Kaip veikia genderizmo moralė

Valdas Sutkus

JAV chuliganas surengė lytinių įvardžių seminarą policininkams

Policijai tiriant automobilio vagystę, pareigūnų dėmesį patraukė keistai besielgiantis asmuo mėlynai dažytais plaukais, garsiai rėkiantis ant kelių nepilnamečių. Jis keikėsi ir vadino tuos paauglius kiaulėmis. Pabandžius kažkiek apraminti, triukšmadarys iššaukiančiai metė policininkui: „Tik pabandyk. Tu man grasini?“ Po kelių akimirkų jis jau isteriškai taisė pareigūno gramatiką ir reikalavo vadinti jį moterimi. Tai buvo biologinis vyras, universiteto studentas Jarrettas Vickas.

Pareigūnui per radiją pavartojus žodį „jis“, Vickas iškart suriko: „Ji! Ji! Nustok neteisingai mane vadinti!“ Automobilio vagystės tyrimas, keliami neramumai ir auganti fizinio konflikto grėsmė akimirksniu turėjo pasitraukti į antrą planą. Universiteto politrukų išauklėtam studentui svarbiausia buvo tai, kad policininkai nepakluso jo reikalavimui apsimesti, jog priešais juos stovi moteris. Už tai jis policininką pasiuntė – „atsipisk, mente!“ (Fuck you, cop).

Ši scena tobula. Žmogus, ką tik kitus išvadinęs kiaulėmis ir pasiuntęs lytinių organų kryptimi, staiga pasijunta mandagumo ir „teisingos kalbos“ apaštalu. Jis gali rėkti, keiktis, provokuoti ir nevykdyti policijos nurodymų, tačiau policininkas privalo kalbėti taip atsargiai, lyg laikytų egzaminą prieš įvardžių inkvizicijos tribunolą. Tokių, kaip Vickas, moralė paprasta: mano rėkaujami įžeidimai yra saviraiška ir žodžio laisvė, o tavo gramatika – nusikaltimas.

Būtent tokį žmogų metų metus lipdė genderizmo komisarai. Universitetuose aiškino, kad biologinė tikrovė tėra kliūtis asmens saviraiškai, o kiekvienas aplinkinis privalo dalyvauti genderistų surengtame spektaklyje. Bendramokslis privalo paklusti, administracijos darbuotojas privalo paklusti. Galiausiai studentas patiki, kad paklusti turi ir policininkas, net kai jis tiria nusikaltimą.

Tas Vickas net šaukė šalia buvusiems universiteto darbuotojams, kad tie priverstų pareigūnus vartoti „teisingus“ įvardžius, nes jam tai esą kelia stresą ir blogina jo savijautą. Kitaip tariant, pats kurdamas chaosą jis reikalavo, kad visi aplinkiniai pirmiausia rūpintųsi itin subtiliais jo jausmais, kad policija čia pat būtų perauklėta „teisinga“ kryptimi.

Taip ir veikia genderizmo moralė. Kitus galima vadinti kiaulėmis, bet biologinį vyrą pavadinti vyru – beveik šventvagystė. Galima keikti policininką, tačiau policininkas privalo rodyti liturginį tikslumą tardamas įvardžius. Galima spardytis ir priešintis, bet vienas netinkamas žodis tuoj pat paskelbiamas nepakeliamu smurtu. Pagarba čia nėra abipusė taisyklė; ji tampa privilegija, kurią genderizmo komisarai dalija tik savo išrinktiesiems.

Universiteto burbule tokį elgesį saugo tapatybės prievaizdai, „neapykantos kalbos“ cenzoriai, įvardžių žandarai ir genderizmo apaštalai. Vieni rašo skundus, kiti kuria naujas kalbos taisykles, treti baudžia tuos, kurie atsisako biologinį vyrą vadinti moterimi. Taip žmogui įkalama į galvą, kad jo jausmas yra įsakymas, ir visi aplinkiniai privalo vykdyti jo nurodymus, įskaitant policijos pareigūnus.

Tačiau policininkas, bent jau respublikonų valdomoje Floridoje, neprivalo chuligano sulaikymo metu vartyti naujausio genderizmo žodynėlio. Jo darbas – nustatyti pavojų, duoti aiškias komandas, sustabdyti pasipriešinimą ir užtikrinti tvarką. Policijos radijo ryšys nėra lytinių įvardžių taikymo konferencija.

Kai Vickas atsisakė vykdyti nurodymus, pareigūnai pradžioje panaudojo pipirines dujas, pargriovė jį ant žemės ir, kadangi jis tebesipriešino, tai galiausiai panaudojo elektrošoką. Vis dėlto net grumtynių su policininkais metu, Vickas mėgino išlaikyti svarbiausią jam temą – priversti policininkus vadinti jį moterimi. Universitetas buvo išmokęs, kad net krizės akimirką jo įvardis privalo likti visos aplinkos dėmesio centre.