LGGRTC POZICIJA DĖL SALOMĖJOS NĖRIES PAMINKLO VILNIUJE
Regionų administracinis teismas panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą pašalinti iš viešosios erdvės Vilniaus centre esantį Salomėjos Nėries paminklą.
Ta proga dar kartą primename, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje neturi būti saugomi viešieji objektai – paminklai, atminimo lentos, gatvių pavadinimai, kuriais įamžinta atmintis asmenų, veikusių sovietų okupacinio režimo sistemoje, ir kurie (viešieji objektai) propaguoja sovietų okupacinį režimą.
1. Nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Draudimo propaguoti įstatymo paskirtis – nustatyti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimą, viešųjų objektų pripažinimo tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tvarką, viešųjų objektų, pripažintų tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, pašalinimo ar pakeitimo tvarką, totalitarinių, autoritarinių režimų ideologijų sklaidos prevencijos priemones.
Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant:
1) simbolius, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos ar pateikiant informaciją, kuria propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos;
2) asmenis (kai žinoma, kad šie asmenys veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms), organizacijas, įvykius ar datas, simbolizuojančius (-ias) totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas (Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
2. Duomenis, ar viešieji objektai atitinka minėtas Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka įvertina Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. XIV-2030 „Dėl viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos sudarymo“ sudaryta tarpinstitucinė komisija (toliau – Komisija), kurios funkcija – atlikti informacijos vertinimą ir teikti Centrui išvadas.
Kaip žinoma, ši Komisija sudaroma iš įvairių sričių institucijų: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Centro, atstovų (narių); taip pat ji turi teisę pasitelkti istorijos, meno, kalbos ir (ar) teisės sričių ekspertus (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 3, 6 dalys).
3. Centro generalinis direktorius, gavęs Komisijos išvadą, priima vieną iš aptariamo straipsnio 8 dalyje numatytų sprendimų:
1) pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties šio įstatymo 3 straipsnio nuostatoms arba pakeisti viešąjį objektą, jeigu jo sudedamąją dalį, savybes, pavadinimą ar kitą elementą, neatitinkančius Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatų, galima pašalinti nepažeidžiant objekto paskirties ir naudojimo tikslo;
2) nėra pakankamo pagrindo pašalinti arba pakeisti viešąjį objektą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad informaciją apie aptariamo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus viešuosius objektus savivaldybių institucijoms ir (ar) Centrui gali teikti fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys.
4. Nagrinėjamu atveju Komisija, gavusi fizinio asmens kreipimąsi, atlikusi pateiktos informacijos vertinimą, 2024 m. rugpjūčio 7 d. vykusiame posėdyje priėmė išvadą, kad Salomėjos Nėries paminklas Vilniuje (Vilniaus miesto savivaldybėje) pažeidžia Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnyje nustatytą draudimą propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuose objektuose, todėl paminklas turėtų būti pašalintas.
Ši išvada su ekspertų, specialistų išvadomis pateiktos Centrui, kurio atsakingas padalinys (Istorinės atminties įamžinimo skyrius) pagal kompetenciją išanalizavo; o Centro generalinis direktorius, vadovaudamasis minėtomis Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 4, 6 dalių, 8 dalies 1 punkto nuostatomis, priėmė 2024 m. rugpjūčio 20 d. Sprendimą Nr. SVOA-107, kad viešasis objektas – S. Neries paminklas, turi būti pašalintas.
Priimdamas tokį Sprendimą, Centro generalinis direktorius atsižvelgė į minėtos Komisijos išvados motyvus ir įvertino joje ir ekspertų, specialistų išvadose nurodytus visus istorinius bei individualius faktus apie Salomėjos Nėries biografiją ir veiklą, t. y., kad ji veikė okupacinėse politinėse bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose; aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms struktūroms įtvirtinant sovietinę okupaciją ir vykdant represijas; 1940 metais ji buvo „liaudies seimo“ delegacijos nare ir vyko į SSRS Aukščiausios Tarybos sesiją, kurioje buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija; 1941–1945 metais ji buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė; tuo laikotarpiu savo kūryba aktyviai propagavo okupacinę valdžią, patvirtinančius, jog Salomėjos Nėries paminklas Vilniuje iki šiol turi sovietinę ideologinę reikšmę.
5. Taigi, Seimas Draudimo propaguoti įstatyme nustatė pareigą Centro generaliniam direktoriui priimti sprendimus dėl viešųjų objektų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, o Centro nuostatuose yra nustatyta tvarka, kad Centro generalinis direktorius priima įsakymus ir kitus teisės aktus.
6. Nors istoriniai faktai apie Lietuvos aneksiją ir okupaciją yra visuotinai žinomi, Teismui papildomai buvo pateikti viešai prieinami istoriniai dokumentai, skelbiami Seimo interneto svetainėje, Lietuvos ypatingojo archyvo svetainėje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Liaudies Seimo nutarimai 1940 m., ir Liaudies Seimo stenogramos (1-oji sesija 1940 m. liepos 21-23 d., Nepaprastoji sesija 1940 m. rugpjūčio 24-25 d.), kuriuose be kita ko yra aprašyta ir S. Neries politinė veikla (pvz., 60-63, 132-133 ir kt. psl.).
7. Dar kartą primintina, kad SSRS ir nacistinės Vokietijos 1939-08-23 pasirašyta Nepuolimo sutartis (Molotovo–Ribentropo paktas) bei 1939-09-28 Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutartis ir jos slaptieji protokolai sudarė sąlygas Rytų Europos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, patekti į Sovietų Sąjungos įtakos zoną.
Minėto Molotovo–Ribentropo pakto nuostatos buvo įgyvendinamos laipsniškai ir jos sudarė sąlygas 1940 m. birželio mėn. prasidėjusiai Lietuvos Respublikos okupacijai.
SSRS nepaisė Lietuvos neutraliteto, paskelbto 1939-09-01 prasidėjus Antrajam pasauliniam karui: pagal 1939-10-10 Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties IV straipsnį Lietuva buvo įpareigota įsileisti sovietų kariuomenės įgulas, todėl „prarado neutralios valstybės statusą ir tapo priklausoma nuo TSRS užsienio politikos“.
Taip pat, naudodamasi to meto karo padėtimi ir prisidengdama 1940-05-25 nota dėl tariamo sovietinių raudonarmiečių grobimo (sovietų armijos bazės, įkurtos Lietuvos teritorijoje remiantis minėta 1939-10-10 savitarpio pagalbos sutartimi, kuria pati Sovietų Sąjunga garantavo Lietuvos suvereniteto, valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos neliečiamybę), atvirai didino spaudimą Lietuvos Respublikai, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos pasienyje telkė karines pajėgas.
Be to, 1940-06-14 be jokio faktinio ir teisinio pagrindo SSRS pateikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo buvo pareikalauta skubiai įsileisti į šalies teritoriją faktiškai neribotą papildomą sovietų kariuomenės kiekį.
Taip Sovietų Sąjunga, sulaužydama savo pačios pasirašytas tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, 1940-06-15 okupavo Lietuvos Respubliką – Raudonoji armija įžengė į Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos agresijos įrankis, okupuojanti jėga bei sovietinio režimo ramstis. Tokiomis aplinkybėmis įvyko Lietuvos okupacija.
Be to, jau 1940-06-17 sudaryta marionetinė Lietuvos „Liaudies vyriausybė“, nuosekliai naikinusi Lietuvos visuomenę, politines institucijas ir atvėrusi kelią komunistų partijai įsitvirtinti bei vykdyti SSRS politiką.
Ši vyriausybė netrukus buvo panaudota Lietuvos aneksijai įforminti. Siekiant legitimizuoti vyriausybę bei įgyvendinat Lietuvos „savanoriško įstojimo į SSRS“ planus buvo paskelbti ir suorganizuoti rinkimai į marionetinį „Liaudies seimą“.
Taip 1940-07-14 ir 1940-07-15 įvykę rinkimai visiškai neatspindėjo lietuvių tautos valios, nes buvo nedemokratiški: surengti esant okupacinei kariuomenei, leista balotiruotis tik bolševikų kandidatams, galimos opozicijos veikėjai buvo suimti, balsuojant imtasi įvairių spaudimo ir manipuliacijos priemonių, o patys rinkimų rezultatai buvo akivaizdžiai suklastoti.
Pažymėtina, kad siekiai pakeisti valstybinę santvarką ir inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį buvo slepiami iki rinkimų bei jų metu. Neturėdamas tautos ir konstitucinių įgaliojimų, „Liaudies seimas“ 1940-07-21 priėmė Lietuvos stojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaraciją.
Neva, tenkindama Lietuvos prašymą, SSRS Aukščiausioji Taryba 1940-08-03 priėmė įstatymą apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimą į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą (Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939-1940: dokumentų rinkinys, Vilnius 1993, p. 396–397).
8. Primintina ir tai, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota, kad SSRS ne tik okupavo bei aneksavo Lietuvos Respubliką (kaip ir kitas valstybes), bet ir tai, kad ši neteisėta sovietų okupacinė valdžia vykdė Lietuvos gyventojų genocidą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019-03-12 sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28859/16), 2008-02-19 sprendimas byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02; ir kt.)).
9. Europos Taryba ir Europos Parlamentas nuo pat 1960 m. yra priėmę eilę rezoliucijų, kuriose konstatuota, kad SSRS okupavo ir aneksavo Lietuvos, Latvijos, Estijos respublikas (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1960 m. rugsėjo 28 d. Rezoliucija 189 (1960) Dėl padėties Baltijos valstybėse minint dvidešimtąsias jų prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą metines; 2019 m. rugsėjo 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai (2019/2819(RSP)).
10. Kartu galime priminti ir apie tai, kad Klaipėdos apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2S-703-826/2025 teismo 2025-05-15 nutartimi yra išspręstas pareiškėjų S. Bučaitės ir Asociacijos keltas teisinis ginčas dėl prokuratūros atsisakymo ginti viešąjį interesą ir netaikyti viešojo intereso gynimo priemonių S. Nėries paminklui (Vilniaus miesto savivaldybėje).
11. Sovietų okupaciniam režimui S. Neris buvo labai svarbus asmuo – todėl jos atmintis buvo įamžinta pastatant jai paminklą Vilniaus centre.
Tačiau Nepriklausomoje Lietuvoje nereikalinga ir minėtu įstatymu yra draudžiama įamžinti atmintį asmens, kuris aktyviai prisidėjo įtvirtinant okupacinį sovietų režimą Lietuvoje, vykdžiusio represijas; visuotinai žinomas faktas, kad S. Neris 1940 metais ji buvo ,,liaudies seimo“ delegacijos nare ir vyko į SSRS Aukščiausios Tarybos sesiją, kurioje ir buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija, o po to – iki pat 1990 metų sovietų okupacija; S. Neris iki pat mirties 1945 m. buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė ir tuo laikotarpiu savo kūryba aktyviai propagavo okupacinę valdžią – parašė labai ilgą poemą, šlovinančią Staliną, bei kitus eilėraščius, aukštinančius sovietų valdžią, komunizmą ir pan.
LGGRTC Teisės ir personalo administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Rima Damanauskaitė-Mancini
Kaip politikė, S. Nėris, buvo . pagal Leniną, naudinga kvailė. Kurią galima buvo, kada prireikia, pastatyti norimu laiku norimoje vietoje tarybinės represinės politkos Lietuvoje pateisinimui. Štai jūsų mylima poetė, ji su mumis. Ir net „įjungti” kaip poetę eilių gamybai..Prašom poema apie Staliną, prašom apie narsią mergaitę. Bet, kaip kiekvienam kvailiui, galima ir atleisti – nežinojo ką daro.
ŠIS RAŠINYS AR NĖRA ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMO IŠRAIŠKA, kai čia skelbiamas ANTImokslisnis vienpusiškas jau žlungančio LGGRTC–o paistalas, ignoruojantis esmę ir logiką? Kodėl Centro klerkai neįsiskaito į to įstatymo žodžius ir vadovaujasi stalinistiniu redukcionizmu? Nuo kada Ezopinės kalbos šedevras garsiausių trijų autorių garbingiausių autorių gali „propaguoti sovietiją”. Negi jau reikia tiek „ ***** ”, kad nematyti paslėptų minčių šiame kūrinyje? Ypatingai dr. Arūnui Bubniui nėra gerai, matyt, kai po Teismo sprendimo Salomėją prilygino prie V. Kvislingo. Tokios nesąmonės nepadarys net moksleivis, iš Vikipedijos palyginęs juos abu, Ypatingai J. Krikštaponio paminklinio akmens vandalizmo epopėjoje dr. A. Bubnys savo knygoje apie batalione Minske nusipaistė iki žemesnio lygio, nei Ikimokyklinio amžiaus vaikas, kuris skiria miestą nuo užmiesčio ir skiria civilį asmenį nuo kariškio. O, štai A. Bubniui ir jo mokiniui Arūnui Rukšėnui bei nuo jų abiejų be jokios galvos plagijuojančiam Mindaugui Pociui visai neduota tokias minėtas kategorijas atkirti. Todėl vokiečių ataskaitas apie nužudytus komunistus civilius miesto stovykloje prilygino prie už miesto esančio karo belaisvių stovykloje žudomus „komunistus”, kurių būti tokių kategorijos asmenų negalėjo, nes kareiviai sovietiniai buvo tik komjaunuoliško amžiaus, o jų politrukai ir visi komunistai buvo liepos mėnesį Filtracijos stovykloje išfiltruoti-nužuidyti. O A. Bubnys su A. Rukšėnu tuos nužudytus „iš numirusių prikėlė”, kad juos kuo toliau nuo Minsko „vėl nužudyti” rudenį, kad apsaugoti karines paslaptis sovietų nuo NATO šalies JAV tyrėjų – tokia buvo KGB užmačia ir šie minėti mūsų „tyrėjai” net nesugebėjo tokio elementarios KGB klastotės atpažinti. Tai apie kokias Salomėjas jie gali kliedėti, elementariausių tyrimo principus ignoruodami?
Paminklų okupacijos šlovinimui neturi likti, kolaborantė Salomėja Bačinskaitė-Bučienė ne išimtis.
Skaitykite BK 120 str.
Salomėja Nėris.
Baisu pagalvoti, kaip žviegtų raselė su andriuku iš Briuselio, jei Ukrainiečiai sugalvotų nugriauti Vytauto Didžiojo paminklą Ukrainoje, nes jis ten buvo OKUPANTAS. Anksčiau sovietai aršiai kovojo su paminklais, dabar konservat-liberastai.
Labai smalsu, ką darysime su paminklu, KGB agentui patriarxui V.L. propesoriui, kai raselės, andriukai ir anūkas pastatis po mirties?
Komuna su pašaipa ir neapykanta rašė apie prezidentą A. Smetoną, apie B. Brazdžionį, apie visus, kuriems pavyko išnešti kailius į užsienius ir neteko pajusti kacapo nagano stuksenimo į šonkaulius. Dabar tą patį daro sovietinai buvę veikėjai, smerkdami ir juodindami olupacijos meto visuomenę ir kolegas, o balindami savus raudonus kailinius. Manau, ideologinį komunistinį šlamštą apie Smetonos Lietuvą galėjo kurti ir šio teksto autorė, nes ir šis jos darbelis atitinka ano meto kanonus. Sąjūdžio Lietuvoje neturėjo atgimti brutali sovietinė ideologija, o deja, atgimė
Bolševikiniai banditai gina Stalino rusijos kolaborantę.
Apie ką čia rašo? Buvo tik S. Nėris, o ne S. Neris!
Tam ogi. Buvo tik S. Nėris, o ne S. Neris! Ji buvo tiktai Lietuvos valstybės išdavikė, užsienio agentas, lietuvių represijų organizatorius dirbęs TSRS AT sistemoje.
Tokia pat svarbi, kaip dabar Mamontovas arba Svaras Liaudanskis.
Palikt vietoj.
Tokių, kuriems Stalino šykynės aromatas buvo kūrybinio įkvėpimo ir žavėjimosi šaltinis, buvo visais laikais, jų yra ir dabar.
S. Nėris nėra originali ar kokia nors išimtis, bėda, kad paminklus tokiems išgamoms statė ne už kūrybą, o už Lietuvos valstybės išdavimą ir lietuvių tautos pardavimą. Tuo dabartiniai, t. y. naujųjų laikų išgamos, ir žavisi.
..galvojau,kad tu normalus.Klydau.
Išmokit. Salomėja Nėris!
Dabartiniai įslaptintieji ir belaukiantieji irgi svarbūs.
Kad čia autorius? Jei netgi straipsnio pavadinime klaidingai parašytas poetės slapyvardis.