NATO viršūnių susitikimai yra toks žanras, kuris turėtų valstybių sąjungininkių auditorijoms įkvėpti optimizmo. Gal ir pavyksta jo įkvėpti, bet tik tol, kol pasiduodama Skaičių magijai ir Proceso kerams.
Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą normali gynybos planavimo logika būtų reikalavusi pradėti ne nuo žadamų pinigų, o nuo siektino rezultato.
Pirmiausia reikėjo atsakyti į klausimą: kokių konkrečių karinių pajėgumų NATO turi turėti po trejų, penkerių ar septynerių metų, kad Rusija net nesvarstytų galimybės pulti Aljanso rytinio flango.
Kiek brigadų turi būti visiškai sukomplektuota, parengta ir dislokuota? Kiek oro ir priešraketinės gynybos sistemų? Kiek ilgojo nuotolio smūgio priemonių? Kiek amunicijos atsargų? Per kiek laiko į Baltijos regioną turi būti permetami pastiprinimai? Kokius konkrečius pajėgumų trūkumus reikia pašalinti ir iki kada?
Tik atsakius į šiuos klausimus galima skaičiuoti, kiek visa tai kainuos.
Tačiau diskusijoje gynybos klausimais įsigalėjo priešinga logika. Pirmiausia kalbama apie procentus nuo BVP, milijardus eurų, gynybos biudžetų augimo kreives ir pan.
Europos gynybos išlaidos, regis, jau siekia apie 550 mlrd. JAV dolerių per metus – tai antras pagal dydį gynybos biudžetas pasaulyje po JAV ir daugiau, nei gynybai išleidžia Kinija. Bet ar šis skaičius atsako į svarbiausius klausimus? Ar NATO rytinis flangas šiandien jau yra apsaugotas taip, kad Rusijai puolimas būtų kariniu požiūriu nepriimtinas?
Ar didžiųjų Europos valstybių – Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos kariuomenės šiandien turi pakankamai karių, amunicijos, oro gynybos priemonių, veiksmingos logistikos ir kovinės parengties, kad galėtų atremti didelio masto Rusijos puolimą? Ar NATO jau pasiekė tuos pajėgumų tikslus, kuriuos pati išsikėlė?
Jei į šiuos klausimus vis dar negalime užtikrintai atsakyti „taip“, vadinasi, viešojoje erdvėje pernelyg daug dėmesio skiriama procesui, o ne rezultatui. Mus užbūrė jų šviesybių Skaičių magija; mus užkerėjo jo didenybės Proceso kerai.
Tai rimta problema. Gynybos klausimais virstame tikinčiaisiais, nors turėtume būti skeptikais, reikalaujančiais faktų, o ne kerų, užkalbėjimų ir būsimo saugumo rojaus žemėje, kuris niekada neateis, pažadų. Vakaruose vis dažniau matuojame ne tai, ką sukūrėme, o tai, kiek skiriame pinigų ir kiek įdedame pastangų. Skaičiuojame biudžetus, procentus ir augimo tempus, tačiau daug rečiau klausiame, ar jau pasiekėme seniai iškeltus tikslus.
Valstybių negina procentai nuo BVP. Jas gina konkretūs kariniai pajėgumai – divizijos, oro gynybos sistemos, amunicijos atsargos, logistika, pramonės pajėgumai ir parengti kariai. Klausimai apie šiuos dalykus yra išlikimo klausimai. Bet atsakymai, deja, dažniausiai susiveda į tai, ką skaitome partijų programiniuose dokumentuose ir girdime politikų priešrinkiminėse kalbose: „stiprinsime“, „skatinsime“, „sieksime“, „didinsime“, „gerinsime“.
Šlovė Procesui.
