Šie rūmai gali tapti paskutine atspara juodžiausią mūsų valandą – tvirto įsipareigojimo išsaugoti juos iki šiol nėra

Lietuvos sąjūdžio vieno iš kūrėjų, prof. dr. Vytauto Radžvilo kalba Tautos forumo organizuotame Sąjūdžio 38-jų metinių renginyje Sporto rūmams apginti. 

Gerbiamieji, į šią dieną ėjome ne vienerius metus, todėl pirmiausia noriu padėkoti tiems, kurių pastangomis vyksta šios dienos renginys*.

Sporto rūmų klausimas iš tikrųjų galėjo būti išspręstas jau 2008 metais, tačiau šiandien matome juos griūvančius ir nematome politinės valios juos gelbėti. Priešingai – daugybė ženklų rodo, kad daroma viskas, jog jiems būtų leista tyliai nykti, o vėliau, su liūdna veido išraiška, būtų pasakyta: „Gelbėti jau per vėlu, todėl nugriaukime.“

To buvo nuosekliai einama, nors jau nuo 2015 metų Vyriausybė priėmė vieną nutarimą po kito.

Parengtas išties puikus rūmų rekonstravimo ir įveiklinimo planas. Tačiau šiandien viskas, ką turime, yra Vyriausybės neįpareigojanti Seimo rezoliucija, siūlanti apsvarstyti galimybes išsaugoti šį unikalios architektūrinės ir istorinės vertės pastatą.

Ne įpareigojimas, ne griežta direktyva – tik rekomendacija. O tai reiškia viena: dėl šių rūmų vyksta tylus ir šiurpus užkulisinis žaidimas. Ir visiškai neabejoju, kad tą pačią dieną, kai bus pasakyta, jog rūmus, deja, tenka nugriauti, sužinosime, kad nėra jokių kliūčių šioje vietoje statyti tokius apartamentus, kokie jau stovi greta. Tai neišvengiamai įvyks.

Štai kodėl buvome priversti čia susirinkti.

Ir todėl nuoširdžiai dėkoju tiems, kurie ėmėsi šios iniciatyvos, – ponams Viliui Kavaliauskui ir Henrikui Žukauskui.

Dėkoju Lietuvos patriotams, šviesuomenės atstovams, kurie šių metų sausio 14 dieną Mokslų akademijos salėje dalyvavo pristatant rūmų rekonstrukcijos projektą.

Nemažesnės padėkos verti ir tie, kurie pasirašinėjo laiškus bei kreipimusis į Lietuvos valdžios institucijas.

Tačiau, deja, ir dar kartą pabrėžiu – aiškaus, tvirto ir vienareikšmio įsipareigojimo išgelbėti šiuos rūmus nėra iki šiol.

Todėl natūraliai atėjo akimirka, kai paskutinį ir lemiamą žodį privalome tarti mes, Lietuvos piliečiai. Šie rūmai pastatyti už tautos pinigus. Jie mena šlovingiausias mūsų tautos istorijos akimirkas, todėl priklauso mums.

O dabar – keletas žodžių apie tai, kodėl juos tiesiog privalome išsaugoti.

Aš  nekalbėsiu apie šitų rūmų istorinę architektūrinę vertę apie nuostabų jų rekonstravimo projektą.
Viskas už mane tai pasako dalykiškiau ir kvalifikuočiau.

Tai, kad mes susirinkome čia, reiškia, kad mums tereikia atsakyti į vieną paskutinį klausimą. O kodėl juos reikia gelbėti? Pačia giliausia ir fundamentaliausia šio žodžio prasme.

Be abejo, dėl vienos vienintelės priežasties.

Galima pastatyti naujus kongresų rūmus, konferencijų centrą ar didžiules koncertų sales prie Seimo. Galima rasti begalę dingsčių pateisinti šių rūmų nugriovimą. Tačiau lemiamas ir visus tokius planus triuškinantis argumentas yra paprastas: pastatyti kitus kongresų ar koncertų rūmus kitoje vietoje gali bet kas – net ir okupantas.

Lygiai taip pat galima suprasti, kodėl galimas okupantas taip slapta trokštų, kad šių rūmų čia neliktų. Yra žmonių, kurie žvelgia toli į ateitį, o mes kartais to neįvertiname ir pasirodome esantys neatsargūs bei lengvabūdiški. Atsisakome to, kas kritišką valandą gali tapti vienu svarbiausių mūsų dvasinės, moralinės ir politinės atskirties bei pasipriešinimo taškų.

Aš įsivaizduoju Sporto rūmus, kuriuose atsirastų vietos Lietuvos atgimimo istorijai. Šiuolaikinės technologijos daro stebuklus, todėl nesunku įsivaizduoti ekspozicijas, pasitelkiančias virtualiąsias technologijas, kurios leistų kiekvienam šių rūmų lankytojui gyvai išvysti ir pajusti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo atmosferą, išgirsti tuomet pasakytas kalbas, tiesiog fiziškai pajusti virš Lietuvos pakilusią laisvės dvasią.

Lygiai taip pat šios technologijos galėtų leisti gyvai išvysti rūmus po Sausio 13-osios įvykių ir po tragiškųjų Medininkų žudynių. Juk būtent čia buvo pašarvoti žmonės, atidavę savo gyvybę už tai, kad šiandien galėtume vadintis Lietuvos valstybe.

Yra dalykų, kuriuos įmanoma perteikti tik vieninteliu būdu – leidžiant juos gyvai pajusti. Galima pakeisti simbolius, galima pakeisti vietas, su kuriomis gynėme Aukščiausiąją Tarybą.

Valstybės simbolių vietą gali užimti visiškai beprasmiai pakaitalai. Galima pervadinti pastatą, kuris buvo ginamas. Tačiau mes gynėme ne Steigiamąjį Seimą. Mes gynėme Aukščiausiąją Tarybą. Ir jeigu ją vadiname Aukščiausiąja Taryba, tų dienų žygdarbio ir Aukščiausiosios Tarybos nuveiktų darbų prasmė nesikeičia.

Tačiau tokie dalykai vadinami atminties trynimu arba jos perrašinėjimu.

O svarbiausia – ką duotų šie rūmai su tokiomis ekspozicijomis?

Jie neturėtų būti gedulo salės. Priešingai. Kiekvienas Lietuvos žmogus, o ypač būsimasis Lietuvos pilietis, matydamas Sąjūdžio vaizdus, matydamas nesibaigiančias žmonių eiles ir procesijas, ėjusias atsisveikinti su Televizijos bokšto gynėjais ir Medininkų muitininkais, suprastų, kas yra tikroji laisvė.

Ateitų supratimas, kad tikroji laisvė, dėl kurios liejamas kraujas ir atiduodamos gyvybės, yra kažkas nepalyginamai daugiau negu laisvė vedžioti šuniukus Lukiškių aikštėje, daugiau negu laisvė didžiausia švente paversti šaltibarščių festivalį ar laisvė nevaržomai klajoti po pasaulį. Nenoriu nuvertinti nė vieno iš šių dalykų. Tačiau tai nėra ta laisvė, už kurią mirštama.

Tikroji laisvė yra dvasinė, metafizinė ir politinė laisvė, laiduojanti kiekvienai tautai jos savastį. Ir būtent už tokią laisvę žmonės atiduoda gyvybes. Niekas nemirs už tas smulkmenas, kurias ką tik išvardijau.

Dar kartą pakartosiu: ir okupantas leis vedžioti šuniukus. Šiuolaikinis okupantas leis laisvai išvažiuoti į užsienį. Jis leis daryti daugybę dalykų, kurių tik panorėsite. Tačiau jis draus vieną vienintelį dalyką. Jis draus mūsų trispalvę. Jis draus priminti, kad 1990 metais Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma valstybe. Jis darys tai, ką jau esame patyrę savo istorijoje.

Todėl ne veltui pasakiau, kad šie rūmai gali tapti paskutine atspara juodžiausią mūsų valandą.

Aš meldžiuosi, kad ta valanda niekada neateitų. Tačiau matydamas, kaip lengvabūdiškai mūsų valdžios elgiasi su šiais rūmais, kaip jos klusniai vykdo reikalavimus, kurių kilmė ir tikrieji motyvai lieka neaiškūs, vis dažniau klausiu savęs: kas iš tikrųjų gintų Lietuvą?

Jeigu valdžia nesugeba apginti Sporto rūmų – mūsų istorinės atminties simbolio – dar palyginti ramiais ir sąlygiškai taikiais laikais, tai kaip ji gintų Lietuvą, jeigu ją ištiktų didžiausia nelaimė?

Dar kartą pabrėžiu: aš nelinkiu tokio likimo Lietuvai, savo Tėvynei. Nė vienas iš mūsų to nelinkime. Tačiau blogiausias scenarijus, kokį galima įsivaizduoti, galėtų atrodyti taip.

Kada nors mažas lietuvis, vedamas už rankos tėvų, eitų pro šiuos rūmus ir paklaustų: „Tėti, mama, kas čia yra? Koks tai pastatas? Kas jame vyko?“

Ir tada tėvui ar motinai tektų tyliai atsakyti:

„Vaikeli, šiame pastate gimė mūsų valstybė. Atsimink tai. Nes tavo pareiga – svajoti ir, jeigu kada nors prireiktų, ją atkurti.“

Tokios ateities galima išvengti.

Baigdamas noriu pasakyti tik tiek: mes privalome būti pasirengę kovoti, gintis ir apsiginti. Tačiau stebuklų nebūna. Jeigu nesugebėsime apginti šių rūmų, mūsų pasiryžimas apginti valstybę neatrodys įtikinamas.

Todėl apgindami šiuos rūmus mes dar kartą paliudysime tiems, kurie iš tikrųjų kėsinasi į mūsų laisvę, garbę ir valstybę, kad Lietuva bus apginta!

Jos gynyba prasideda čia – prie šių rūmų!

Ačiū.

Mitingo akimirkos (spauskite paveikslėlį)