Dana Kurmilavičiūtė. Keli štrichai Aukštaitijos nacionalinio parko portretui (3)

Čia atsiveria dangaus paslaptys

Kulionių kaimas Molėtų savivaldybėje, įeinantis į Labanoro regioninio parko teritoriją, garsėja savo „kosmologiškumu“. Čia ir etnokosmologijos muziejus, ir Vilniaus universiteto observatorija, ir astronominė dangaus kūnų stebykla. Atvykus į pastarąją, mūsų jau laukė šios 1996-aisiais įrengtos šventvietės šeimininkas Jonas Vaiškūnas.

Visi, kas bent kiek domisi tautine kultūra, žino, kiek daug mokslo labui yra nuveikęs šis iškilus etnoastronomas, muziejininkas, tautinės kultūros puoselėtojas. Pasitiko mus prie liepsnojančio aukuro, įrengto viduryje rato, susidedančio iš medinių stulpų su kalendoriniais ženklais. Stulpai žymi pasaulio šalis ir nurodo Saulės tekėjimą bei leidimąsi svarbiausiais kalendoriniais laikotarpiais. Pasiruošėme įdėmiai klausytis šio mokslininko, turinčio retą Dievo dovaną užburti klausytojus. „Pasiklausyti Vaiškūno“ į Kulionis plūste plūsta žmonės iš visos Lietuvos.

Valandų valandas gali semtis iš jo įdomiausios informacijos apie tai, kaip mūsų protėviai stebėjo dangaus šviesulius, kaip jų pagalba suvokė laiką ir kaip, orientuodamiesi pagal Saulę ir kitus šviesulius, rikiavo savo darbus. Pasak Jono Vaiškūno, gamta pati pasakydavo, koks laikas geras tam tikriems darbams atlikti, o koks nepalankus, reikėdavo tik žinoti, kuo tau reikia užsiimti. Panirę į senųjų žinių apie dangaus šviesulius paslaptis, išgirstame ir šio mokslininko pasakojimą apie senuosius baltiškus Zodiako ženklus. Su jais susipažįstame, vėliau apsilankydami senovės Zodiako rekonstrukciją atkūrusiame pastate. Kad tai nėra tik autoriaus fantazijos vaisius, liudija Gardino bažnyčios rūsyje rastas medinis kaušas su senaisiais Zodiako ženklais. Su šio kaušo kopija mokslininkas visiems lankytojams leidžia nuodugniai susipažinti. Ji akivaizdžiai rodo, kad mūsų protėviai turėjo savą Zodiaką, besiremiantį dangaus kūnų stebėjimu. Teoriją patvirtina ir po Vilniaus katedros pamatais aptiktas dvylikos laiptelių aukuras. Pati 12 Zodiako ženklų sistema susiformavo prieš daugybę tūkstantmečių iki mūsų eros, tarp Tigro ir Eufrato upių, Mažojoje Azijoje, šiame civilizacijos lopšyje. O vėliau jau kiekviena tauta Zodiaką prisitaikė savaip. Mūsiškė – taip pat.

Jonas Vaiškūnas atkreipė mūsų dėmesį į tris išskirtinius lietuviškus ženklus – povą, žirgą ir elnią. Jie ir lietuvišką Vytį primenantis raitelis senajame Zodiako rate išsidėstę taip, kad suformuoja ryškų kryžių, ženklinantį keturis metų laikus. Tiesa, senoviniame Zodiake atskirus ženklus atpažinti nelengva. Jeigu Aviną dar gali nuspėti pagal avikailį, tai Jautį simbolizuojantis raitelis, Mergelę – gervė, o Skorpioną – elnias su elniuku sunkokai atpažįstami tiems, kurie neturi specialių žinių. Tačiau kai pasiklausai Jono Vaiškūno minčių, kodėl būtent Svarstykles simbolizuoja dvi saulės, Dvynius – du besikaunantys vyrai, o Ožiaragį – ožys su saule ant nugaros, viskas tampa aišku.

Ir apskritai, išvykdami iš čia, pajuntame pagarbą savo šaknims, savo protėviams, suformavusiems savus papročius ir tradicijas, savitą Zodiako ženklų sistemą. Mūsų protėviams Zodiakas tarnavo kaip savotiškas kelrodis, jie gyveno, šių ženklų valdomi ir jiems pakluso.

Atsisveikinę su mokslininku, riedame tolyn, Labanoro girios link. Pirmiausia norime savo akimis išvysti ir išbandyti naują keltą, turistų patogumui galintį jungti ne tik vieno iš ilgiausių Lietuvoje Aiseto ežero krantus, bet ir dvi savivaldybes – Molėtų ir Švenčionių. Ši vandens transporto priemonė aptarnauja keliautojus, vykstančius dviračių ir pėsčiųjų maršrutu Kulionys – Labanoras. Ir anksčiau toje pačioje vietoje būta kelto, tiesa, privataus, kurio šeimininkai perplukdydavo norinčiuosius persikelti kitapus ežero, bet tų žmonių nebelikus, per dvi savivaldybes besidriekiančio maršruto trasa nutrūko. Laimei, minėtojo projekto dėka atsirado galimybė palengvinti keliautojų naštą. Juk persikėlus į kitą krantą, maršrutas tęsiasi toliau, kelias vingiuoja iki Labanoro miestelio.

Kelionėje mus lydėjusi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Marija Garejeva perspėjo, jog keltu reikia mokėti naudotis, mat juo keliamasi savarankiškai, jau be keltininko. Rekomenduojama keltis ne vienam žmogui, o keliems, nes keltą suvaldyti reikia fizinių jėgų, tai – komandinis darbas. Prieš tai patartina atidžiai perskaityti prieplaukoje esančią instrukciją. O ji primena, jog prie kelto esanti virvė yra tik priemonė keltui valdyti, o jokiu būdu nėra skirta jam pririšti… Iškilus su kelto valdymu susijusiems klausimams, galima kreiptis į netoliese esančios privačios stovyklavietės šeimininkus, padedančius prižiūrėti šią transporto priemonę. Pasak ponios Marijos, smulkiojo verslo atstovai yra tikrai dideli pagalbininkai tiek projekto koordinatoriams, tiek saugomų teritorijų darbuotojams. Juk dalis turistinių maršrutų trasų driekiasi būtent per privačias teritorijas. „Labai skatiname, kad žmonės kuo dažniau išsiruoštų į pažintinius žygius pėsčiomis arba dviračiais, o ne automobiliais. Turime reguliuoti turistų srautus, nukreipti juos toliau nuo „jautriausių“ vietų, kur gamta labiausiai pažeidžiama“.

…Mėgstantiems gamta grožėtis nuo vandens, Labanoro girios regioninis parkas – tikras atradimas! Vandenų takais valtimis ar baidarėmis galima pasileisti Lakajos vandens turizmo trasa, besidriekiančia per Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus ir per vaizdingąją Lakajos upę. Informaciją apie visas vandens turizmo trasas, apie visus po regioninį parką nutiestus pažintinius takus, tinkamus norintiems pėstute grožėtis gamtos buveinių grožiu  galima gauti Labanoro miestelyje esančiame regioninio parko lankytojų centre. Tuo tarpu ratuotieji gamtos mylėtojai gali rinktis Vakarinį mėlynąjį žiedą, besidriekiantį po įdomiausias parko vietas. Net 74 km ilgio žiede telpa daugybė išskirtinių objektų – tiek gamtinių, tiek kultūrinių.

Užsukame į šį tradiciniu skiedriniu stogu pasipuošusį trobesį. Lankytojų centras – langas į kupiną paslapčių Labanoro regioninį parką, patį didžiausią Lietuvoje, jungiantį net tris rajonus – Švenčionių, Molėtų ir Utenos. Labanoras – tikra miškų, pelkynų, ežerų, augalų ir gyvūnų karalija! Centro ekspozicijos skirtos atskiroms temoms: viena – miškams, kita – pievoms ir pelkėms, trečia – istorijai ir kultūrai. Daug dėmesio skirta jauniesiems lankytojams: jie gali klausytis paukščių balsų, pažindintis su parko augmenija ir gyvūnija, žaisti įvairiausius žaidimus.

Įdomiai pristatytas pats Labanoro miestelis, dėl neįžengiamų miškų apsupties ilgą laiką buvęs atkirstas nuo kitų vietovių, užtat išsaugojęs savitą gyvenimo būdą ir papročius. Labanore tebestovi dar XVIII–XIX amžiuje iškilusi varpinė, na, o šalia jos esanti bažnyčia yra naujutėlė. Mat ji atstatyta po 2009 metų gruodį buvusio gaisro, iki pamatų sudeginusio XIX a. pradžios istorijos – architektūros paminklą.

Lankytojų centre išvystame ir miestelio simbolį – Labanoro dūdą. Beje, šio išskirtinio instrumento skambesį turėjome progos išgirsti: ji suskambo miestelio bažnytėlėje, į kurią sugūžėjome, vedini Labanoro regioninio parko vyriausiojo specialisto Žydriaus Mukulio. Apžiūrėję maldos namus, jaukiai įsitaisėme suoluose ir įdėmiai klausėmės šio žmogaus pasakojimo apie unikalų muzikos instrumentą, savo pavadinimu susijusį su Labanoru. Projekto koordinatorius Žydrius, visą dieną nenuilstamai rodęs mums įdomiausius gamtos kampelius, pasirodė dar esąs ir puikus muzikantas, įvaldęs Labanoro dūdą. Buvo malonu išgirsti, jog šio instrumento muzika šiame regione tikrai populiari. Be jos neišsiverčiama per garsiąją Labanorinės šventę, organizuojamą kiekvienų metų rugsėjį, per šv. Mergelės Marijos atlaidus, per muges.

Žinoma, nelikome neužsukę ir į Labanoro miestelyje esančią užeigą. Ji nuo seno garsėja tuo, kad svečius vaišina iš vietinių produktų gaminamais patiekalais. Buvome nustebinti, ant stalo išvydę sraiges – taip taip, tas pačias, kurių pilna aplinkiniuose daržuose. O jau pagaminti jas taip, kad virstų tikru skanėstu – virtuvės specialistų meistriškumas. Šį ne vienam mūsų dar neįprastą patiekalą netrukus pakeitė Labanoro miškuose pririnktos sūdytos žaliuokės, o šias – keptos stintenės. Šių mažyčių žuvelių gausu vietos ežeruose. Pasirodo, stintenės gaudomos tik žiemos metu, kai ledo storis siekia ne mažiau kaip 20 centimetrų. Ant jo tada gali užlipti keliolika žvejų, mat šios žuvytės gaudomos tinklais. Restorano šeimininkai jų prisišaldo, kad net ir vasarą galėtų vaišinti savo svečius. Tikru gardumynu pasirodė esantys ir blynai – tiek iš tarkuotų bulvių, tiek iš grikių iškepti. Pastarųjų retai paragausi net išskirtinai lietuviškais patiekalais garsėjančiose užeigose. Ne visi Lietuvos regionai juos ir augina, bet Labanoro žemės šiai kultūrai itin tinka. Pasak mus aptarnavusio pono Raimondo, jų restorano virtuvės produktų tiekėjai – daugiausia vietos žvejai, daržininkai, miško gėrybių rinkėjai. Taigi rūpintis, kur gauti šviežiausių miško uogų, grybų, ežero žuvies, puikiausio medaus, vaisių ir daržovių netenka.