Naujoji koalicija: nuo apsiginklavimo iki lengvatų šviežioms daržovėms. Bet pralaimi būtent socialdemokratai

Jonas Nedzveckas

Skubotas „Nemuno aušros“ pašalinimas iš valdančiosios daugumos ir po jo prasidėjusios naujos koalicijos derybos nuplėšė deklaruojamų vertybių kaukes.

Demokratai į derybas atėjo su plačiu reikalavimų sąrašu, apimančiu beveik visas valstybės politikos kryptis, pradedant nuo krašto apsaugos, užsienio politikos ir energetikos iki šeimos, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos bei regioninės politikos.

Nuo apsiginklavimo iki lengvatų šviežioms daržovėms

Demokratai siūlo siekti, kad Lietuvoje nuolat būtų dislokuota ne mažiau kaip tūkstantis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karių arba lygiavertis sąjungininkų karinis vienetas. Jie ragina normalizuoti Lietuvos ir Kinijos diplomatinius santykius, trumpinti investuotojų įsikūrimo procedūras, paprastinti pramoninių teritorijų planavimo bei leidimų išdavimo tvarką, o energetikos srityje kelia tikslą, kad iki 2028 metų Lietuva pagamintų daugiau elektros energijos, negu jos suvartoja.

Socialinėje srityje siūlo plėsti nemokamo ar lengvatinio viešojo transporto bei socialinio taksi paslaugas pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir nutolusiose vietovėse dirbantiems žmonėms, taikyti PVM lengvatą šviežiems vaisiams ir daržovėms, suteikti tėvams galimybę nepanaudotas vaiko priežiūros atostogas panaudoti iki vaikui sukaks aštuoneri metai, įvesti nemokamą visų pradinių klasių mokinių maitinimą, pertvarkyti išankstinių pensijų sistemą bei didinti statutinių ir nestatutinių pareigūnų atlyginimus.

Kultūros ir švietimo srityse jie deklaruoja siekį stiprinti lietuviškos kultūros, lituanistikos ir istorijos sklaidą, daugiau dėmesio skirti valstybės atminties politikai, tautinei tapatybei ir pilietiškumui, gerinti menininkų bei meno kūrėjų socialines garantijas, peržiūrėti mokytojų darbo krūvius ir mažinti jų administracinę naštą. Sveikatos apsaugos srityje siūloma tobulinti pacientų srautų valdymą, užtikrinti savalaikį patekimą pas gydytojus ir didinti inovatyvių vaistų prieinamumą onkologinėmis bei retomis ligomis sergantiems pacientams.

Toks programinis dosnumas sunkiai gali būti vertinamas tik kaip koalicinė derybinė medžiaga. Dėl to LSDP atkūrėjas Alfonsas Brazas „vardanlietuvių“ dokumentą vadina pageidavimų sąrašu, kuriame yra daugybė naujų išlaidų, bet nekalbama apie tai, iš kokių papildomų pajamų šaltinių visa tai bus finansuojama.

Jo teigimu, atsakinga politinė programa turėtų kartu pateikti ne tik išlaidų sąrašą, bet ir aiškų finansavimo planą. Todėl jis šį dokumentą vertina kaip ekonomiškai nepagrįstą.

Kita vertus, o ko gi socialdemokratai galėjo tikėtis iš demokratų?

Kad vėl įsiropštumei į balną, būtina parodyti nežemiškus sugebėjimus 

Po pareikštų įtarimų dėl galimos politinės korupcijos buvusiam partijos lyderiui Sauliui Skverneliui demokratai patyrė tokį baisų reputacinį smūgį, kad buvo tiesiog ištėkšti iš politinio balno. Tam, kad vėl į jį įsiropšti, būtina parodyti rinkėjams kažkokius nežemiškus sugebėjimus ar bent jau surengti patrauklų politinį šou.

Todėl nenuostabu, kad Agnė Širinskienė viešai suabejojo būsimųjų koalicijos partnerių patikimumu ir pastarųjų vertybinėmis nuostatomis, nes puikiai supranta, jog socialdemokratai taip skubėjo atsikratyti „Nemuno aušros“, kad nesuspėjo užsitikrinti jokios tvirtos alternatyvos.

Kas juos vertė tai daryti – kitas klausimas. Bet pasiūlymas jungtis į koaliciją demokratams atvėrė galimybę šiek tiek apsivalyti mundurą ir pakelti savo politinę kainą.

Audriaus Bačiulio nuomone, atsakinga politinė praktika reikalautų, kad prieš griaunant esamą valdančiąją daugumą būtų iki galo suderinti naujos daugumos kontūrai: ministerijos, Seimo postai, programa ir atsakomybės.

„Mano galva, politikai, kurie nusprendė keisti valdančiąją koaliciją, Seimo vadovus, vyriausybę, jau iš anksto sutarė su naujais koalicijos nariais dėl bendro darbo, dėl ministerijų, postų Seime, viceministrų, programos. Juk taip elgtųsi kiekvienas protaujantis politikas tam, kad išvengti chaoso, kad suvaldyti rizikas, kad procesai sklandžiai vyktų“, – socialiniuose tinkluose rašo jis.

Pasirodo, kad ne, nebuvo sutarę. Viską mūsų politikai daro spontaniškai. Valstybė susiduria su ypatingais iššūkiais išorėje ir viduje, reikalingas stabilumas, aiškus ir konkretus problemų sprendimas, o ne chaosas ir muštynės dėl vietos prie lovio.

Taip ir gaunasi, kad didžiausios Seime politinės partijos pirmininkas važiuoja pas mažiausios Seime partijos laikiną pirmininką tartis dėl postų į Briuselį. Mano galva, turėtų būti atvirkščiai, o čia gaunasi kitaip. Mažasis šokdina dičkį ir reikalauja net 4 ministerijų.

Derybos Briuselyje – kita staigmena. Gal partijų pirmininkai norėjo laiką praleisti smagiai užsienyje, o gal bijojo „blakių“ Lietuvoje. Taip išeina, kad tie, kurie valdo valstybę bijo šioje valstybėje derėtis, nes visos patalpos yra kontroliuojamos žurnalistų, saugumiečių ir galbūt „albinų“.

Žodžiu, nieko nesuprasi. Na, nors įdomu stebėti procesus.

Svarbiau išlikti Europos Parlamento nariu?

TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas atkreipia dėmesį į paradoksą: turėdamas didelę Europos Komisijos aplinkos ir klimato politikos patirtį, laikinasis buvusios Sauliaus Skvernelio Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Virginijus Sinkevičius teoriškai būtų natūraliau matomas aplinkos, energetikos ar žemės ūkio srityse, o ne būtinai užsienio reikalų poste.

Jis labai pigiai bando išsisukti nuo darbo naujojoje Vyriausybėje ir likti prie itin gerai apmokamo gyvenimo Briuselyje, kur yra Europos Parlamento narys, – sako L. Kasčiūnas. – Demokratai nori net keturių ministrų portfelių – energetikos, aplinkos, žemės ūkio ir užsienio reikalų. Suprask, jis tokiu atveju taptų užsienio reikalų ministru. Nors puikiai supranta, kad tai yra nerealus reikalavimas, nes turint 12–13 mandatų negalima tikėtis keturių ministerijų, kai valstiečiai ir lenkai, turintys 9 mandatus, gauna dvi. Tačiau jo tikslas yra sukurti iliuziją, kad jis derėjosi dėl ministro posto ir sau, bet susitarti nepavyko, todėl lieka Europos Parlamento nariu.

Kodėl teigiama, kad Virginijus Sinkevičius galėtų būti tik užsienio reikalų ministru? Tai nelogiška.

Juk 2019–2024 metais, būdamas savo karjeros viršūnėje, jis buvo už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas Europos Komisijos narys. Tai reiškia, kad jo patirtis ir kompetencija geriausiai būtų pritaikoma būtent vienoje iš demokratams siūlomų ministerijų – Aplinkos arba Žemės ūkio. Taip pat artima ir energetikos sritis.

Tokiu būdu vis labiau ryškėja, kad naujoji koalicija kuriama ne dėl valstybės ir visuomenės interesų, o pirmiausia dėl pačių partijų išlikimo ir jų politinės įtakos persidalijimo.

Pralaimi būtent socialdemokratai

Šiame kontekste būtina prisiminti, kad vyksiantys 2027 metų savivaldos rinkimai jau šiandien formuoja partijų elgesį.

Demokratų sąjungai tai – galimybė po skaudaus reputacinio smūgio vėl pakilti, o socialdemokratams – proga išsivaduoti iš koalicijos su „Nemuno aušra“ šešėlio. Būtent iš šios perspektyvos reikia vertinti dabartinius politikų manevrus, viešus pareiškimus, principingumo demonstravimą ir derybinius viražus.

Vis dėlto šiame politiniame žaidime daugiausia pralaimi būtent socialdemokratai. Jų bandymas atsikratyti koalicijos krizės ir prisistatyti kaip naują politinį etapą pradedančia jėga, pamerktas nesėkmei.

Iš štai kodėl. Pirma, pačiai partijai vadovauja M. Sinkevičius, kurio politinį kelią lydi vadinamosios „čekiukų“ bylos šešėlis.

Antra, jam kliudo į viešąją erdvę iškilę klausimai dėl bendrovės „Fegda“ ir jos atliktų darbų trūkumų Rūdninkų karinio poligono infrastruktūros projektuose. Viešai skelbiama, kad M. Sinkevičius prieš sugrįždamas į aktyvią politiką dirbo šios bendrovės komercijos direktoriumi. Tokie ryšiai nekuria papildomos reputacinės garbės, ypač turint omenyje pretenzijas dėl kelio kokybės ir atsakomybės už galimai nekokybiškai atliktus darbus.

Trečia, niekas negali būti tikras, kad „Fegdos“ klausimas nebus patogiu metu vėl ištrauktas iš stalčiaus – jau tada, kai M. Sinkevičius bus atlikęs jam skirtą politinį vaidmenį. Tokia priklausomybė nuo neišnykusių praeities šešėlių daro politiką itin pažeidžiamą. O pažeidžiamas politikas visada kelia klausimą: ar jis priima sprendimus visiškai laisvai, ar nuolat turi galvoti apie tai, kas ir kada gali būti panaudota prieš jį.

Todėl socialdemokratų situacija atrodo paradoksali. Siekdami atsiriboti nuo vienų partnerių dėl reputacinių argumentų, jie patys žengia į naują poltinę tikrovę nešdamiesi sunkų reputacinį bagažą. Tai silpnina jų  pozicijas ir leidžia oponentams kalbėti ne apie tikrą politinį apsivalymą, o tik apie naują valdžios perskirstymo kombinaciją.

Autorius yra „Tautos forumo“ apžvalgininkas.