį objektą, jeigu jo sudedamąją dalį, savybes, pavadinimą ar kitą elementą, neatitinkančius Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatų, galima pašalinti nepažeidžiant objekto paskirties ir naudojimo tikslo;

2) nėra pakankamo pagrindo pašalinti arba pakeisti viešąjį objektą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad informaciją apie aptariamo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus viešuosius objektus savivaldybių institucijoms ir (ar) Centrui gali teikti fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys.

4. Nagrinėjamu atveju Komisija, gavusi fizinio asmens kreipimąsi, atlikusi pateiktos informacijos vertinimą, 2024 m. rugpjūčio 7 d. vykusiame posėdyje priėmė išvadą, kad Salomėjos Nėries paminklas Vilniuje (Vilniaus miesto savivaldybėje) pažeidžia Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnyje nustatytą draudimą propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuose objektuose, todėl paminklas turėtų būti pašalintas.

Ši išvada su ekspertų, specialistų išvadomis pateiktos Centrui, kurio atsakingas padalinys (Istorinės atminties įamžinimo skyrius) pagal kompetenciją išanalizavo; o Centro generalinis direktorius, vadovaudamasis minėtomis Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 4, 6 dalių, 8 dalies 1 punkto nuostatomis, priėmė 2024 m. rugpjūčio 20 d. Sprendimą Nr. SVOA-107, kad viešasis objektas – S. Neries paminklas, turi būti pašalintas.

Priimdamas tokį Sprendimą, Centro generalinis direktorius atsižvelgė į minėtos Komisijos išvados motyvus ir įvertino joje ir ekspertų, specialistų išvadose nurodytus visus istorinius bei individualius faktus apie Salomėjos Nėries biografiją ir veiklą, t. y., kad ji veikė okupacinėse politinėse bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose; aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms struktūroms įtvirtinant sovietinę okupaciją ir vykdant represijas; 1940 metais ji buvo „liaudies seimo“ delegacijos nare ir vyko į SSRS Aukščiausios Tarybos sesiją, kurioje buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija; 1941–1945 metais ji buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė; tuo laikotarpiu savo kūryba aktyviai propagavo okupacinę valdžią, patvirtinančius, jog Salomėjos Nėries paminklas Vilniuje iki šiol turi sovietinę ideologinę reikšmę.

5. Taigi, Seimas Draudimo propaguoti įstatyme nustatė pareigą Centro generaliniam direktoriui priimti sprendimus dėl viešųjų objektų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, o Centro nuostatuose yra nustatyta tvarka, kad Centro generalinis direktorius priima įsakymus ir kitus teisės aktus.

6. Nors istoriniai faktai apie Lietuvos aneksiją ir okupaciją yra visuotinai žinomi, Teismui papildomai buvo pateikti viešai prieinami istoriniai dokumentai, skelbiami Seimo interneto svetainėje, Lietuvos ypatingojo archyvo svetainėje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Liaudies Seimo nutarimai 1940 m., ir Liaudies Seimo stenogramos (1-oji sesija 1940 m. liepos 21-23 d., Nepaprastoji sesija 1940 m. rugpjūčio 24-25 d.), kuriuose be kita ko yra aprašyta ir S. Neries politinė veikla (pvz., 60-63, 132-133 ir kt. psl.).

7. Dar kartą primintina, kad SSRS ir nacistinės Vokietijos 1939-08-23 pasirašyta Nepuolimo sutartis (Molotovo–Ribentropo paktas) bei 1939-09-28 Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutartis ir jos slaptieji protokolai sudarė sąlygas Rytų Europos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, patekti į Sovietų Sąjungos įtakos zoną.

Minėto Molotovo–Ribentropo pakto nuostatos buvo įgyvendinamos laipsniškai ir jos sudarė sąlygas 1940 m. birželio mėn. prasidėjusiai Lietuvos Respublikos okupacijai.

SSRS nepaisė Lietuvos neutraliteto, paskelbto 1939-09-01 prasidėjus Antrajam pasauliniam karui: pagal 1939-10-10 Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties IV straipsnį Lietuva buvo įpareigota įsileisti sovietų kariuomenės įgulas, todėl „prarado neutralios valstybės statusą ir tapo priklausoma nuo TSRS užsienio politikos“.

Taip pat, naudodamasi to meto karo padėtimi ir prisidengdama 1940-05-25 nota dėl tariamo sovietinių raudonarmiečių grobimo (sovietų armijos bazės, įkurtos Lietuvos teritorijoje remiantis minėta 1939-10-10 savitarpio pagalbos sutartimi, kuria pati Sovietų Sąjunga garantavo Lietuvos suvereniteto, valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos neliečiamybę), atvirai didino spaudimą Lietuvos Respublikai, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos pasienyje telkė karines pajėgas.

Be to, 1940-06-14 be jokio faktinio ir teisinio pagrindo SSRS pateikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo buvo pareikalauta skubiai įsileisti į šalies teritoriją faktiškai neribotą papildomą sovietų kariuomenės kiekį.

Taip Sovietų Sąjunga, sulaužydama savo pačios pasirašytas tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, 1940-06-15 okupavo Lietuvos Respubliką – Raudonoji armija įžengė į Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos agresijos įrankis, okupuojanti jėga bei sovietinio režimo ramstis. Tokiomis aplinkybėmis įvyko Lietuvos okupacija.

Be to, jau 1940-06-17 sudaryta marionetinė Lietuvos „Liaudies vyriausybė“, nuosekliai naikinusi Lietuvos visuomenę, politines institucijas ir atvėrusi kelią komunistų partijai įsitvirtinti bei vykdyti SSRS politiką.

Ši vyriausybė netrukus buvo panaudota Lietuvos aneksijai įforminti. Siekiant legitimizuoti vyriausybę bei įgyvendinat Lietuvos „savanoriško įstojimo į SSRS“ planus buvo paskelbti ir suorganizuoti rinkimai į marionetinį „Liaudies seimą“.

Taip 1940-07-14 ir 1940-07-15 įvykę rinkimai visiškai neatspindėjo lietuvių tautos valios, nes buvo nedemokratiški: surengti esant okupacinei kariuomenei, leista balotiruotis tik bolševikų kandidatams, galimos opozicijos veikėjai buvo suimti, balsuojant imtasi įvairių spaudimo ir manipuliacijos priemonių, o patys rinkimų rezultatai buvo akivaizdžiai suklastoti.

Pažymėtina, kad siekiai pakeisti valstybinę santvarką ir inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį buvo slepiami iki rinkimų bei jų metu. Neturėdamas tautos ir konstitucinių įgaliojimų, „Liaudies seimas“ 1940-07-21 priėmė Lietuvos stojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaraciją.

Neva, tenkindama Lietuvos prašymą, SSRS Aukščiausioji Taryba 1940-08-03 priėmė įstatymą apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimą į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą (Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939-1940: dokumentų rinkinys, Vilnius 1993, p. 396–397).

8. Primintina ir tai, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota, kad SSRS ne tik okupavo bei aneksavo Lietuvos Respubliką (kaip ir kitas valstybes), bet ir tai, kad ši neteisėta sovietų okupacinė valdžia vykdė Lietuvos gyventojų genocidą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019-03-12 sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28859/16), 2008-02-19 sprendimas byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02; ir kt.)).

9. Europos Taryba ir Europos Parlamentas nuo pat 1960 m. yra priėmę eilę rezoliucijų, kuriose konstatuota, kad SSRS okupavo ir aneksavo Lietuvos, Latvijos, Estijos respublikas (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1960 m. rugsėjo 28 d. Rezoliucija 189 (1960) Dėl padėties Baltijos valstybėse minint dvidešimtąsias jų prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą metines; 2019 m. rugsėjo 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai (2019/2819(RSP)).

10. Kartu galime priminti ir apie tai, kad Klaipėdos apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2S-703-826/2025 teismo 2025-05-15 nutartimi yra išspręstas pareiškėjų S. Bučaitės ir Asociacijos keltas teisinis ginčas dėl prokuratūros atsisakymo ginti viešąjį interesą ir netaikyti viešojo intereso gynimo priemonių S. Nėries paminklui (Vilniaus miesto savivaldybėje).

11. Sovietų okupaciniam režimui S. Neris buvo labai svarbus asmuo – todėl jos atmintis buvo įamžinta pastatant jai paminklą Vilniaus centre.

Tačiau Nepriklausomoje Lietuvoje nereikalinga ir minėtu įstatymu yra draudžiama įamžinti atmintį asmens, kuris aktyviai prisidėjo įtvirtinant okupacinį sovietų režimą Lietuvoje, vykdžiusio represijas; visuotinai žinomas faktas, kad S. Neris 1940 metais ji buvo ,,liaudies seimo“ delegacijos nare ir vyko į SSRS Aukščiausios Tarybos sesiją, kurioje ir buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija, o po to – iki pat 1990 metų sovietų okupacija; S. Neris iki pat mirties 1945 m. buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė ir tuo laikotarpiu savo kūryba aktyviai propagavo okupacinę valdžią – parašė labai ilgą poemą, šlovinančią Staliną, bei kitus eilėraščius, aukštinančius sovietų valdžią, komunizmą ir pan.

LGGRTC Teisės ir personalo administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Rima Damanauskaitė-Mancini