Edvardas Čiuldė. Ką sizifas veikia per atostogas?

Prieš beveik metus straipsnelyje „Sizifai grįžta iš atostogų“ rašiau, kad baigiantis vasarai mieste padaugėja personažų su melancholijos išdeginta žyme veiduose, keistuolių, dėvinčių senamadiškus kostiumus, ir ypatų su sijonais žemiau kelių, kalbančių truputėlį užkeltu tonu, tvirtinau, kad tai yra mokytojai, sugrįžę iš užmiesčio sodybų, subruzdę prieš mokslo metų pradžią, sakiau: Praeivi, sustok ir įsižiūrėk – taip atrodo mūsų laikų Sizifas arba Sizifė (dažniau pasitaikantis atvejis)!

Dabar yra proga pabandyti įsivaizduoti – ką toks Sizifas veikia, prasidėjus vasarai, per atostogas, kai niekas bent jau šiuo metu tarsi ir nelesa jo kepenų, nors nėra tikrai žinoma – ar nelesa?

Didelė dauguma mano pažįstamų pavydi mokytojams, kurie neva dažniausiai atostogauja vasarą, be to, paprastai ilgiau nei kitos vargo pelės – 40 darbo dienų!

Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti, kad pirmąsias 30 dienų mokytojai paprastai sapnuoja savo vedamas pamokas mokykloje arba susidūrimus su mokiniais užklasinėje veikloje, kai košmaras tik pakeičia savo formą iš budėjimo vaizdinių į sapnus, tačiau esmės požiūriu išlieka ten pat – giliai įsirėžęs į pasąmonę.

Kita vertus, mokytojams sunku pailsėti net ir per prailgintas atostogas, nes tokių atostogų metu jie iš esmės užsiima tuo pačiu, ką veikė per prabėgusį laiką budinčio mokykloje pareigose: jie nesustodami ravi, ravi ir ravi, baigdami nuravėti net horizontus. Jeigu anksčiau mokykloje per mokslo metus jie ravėdavo ir apkaupdavo mokinių sielas, dabar ravi daržoves lysvėje kaip likimo užgrūdinti profesionalai, sukaupę daugiametę patirtį prasikalančių daigelių ravėjimo baruose.

Taigi iš drono skrydžio dabar matytųsi, kad Lietuvos elitas ravi daržus…

Ta pačia proga pastebėsiu, kad jeigu sapnavai mirusį giminaitį, ravintį piktžoles, veikiausiai anas iš Skaistyklos buveinės kreipiasi į tave, prašydamas užsakyti Bažnyčioje šv. mišias, palankiu vėjeliu pučiančias ravinčiajam į nugarą…

Žinia, žodis „skaistykla“ yra naujadaras, atsiradęs lietuvių kalboje tik XX a., sudarytas pagal tas pačias darybos taisykles kaip ir žodis „mokykla“.

O kokia yra žodžio „ravėti“ etimologija?

Mokslininkai nurodo: žodis „ravėti“ yra kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *ere- arba *er-, reiškiančios „skirti“, „draskyti“ ar „kirsti“, taigi istoriškai šios šaknies pirminė reikšmė galėtų būti siejama su nereikalingų, tarkime, parazitinių atšakų atskyrimu.

Visiems gerai žinoma, kad pamatinis graikų kalbos žodis „logos“ (liet. mintis, žodis) yra kilęs iš gr. žodžio legein – surinkti, taigi, žodis ir mintis čia yra suprantamos kaip tam tikros surinktumo formos. Tačiau nedidelė paslaptis yra ir tai, kad viską surenkant į krūvą, gali būti supainiota prasmė dėl perteklinės surinkimo gausos, atsirandančios pažadinus laukinę gamtą, todėl po to labai praverčia loginis ir dorovinis ravėjimo menas, padedantis išgryninti esmę.

Taigi kaip jau buvau užsiminęs, labiau pasitikiu tais senamadiškais, dėvinčiais kuklumo rūbą, įpratusiais ravėti mokytojais nei tais ekstravagantiškais jaunaisiais pedagogais, kurie kartais problemą sprendžia labai savitu būdu, t. y. užbarstydami dusto ant prasikalusių galvelių – kai sielos neišdygsta, nelieka ir pareigos jas apravėti. Kaip atrodo bent man, retrogradui, tokių neužgimusių sielų kapinynas visu grožiu pasirodė vadinamųjų kultūrininkų organizuotuose jaunuomenės mitinguose…

***

dailiai išravėjome
ir nuėjome lengva širdimi —–
tada
iškart prasidėjo vasara
gerai derėjo ankstyvos daržovės
žemę užplūdo žydinčios pievos
(nuskaidrėjo
net
smulkiausiosios
dalelytės
neliejo
net
horizontas)

į dangų pakilo
drugiai
kvapnios kamanės
bei
laimės vienintelė paukštė
jaunosios nimfos
nebežiūrėjo į nieką
iš aukšto
prasmės perteklius
užgulė
liaunus
pakaruoklinio
karklo
pečius
visur
kvarkė
pablūdusios
varlės
už kamanų
arklį
didvyrio
sulėtintai
vedėsi
mažas
vaikutis

takeliu
išravėtu
per dangų
žiūrėjo
mėnulis