Marius Kundrotas. Sergėk, Dieve, nuo paprasto žmogaus

Žymus lietuvių intelektualas iš konservatyviosios dešinės – Vladimiras Laučius – birželį pradžiugino šaunia minties provokacija, kurios tema – paprastas žmogus.

Šią žmonių kategoriją mąstytojas vertina keliais pjūviais – teritoriniu, socialiniu ir intelektualiniu. Įdomiausias iš jų pastarasis pjūvis. Aptarkime jį. Anot V. Laučiaus, vienas iš paprasto žmogaus apibrėžimų – žmogus, kuris ignoruoja galimybę intelektualiai lavintis.

Svarbu suvokti: čia kalbama ne apie žmogų, kuriam prigimtis pašykštėjo proto, ir ne apie tą, kuriam socialinės ar politinės sąlygos sutrukdė gauti gerą išsilavinimą.

Ne, tai – individas, kuris gali pakilti bent jau aukščiau vidutinio lygio, bet jam protas nėra prioritetas. Jam rūpi kas kita.

Itin taikliai apibūdinęs paprastą žmogų, V. Laučius pereina prie šokiruojančios išvados: tik narcizas gali šį žmogų laikyti mažaverčiu ar kvailiu.

Išties žodis „kvailys“ nėra keiksmažodis, siekiant ką nors įžeisti, tai – fakto konstatavimas: jei žmogus nėra protingas, jis yra kvailys. Kalbant apie vertę, keista iš konservatyvaus mąstytojo girdėti kone egalitarinius pareiškimus, tarsi ir protingas, ir kvailys būtų lygiaverčiai.

Žmonės nei kada buvo, nei kada bus lygūs. Tiek intelektualiniai, tiek moraliniai skirtumai lemia ir skirtingą vertę. Visi žmonės turi tas pačias pagrindines teises, bet anaiptol ne tokią pačią vertę. Juridiškai už profesoriaus ar už bemokslio sumušimą priklauso tokia pati bausmė, nes vertinama ne auka, o veiksmas.

Tačiau teisė vertinti priklauso demokratinių teisių sąrašui. Nėra pareigos gerbti kvailą ar prastą žmogų. V. Laučius panieką paprastam žmogui pateikia kaip naujovę. Iš tiesų toks žmogus pašieptas jau senovės Romoje, iliustruojant jo interesų lauką ir gylį posakiu: duonos ir žaidimų.

Nepranoktas senovės kinų mąstytojas Konfucijus paprastą žmogų vadino tiesiog prastu žmogumi, skirdamas jį nuo kilnaus žmogaus. Pasak Konfucijaus, kilnus žmogus menkai teišmano menkus dalykus, užtat jam galima patikėti didžius uždavinius.

Prastas žmogus puikiai orientuojasi menkuose dalykuose, bet jam svetima tai, kas didinga. Ypač išraiškingai paprastas žmogus apibūdintas Michailo Bulgakovo knygos motyvais sukurtame filme „Šuns širdis“. Ten paprastas žmogus vaizduojamas šunimi, kurį ambicingas inteligentas paverčia žmogumi – savo paties vargui. Tai gana taikliai atvaizduoja buržuazijoje gimusią proletaro emancipacijos idėją.

Šiame filme profesorius Preobraženskis siūlo savo kūriniui – šunžmogiui Šarikovui – skaityti knygas. Šarikovas atsako, kad ir taip daug skaito. Paklaustas, ką gi skaito, atsako, kad Engelso susirašinėjimą su Kautskiu. Profesorius klausia, ką gi Šarikovas gali pasakyti apie perskaitytą turinį, o Šarikovas atsako, kad visi tie teoriniai intelektualų svarstymai – visiški niekai, nes viskas daug paprasčiau: reikia tiesiog imti viską ir padalinti.

Ar gali būti taiklesnė liaudiško „sveiko proto“ iliustracija?

Paprastam žmogui viskas paprasta. Šiuo metu socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie islamą, kurį populistiniai demagogai verčia problema, keisdami objektyvų migracijos iššūkį civilizacijų konflikto idėja.

Taip imigrantui krikščioniui iš Ganos teikiama pirmenybė Lietuvos senbuvio musulmono totoriaus atžvilgiu. Bet koks kritiškas žvilgsnis į tokią retoriką sulaukia dėsningos išvados: jei kritikuoji, tai pats esi už Lietuvos ir Europos islamizaciją.

Iliustratyviausias paprasto žmogaus pavyzdys šiame kontekste – asmuo, kuriam per sunku atskirti totorių nuo karaimo, užtat šis asmuo puikiai žino, kad kiekvienas musulmonas – potencialus teroristas. Šie žinovai rašo apie karaimų mečetes. Kas toliau – budistų sinagogos?

O už tokių penkias klases baigusių intelektualų stovi mokslų daktarai, pretenduojantys į politikus ir manipuliuojantys savo elektorato kvailumu.

Objektyvią genderizmo problemą paprasti žmonės taip pat devalvuoja savo diletantiškumu. Jų argumentas – homoseksualūs santykiai turėtų būti draudžiami, nes mums jie šlykštūs.

Maža, kas kam šlykštu. Kai kam gali būti šlykštūs kumpanosiai, kai kam – juodaodžiai, kai kam – strazdaniai. Jei pagal tai pradėsime kurti įstatymus, kas tada bus? Homoseksualizmo vertinimai turi būti grindžiami visai kitaip.

Lytys gamtoje veikia kaip dauginimuisi skirtos duotybės, visos kitos lytiškumo raiškos yra deviantinės. Bet kam paprastam žmogui gilesni teoriniai svarstymai?

Reikia viską imti ir padalinti, šiuo atveju – uždrausti visa, kas mums sukelia prastų emocijų. Nes jausmas, o ne mintis, yra paprasto žmogaus motyvas.

Dauguma paprastų žmonių – apolitiški, nes visi politikai – vagei, mažų mažiausiai – įtartini pasipūtę proto bokštai. Daugiau žinai, daugiau mąstai, vadinasi – esi pasipūtęs.

Paprastam žmogui reikia tokios valstybės, kuri viską duotų ir nieko neimtų. Iš ko ji duos, paprastas žmogus nesivargina mąstyti. Aukštesnysis paprastų žmonių antsluoksnis gali galvoti apie politiką. Bet politika jam – ne dorybių raiška, o tiktai ūkiskaita. Kultūriniai karai čia – bereikšmiai, svarbu, kad būtų geras šeimininkas.

Pats aukščiausias paprasto žmogaus lygis – kai mąstoma apie vertybes, bet mąstoma primityviai. Vieni galvoja, kad migracijos ir genderizmo problemas sukelia Kremlius: argi įmanoma, kad bet koks blogis kiltų iš kur kitur?

Kiti – priešingai – postringauja, kad būtent Kremlius organizuoja priešinimąsi migracijai ir genderizmui, nes juk tai – Vakarų vertybės ir stiprybė. Nors migrantų problema Rusijoje – ne ką mažesnė nei Vakarų Europoje, o specifinės lytinės praktikos rusų kariuomenėje ir kalėjimuose gyvos nuo sovietų laikų.

Paprastas žmogus gali būti kairysis, jei nieko neturi, o gali būti ir dešinysis, jei šį tą turi ir nenori dalintis. Riba tarp prasto ir kilnaus žmogaus glūdi visai kitur nei riba tarp kairės ir dešinės. Berods, Blezas Paskalis (Blaise Pascal) sakė, kad proto luošys erzina labiau nei kūno luošys, nes kūno luošys suvokia esąs ligonis, o proto luošys mano, kad luoši yra mąstantys žmonės.

Dėsninga, kad tokios sąvokos kaip „debilas“ dažniausiai vartojamos tų, kurie yra debilai pagal apibrėžimą – besivadovaujantys jausmais ir instinktais, bet ne protu.

Deja, demokratija leidžia politiniame procese dalyvauti prastam žmogui. Išrenkant atitinkamus atstovus. Tokius pat, kaip jis pats, arba gudruolius, manipuliuojančius jo kvailumu. Geroji žinia yra ta, kad kiekvienas, kuris nėra prasčiokas iš prigimties, gali pasiekti aukštesnį intelektualinį lygį.

Tie politikai, kurie nėra populistiniai demagogai, imasi savo elektorato švietimo, o ne manipuliacijų. Rizikuodami savo populiarumu. Pagal tai ir atskirsime rimtą politiką nuo manipuliatoriaus. Vienam svarbu populiarumas, kitam – tiesa.

Duokite valdžią paprastam žmogui, ir jis pirmiausiai sunaikins ekonomiką. Panaikins mokesčius ir išplės išmokas, taip nuvesdamas valstybę į bankrotą. Po to jis sunaikins kultūrą, uždrausdamas visas religijas, alternatyvias daugumos konfesijai, ilgus plaukus, roką ir baletą, palikdamas tiktai „bumsus“ ir treningus. O paskiausiai sunaikins pačią Lietuvos valstybę, nes daug smagiau priklausyti didesnei šaliai, ne taip svarbu – Europos ar Rusijos Federacijai.

Paprastam žmogui svarbu jaustis kažko didelio ir stipraus dalimi. Demokratijos sąlygomis apsisaugoti nuo paprasto žmogaus sunku. Bet įmanoma.

Palaipsniui šviečiant visuomenę ir ugdant joje racionalią, kritinę ir analitinę mintį. Tai nėra trumpas ir lengvas kelias, tad populistai jį atmes.

Bet lieka viltis, kurią teikia rimtosios politikos subjektai. Viltis, kad paprastas žmogus išgirs proto balsą ir apsidairys už savo menko individo ribų. Ir taps tikra asmenybe. Tautos subjektu.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt