Jonas Jasaitis. Žmogiškumo naikinimo planai (III)

Dirbtinis intelektas

Šiuos ypač madingus žodžius matome bene 95 proc. tekstų, kuriuose kalbama apie ekonominę ir techninę pažangą. Atkakliai tvirtinama, kad „dirbtinis intelektas“ (DI) jau labai ryškiai pralenkė žmogiškąjį. Kai kurie autoriai jau tvirtina, kad net pats žmogiškumas išnyks, nes pasaulį užvaldys kitokia bendruomenė.

Panagrinėkime praktinius pavyzdžius. Berods prieš porą dešimtmečių buvo išreklamuota, kad net pasaulio šachmatų čempionas nebeatsilaiko prieš kompiuterinę įrangą. Pastaroji optimalų ėjimą parenka greičiau ir tiksliau.

Ši įranga nepavargsta, neserga ir nesupyksta, jos neveikia nei žiniasklaidos pranešimai, nei bet kuri kita išorinė informacija. „Dirbtinis intelektas“ pagal sukurtą programą vykdo užduotį – laimėti prieš varžovą. Ir visai nesvarbu, ar tas varžovas yra ką tik pramokęs žaisti naujokas, ar pasaulio šachmatų čempionas.

Bet ką iš tikrųjų reiškia ši užduotis?

Šachmatų lentoje visi ėjimai vykdomi tik pagal šio žaidimo taisykles. Kiekviena figūra gali atlikti tik šias taisykles atitinkančius ėjimus, o žaidėjai renkasi sprendimus, jų manymu vedančius į pergalę.

Suprantama, kad kompiuterinė įranga ėjimų variantus išnagrinėja greičiau: jai nereikia prisiminti, kaip kažkas kažkada žaidė. Jokio kūrybiškumo čia negali būti: reikia tik suskaičiuoti, kuris sprendimas konkrečioje situacijoje yra perspektyvus, t. y. leidžiantis siekti pranašumo.

Prieš beveik tris dešimtmečius Suomijoje vykusiame strateginio valdymo kūrėjų susitikime šeimininkai parodė robotą, kuris labai kokybiškai ir sparčiai gamino sudėtingo profilio baldų (fotelių) detales. Robotizuotas įrenginys buvo sukonstruotas taip, kad nuosekliai atliktų veiksmus, nurodytus programoje. Suprantama, kad įmonė, turinti tokią įrangą, pasižymi neginčytinu pranašumu. Tačiau dabar jau niekas neabejoja kompiuterizuotų įrankių nauda.

Kodėl žodžius „dirbtinis intelektas“ rašau kabutėse? Todėl, kad yra gausybė įrodymų, kad ir šiuo atveju susipainiojome sąvokose, kaip ir kurdami pirmuosius mechanizuotus įrankius. Gal vertėtų prisiminti vadinamuosius mašinų laužytojus Didžiojoje Britanijoje, kai prie audimo staklių buvo prijungtas garo variklis, o šios paskirties įmonėse dirbę amatininkai pasijuto išstumiami.

Per pastaruosius porą šimtmečių buvo sukurti nebesuskaičiuojami tūkstančiai įrenginių, veikiančių žymiai greičiau ir tiksliau, negu stipriausias žmogus. Tačiau kiek kompiuterizuotos įrangos kūrimo srityje yra tikros pažangos, o kiek primityvaus baimės kurstymo įrodinėjant, kad ir pati žmonija išnyks, nes ją išstums robotai, kurių veikla bus ne tik greitesnė, bet ir racionalesnė?

Ar kurdami įrangą, šiuo metu vadinamą „dirbtiniu intelektu“, galime apsiriboti tik fizikos, matematikos, biologijos bei kitų disciplinų, priskiriamų tiksliesiems mokslams, metodais? Ar tikrai jau gebame apibrėžti, kas iš tikrųjų yra intelektas? Kurie šių mokslų atstovai gali išsamiai atsakyti, kaip vyksta mąstymas ir formuojasi jausmai?

Kol kas net joks „silicio slėnio“ atstovas tokio atsakymo neturi. Nors įvairiausios paskirties laboratorijose (tarp jų ir karinėse) atlikta tūkstančiai tyrimų, tačiau minčių ir jausmų formavimosi kilmė ir struktūra – neatskleista. Jausmų sąvoką šiame kontekste paminėjau neatsitiktinai, nes žmogiškumo naikinimo planuose jausmų sritis puolama dar aršiau, negu intelektinė.

DI taikymo srityse jau pasiekta labai daug. Dar ne taip seniai net universitetų skelbimų lentose buvo galima pamatyti siūlymus parašyti ne tik bakalauro, bet ir magistro laipsnio baigiamuosius darbus. Šios „paslaugos“ siūlytojai tik sumesdavo su parinkta tema susijusius tekstus. Jokia paslaptis, kad pasitaiko ir daktaro disertacijų bei monografijų, kuriose dalis teksto yra pasisavinta, tiesiai sakant, pavogta iš jau paskelbtų darbų.

Tačiau ir sąžiningi tyrėjai privalo pateikti mokslinių šaltinių apžvalgas ir priminti, ką iki šiol jau yra atlikę kiti autoriai, o tada parodyti, kur slypi jų atradimų esmė. Čia kompiuterizuota šaltinių analizė – puikus padėjėjas, leidžianti ne tik sutaupyti daug laiko, bet ir atskleisti būtinus tyrimo institucijų ryšius bei perspektyvias mokslo institucijų bendradarbiavimo kryptis.

Suprantama, kad ir labai kokybiška DI talka savarankiško tyrėjo vaidmens nesusiaurina ir jo nepakeičia. Nereikia gąsdinti, kad kompiuterinė įranga „sustreikuos“ ir pradės kenkti tyrėjui, tarsi laikydama jį konkurentu, nebent šios įrangos programos rengėjai specialiai įbruktų tokias užduotis. Pasakas apie kompiuterių „maištus“ ir „sąmokslus prieš žmoniją“ kuria asmenys, painiojantys tikrovę su vadinamųjų „siaubo istorijų“ konstravimu.

Iki šiol niekas negali atsakyti, kokia yra minčių kūrybos bei jausmų atsiradimo bazė, todėl nereikia pasiduoti primityviai jų sampratai. Žemė yra žmonijos namai ir nereikia aiškinti, kad evoliucijos procesas paneigs žmonijos egzistavimo esmę. Pati žmonija ir dabar stengiasi išsaugoti gyvybės formų įvairovę.

Ar pasaulį užvaldys nusikaltėliai?

Yra gausybė išradimų, kurie ne tik neskatina žmonijos pažangos, bet ir jai kenkia. Vis dažniau tenka sutikti su teiginiu, kad pasaulį bando užvaldyti nusikaltėliai. Sakoma, kad vienas procentas turtingiausių jau dabar valdo 99 proc. žmogiškųjų ir žemiškųjų planetos išteklių Tenka pripažinti, kokią milžinišką griaunamąją jėgą turi politiniai režimai, siekiantys užvaldyti pasaulį.

Šiandien tikriausiai nieko nenustebinsime teigdami, kad karas yra labai pelninga veikla ne tik kuriantiems kariavimo priemones. Palyginkite, kaip skiriasi civilinės ir karinės paskirties objektų (automobilių, lėktuvų ir pan.) kaina. Ar tikrai tokie milžiniški kainų skirtumai pateisinami? Lėšos, dabartiniu metu skiriamos ginklavimuisi, išspręstų gausybę gyventojų aprūpinimo, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūrinės veiklos puoselėjimo problemų. Bet…

Kariniai konfliktai tęsiasi nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Juos nutraukus, atsiveria didžiuliai ne tik ekonomikos, bet ir visos gyvenamosios erdvės atkūrimo poreikiai. Prisiminkime vadinamąjį Maršalo planą, paskatinusį investuoti į didžiosios Europos dalies ūkio atkūrimą: kiek tada pastatyta fabrikų, kiek sukurta darbo vietų, kiek nutiesta modernių transporto magistralių ir t. t.

Be abejo, naujos statybos lemia gamybos pažangą. Net atkuriant kultūros paveldo objektus naudojamasi modernia technika, taikomos naujos statybinės technologijos ir medžiagos. Atsirado naujo tipo gyvenamieji mikrorajonai ir kardinaliai pasikeitė jų aptarnavimo metodika.

Skaudžiausia, kad dalis vietinių konfliktų kilo ne tik įvykus politinėms permainoms, bet ir dėl rasinių bei religinių priežasčių. Lieka tik paklausti, o kur tada buvo Jungtinių Tautų Organizacija ir kiti taikos išsaugojimo priemonių kompleksai, sukurti pokaryje.

Pavyzdžiui, kodėl bene 300 mln. tautiečių turinti kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės? Kodėl už savo tautos nepriklausomybę kovojantys kurdai apšaukti teroristais? Juk matėme ir daugybę kartų mažesnės žydų tautos gebėjimą susivienyti ir įkurti savo valstybę – Izraelį.

Pokaryje netrukus susiformavo ir vadinamasis Šaltasis karas. Prieš vadinamąją Varšuvos bloko formuotę sukurtas Šiaurės Atlanto blokas (NATO). Bet tada iškilo ir vadinamoji visuotinio nusiginklavimo doktrina. Buvo pasirašyti susitarimai sumažinti branduolinio ginklo priemonių ir jo nešėjų skaičių. Tačiau iki esminių permainų taip ir nepavyko prieiti.

Suskaičiuoti ir viešai įvertinti komunistinio režimo nusikaltimų aukų masto taip pat nepavyko, nes didelė dalis valstybių, neįtrauktų į Antrojo pasaulinio karo mėsmalę, nesuvokė šios kruvinos kampanijos esmės. Neįvertinti net nusikaltimai, kaip sovietinės mirties stovyklos („Gulago archipelago“) ir tremčių sistema.

Nei komunistinėje Kinijoje vykdytas vadinamosios „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpio teroras, nei Vietnamo ir Kambodžos tragedijos, nei Tibeto regiono užgrobimas, Tbilisio ir Baku žudynės neprivedė prie žmonijos atsitokėjimo ir komunistinės ideologijos įvertinimo. Nemaža dalis pasaulio valstybių nedalyvauja, vadovaudamos nuostata: „Mūsų langų dar niekas nedaužo, mūsų gatvėse bombos nekrinta, todėl mes nesikišime.“

Per visą pokario laikotarpį Jungtinių Tautų organizacija (JTO) taip ir nesiryžo siekti, kad tarp valstybių kilę konfliktai būtų sprendžiami tik derybų būdu. Tik tada, kai kuri nors valstybė šiai organizacijai neskirdavo numatytų finansinių įnašų, iš puošniųjų Niujorko rūmų pasigirsdavo klyksmas, kad ši organizacija tuoj bus sužlugdyta.

Didžiausias cinizmas išryškėjo vertinant tikrai neeilinį nusikaltimą, kai Rusija įžūliai užpuolė Ukrainą, atvirai paskelbusi, kad ne tik užgrobs šią valstybę, bet ir sunaikins ukrainiečių tautą bei jos kultūros paveldą. Ukrainoje kasdien žūsta civiliai gyventojai, ciniškai griaunama civilinė Ukrainos ekonomika. Ką šioje kraupioje istorijoje veikia JTO?

Praktiškai – nieko. Net informacija apie rusiškosios imperijos vykdomą ukrainiečių genocidą pasauliui neperduodama. Nejaugi ir šiuo atveju galioja ta pati, atsiprašant, „neutralumo taktika“: JTO būstinės langų Niujorke Rusija dar nedaužo?

(Baigiamoji dalis – kitame „Pozicijos“ numeryje)