Žiūrėdamas retrospektyviai į savo gyvenimo nueitą painų kelią, konstatuoju faktą, kad, norite – tikėkite, norite – ne, liūdną gamtos grožį pradėjau atpažinti dar ankstyvoje vaikystėje, vasaroms riedant į pabaigą pradėdamas gedėti dėl greitai užstosiančios rugsėjo 1-osios ir būtinybės, palikus neaprėpiamas laisvės karalystės erdves, įžengti į griežtos regulos žinių kaupimo celes. Tada pastebėjau, kad mano niūrokas nuotaikas labai tiksliai atitinka gamtos ritmika su pradedančiais gelsti medžių lapais ir išskrendančiais į tolimus kraštus paukščiais. Taigi, tokiu būdu rudenėjanti gamta jau ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje po truputėlį tapo melancholijos pratybų instrumentu, atsisveikinimo su nekalto pirmapradiškumo palaima simboline manifestacija. Kita vertus, toks emocinis pasaulio nuspalvinimas jau andai leido graudulingai suvokti pasakojimo apie Išvarymą esmę, pradedant pamažėliais suprasti, kad už vaisiaus nuo pažinimo medžio nuraškymą, begėdišką to medžio purtymą, šakų draskymą, užsikeberiojus aukštai kaip beždžionei, žmogus turėjo būti nubaustas tremtimi iš rojaus arba pats pasirinko tokį neklaužados kelią. Taip pat spėju, kad rojų mūsų nelaimėlis paliko rudenėjant, kai ištuštėjusiame to rojaus sode krito lapai nuo medžių lygiai taip pat beprasmiškai, kaip ir po to užstojusiais istoriniais laikais, o dabar ta proga pabandykime įsivaizduoti, kaip mūsų ašarų pakalnėje rudenys kartosis ir kartosis, beprasmiškai kris medžių lapai net ir pasibaigus istorijai.
Kita vertus, jau grįžtant į mūsų dienas, nesunku pastebėti, kad baigiantis vasarai mieste padaugėja personažų su melancholijos išdeginta žyme veiduose, keistuolių dėvinčių senamadiškus kostiumus ir ypatų su sijonais žemiau kelių, kalbančių truputėli užkeltu tonu. Tai mokytojai, sugrįžę iš užmiesčio sodybų, subruzdę prieš mokslo metų pradžią. Praeivi, sustok ir įsižiūrėk – taip atrodo mūsų laikų Sizifas arba Sizifė (dažniau pasitaikantis atvejis)! Iš tiesų, nieko nuostabaus, sakytumei, nuobodus vaizdelis – įžengiantis ir išžengiantis iš kanceliarinių prekių parduotuvės, po to laukiantis stotelėje troleibuso ar kitaip minioje pasimetęs Sizifas. Tačiau žiū: anas vis tik yra lengvai atpažįstamas žmonių labirinte personažas pagal savitą liūdesio išraišką veide, visados išduodančią jo pasmerktumą.
Neretai visos mokytojų pastangos yra bevaisės, jeigu mokinys neturi vidinės paskatos siekti žinių. Kita vertus, nesunku pastebėti, kad įstatymu įtvirtintas privalomo mokymosi reikalavimas dažniausiai užmuša tokią motyvaciją, subanalina mokinio ir mokytojo santykį taip, kad iš jų abipusio bendravimo pradingsta bet kokia prasmė. Ta pačia proga paeksperimentuokime savo galvoje pabandydami įsivaizduoti, kad uždraudus išsilavinimą didžiajai daliai žmonių, darant jį sunkiai prieinamą žmonių masėms, atsirastų papildoma paskata išsilavinimo siekti, nugalint visas įmanomas ir neįmanomas kliūtis, kaip uždrausto ir dėl to pačio saldžiausio vaisiaus.
Žinoma, toks įsivaizdavimas – tai tik minties eksperimentas, dėl kurio nereikėtų perskubėti darant toli siekiančias išvadas. Kita vertus, čia jūsų nuolankus tarnas truputėlį gudrauja bandydamas prijaukinti skaitytojo dėmesį ir tik po to drįsdamas skelbti nejaukią išvadą, kad pažangi valstybė anksčiau ar vėliau turės apsispręsti, jog privalomu turėtų būti skelbiamas tik pradinis vaikų mokymas, aukštesnį bendrojo išsilavinimo siekį paliekant laisvam žmonių pasirinkimui, jeigu yra toks poreikis ir tikras pašaukimas purtyti pažinimo medį. Anksčiau ar vėliau ateina laikas pripažinti, kad žmogaus sąmonės farširavimas žiniomis per prievartą paprastai duoda atvirkštinį rezultatą, nežiūrint pasišventusių šiam procesui žmonių titaniškų pastangų. Tai ypač svarbu prisiminti artėjant žinių ir mokslo dienai. Kad ir kaip būtų, tie keli protingi mokytojai be prietarų ta proga paslapčiomis, kad negirdėtų pašalinė ausis, pasakys, jog antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė už pirmąją.
Nepaisant titaniškų mokytojų pastangų, prusinat mokinį 12 metų, sąmonės nususimas su baigusių bendrojo lavinimo mokyklas naujomis populiacijos kartomis didėja kaip įsiplieskęs gaisras benzino kolonėlėje.
O gal pernelyg daug norime, kai neva reikėtų džiaugtis, kad mūsų jaunieji draugai per minėtą laiką pažino raides ir išmoko skaityti skiemenuodami? Tačiau ar reikėjo taip stengtis išplėtotos vizualizacijos ir visiško nuskaidrėjimo epochoje su pasiekusia nematytų aukštumų skaidrių gamybos subkultūra, kai visa reikalinga praktinei orientacijai informacija gali būti lengvai perteikta vaizdiniais simboliais arba tiesiog kryptingai surikiuotais paveikslėliais?
Sokratas kaip niekas kitas suprato tai, kokį pavojų kultūrai užtraukia visuotinis švietimas, kuris tikrojo žinojimo siekį pakeičia išsilavinimo cenzo įgijimo praktika, o gyvą žinojimo interesą, užtvenktą paslapties švytėjimo, liudijimo dalyvavimo sofistų mokymuose kredencialais. Iš tiesų, tikroji tamsa slypi ne tiek nežinojime, kiek nežinojimo nežinojime, o tikroji užmarštis prasideda tada, kai užmirštame net tai, jog užmiršome, nejausdami jokio diskomforto dėl įsivyravusios užmaršties.
O dabar pabandykime įsivaizduoti dar ir tai, kaip mūsų laikų bendrojo lavinimo mokyklų absolventai pasitinka tokį išbandymą kaip filosofijos studijos universitete.
Kaip atrodo, čia yra tik du variantai: arba filosofiją reikia uždrausti universitetuose kaip žalingą veiklą, arba privalome jaunąją kartą supažindinti su filosofija pilnaverčiu pavidalu, kviesdami jaunuosius pasaulio užkariautojams skaityti didžiuosius Vakarų mąstymo tradicijos tekstus, bandydami įskiepyti bundančiai asmenybei žiūrėjimo į bedugnę įprotį ir poreikį. „Trupučiukai“ filosofijoje gali atnešti daugiau žalos nei naudos, taigi čia galioja dėsnis: arba viskas, arba nieko.
Žalinga filosofija tampa ypač tada, kada supažindinimas su mąstymo tradicija yra pajungiamas įprastiems pedagogikos kanonams, įpareigojantiems palengvinti dėstomo dalyko turinį, pritaikant filosofijos vardu pavadintą paslapties naštą prie nereflektuojančios sąmonės poreikių reljefo. Tokie pedagoginiais sumetimais daromi supaprastinimai, kai siekiama pateikti aiškius ir galutinius atsakymus, kuria sufalsifikuotą sąmonę, sustabdo ašinį žmogaus vystymąsi.
Žinoma, negalima ignoruoti informacijos įgijimo laipsniškumo principo, reikalaujančio iš pradžių pateikti maksimaliai supaprastintus paaiškinimus. Tačiau čia ir išryškėja didžiausia bėda, kad tokie supaprastinimai pagal sąmonės inercijos dėsnį labai dažnai prigyja kaip galutiniai, užbaigti atsakymai, o pati sąmonė tokiu atveju pavožiama po dangčiu, sukalant colines karsto vinis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti, kad filosofija yra giluminis pačios sąmonės poreikis nebūti per anksti palaidotai.
Didžiąja savo dalimi filosofija nėra jokia informacija ir žengia, ji, filosofija, diametraliai priešingu įprastam sąmonės farširavimui keliu, užsimodama perkrautą sąmonę iškrauti, tiesą sakant, pradėdama nuo sąmonės karsto dangčio atvožimo. Taigi negatyvi veikla čia yra net labiau svarbi nei skirtingų mokyklų puoselėjamas pozityvus doktrinų turinys, Todėl didžiausia sėkmė filosofijos studijas lydi tada, kai auditorijoje susirenka nelinkę žinių sandėliuoti žmonės, nors dėmesingiausi filosofijos paskaitų klausytojai, kaip jau anksčiau esu pastebėjęs, vis dėlto yra paukščiai.
Tai, kad žmogus paragavo pažinimo medžio vaisiaus, tarkime, liudija ir prakąsto obuolio simbolis ant kompiuterio dangčio, tačiau, galimas daiktas, velnias kitame eone jau gundys keptos kriaušės kreminiame patale įvaizdžiu.
Sokratas buvo įsitikinęs, kad žmogaus išmokyti neįmanoma, tačiau neva galima jam padėti prisiminti tai, ką anas žino iš anksto nuo savo pirmapradžio pašaukimo būti.
Moderniųjų laikų švietėjai žengė sofistų pažymėta magistrale, nenukrypdami nė per colį, o artėjant Rugsėjo pirmajai vis dėlto pabandykime įsivaizduoti – kokia galėjo (ir gali) būti vakarietiška švietimo doktrina, jeigu Apvaizdos ranka būtų pastūmėjusi pasirinkti Sokrato kelią?..
„pačio saldžiausio vaisiaus“
Paties.
„Tokie pedagoginiais sumetimais daromi supaprastinimai, kai siekiama pateikti aiškius ir galutinius atsakymus, kuria sufalsifikuotą sąmonę, sustabdo ašinį žmogaus vystymąsi“
Tai galioja ir lituanistikai, beje. Kai kas labai mėgsta cituoti oficialių kalbainyčių dekretus, tarsi ten ką nors reikštų dekretai.
„Sokratas buvo įsitikinęs, kad žmogaus išmokyti neįmanoma, tačiau neva galima jam padėti prisiminti tai, ką anas žino iš anksto“
Irgi galioja lituanistikai. Niekas negimė sakydamas „neretai“ vietoje „kartais“. Kartais galima padėti prisiminti, kokių posakių vaikystėje močiutė nevartojo, bet pacientas to proceso metu „neretai“ labai susierzina.
…eitum tu,bestija,sunims seko pjauti.Visi lengviau atsikveptu…fui,Dieviaus nuskriaustas kretinoidas..
…kazi,kaip pavadint zmoga,kuris dar vakar apipila Autoriu srutomis,o siandie,kaip niekur nieko atsliukina i to paties Autoriaus skilti…ir pamokslauja….manding,sudzius butu pats svelniausias epitetas.Kitu,deja,orgazmine poze nepraleistu.
Žodis „neretai“ yra visiškai taisyklingas ir vartotinas lietuvių kalboje. Tai nėra rusicizmas.
Kodėl?
• „Neretai“ yra sudurtinis žodis iš „ne“ + „retai“, reiškiantis „gana dažnai“, „dažnokai“.
• Jis yra norminamas lietuvių kalbos žodynuose, įtrauktas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (DLKŽ).
• Pavyzdžiai:
Tokios klaidos pasitaiko neretai (t. y. gana dažnai).
Neretai žmonės pamiršta pasitikrinti faktus.
Kodėl kyla abejonių?
Kai kam atrodo, kad tai slavizmas dėl formos panašumo į rusų нередко („neretai“). Tačiau lietuvių kalboje šis žodis susiformavo iš savų elementų ir yra norminis.
Štai dar keletas žodžio „neretai“ pavyzdžių, rastų norminiuose lietuvių kalbos žodynuose ir kitose autoritetingose kalbinėse medžiagose:
________________________________________
Pavyzdžiai iš lietuvių kalbos žodynų ir tekstų:
• „Viešieji užrašai neretai tampa diskusijų ir net nesantaikos objektais.“
Ši frazė pateikiama Valstybinės kalbos inspekcijos leidinyje, apibūdinančiame, kaip viešieji užrašai kartais sukelia kalbos ar kultūrinės savimonės diskusijas Valstybinė Kalbos Inspekcija.
• „Žalsvóji mùsmirė neretai palaikoma umede ar žaliuokè.“
Citata iš „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“, pabrėžianti literatūrinę, botaninę, kontekstinę vartoseną LKI.
________________________________________
Citata iš J.Jablonskio raštų: „Mūsų kalboje, kaip jau galėjom pastebėti, nereta išgirsti ir tokių, labai plačiai žinomų, sakinių“.
O filosofijoje idėjos irgi skirstomos į taisyklingas ir netaisyklingas? Ir apie jų teisingumą sprendžiama iš nemokamų konsultacijų biuro atsakymų?
Kaip ir filosofijoje, panašiai ir čia, galvojama, kliaujamasi stebėjimais, nuojauta, galiausiai geru skoniu. Kažkodėl smetoniškuose romanuose to žodžio nerasi ir močiutė jo nesakydavo, o sovietmečiu jis pasipila kaip iš gausybės rago, ir ypač tokiuose banaliuose „publicistiniuose“ kontekstuose. Lietuviški žodžiai yra „kartais“, „dažnokai“ (o „gana dažnai“ < „dostatočno často“).
Kaip atrodo bent man, jūsų pasisakymuose čia prasikiša ne tiek įsisiautėjusi nuojauta, kiek noras primesti savo patologinę valią, o darote tai neretai išgalvodamas abejotinas taisykles. Tai nedoras ir blogas būdas susireikšminti, švelniai tariant, skelbiantis šventesniu už Popiežių. Kraupiai blogas skonis pasireiškia tuo, kad savo profesines kompetencijas primetate ten, kur jūsų tarpininkavimo niekas neprašo, gal iš tiesų realiame pasaulyje jūsų paslaugų jau niekam nebereikia, a? Visuomenėje tarp kalbininkų ir tarnautojų, tarp kalbininkų ir žurnalistų, o ir kitais atvejais neretai pasimato kažkas panašaus į kibirkščiuojančias tarpusavio įtampas ( kalbininkai kartas nuo karto yra pakeiksnojami), tačiau jūs tokias, tarkime, kūrybines įtampas paverčiate karikatūra ir nesėkme. Dievas mato, linkiu jums sveikatos ir ramybės…
…deja,ramybes busena siam ligoniukui suteikt tegali nuolatines aminezino injekcijos,geidautina,doze dvigubinant….Aisku,kasrytines klizmos ir vyniojimas i slapias paklodes irgi nepakenktu….Neatmestinas sios patologijos gydymo budas,pasitelkiant energetikus – visu Kruonio gamybiniu pajegumu gal ir pakaktu karteli pakratyt pacienta,tik,bijau,visa nelaiminga LT liktu be elektros..Taciau visos sios priemones kiek brangokos,todel efektyviausia but pasitelkt laiko isbandytas priemones – kirvi ir plaktuka.
…ir humanizmas,kaip sake tokia grybauskaite….cia ne prie ko……
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams.
O „vagiai“ vietoje „vagys“ irgi „vertinami kaip šalutinis normos variantas“?
Beje, šiek tiek juokina oficialių kalbainių pomėgis kalbėti tokia biurokratinio žargono imitacija 🙂
Kas be ko, oficialūs kalbainiai neturi tokios nepaprastos nuojautos ir saubtilaus skonio kaip jūsų kilnybe
Manau, kad gyvenime vis dėlto turi. Manau, jei kalbainytės kas nors paklaustų, ar ji pietums labiau norėtų plokštainio, ar didžkukulių, ji nepasakytų „pirmenybė teikiama plokštainiui, vis dėlto didžkukuliai vertintini kaip šalutinis pageidaujamo meniu variantas“. Bet kai sėda rašyti savo kalbainiškų raštų, tai ima rašyti kažin kokia juokinga biurokratinio žargono parodija.
Panašiai, spėčiau, ir žurnalisto jei kas nors paklaustų, ar lauke šilta, jis pasakytų, pavyzdžiui, „dvidešimt laipsnių šilumos“, o ne „termometro stulpeliai pašoko iki dvidešimtuoju numeriu pažymėtos padalos“ ar pan.
LKŽ praneša, kad žodžio „vagis“ (dgs, vagiai) pirmoji reikšmė – koks kablys (ar kuolas) sienoje kam nors kabinti, užkabinti, gembė, tačiau net ir LKŽ nežino to, ar galima būtų išgydyti liguistus apsimetėlius, prisistatančius Skaitytoju iš didžiosios raidės, Napoleonu, o neretai ir Neoficialiu kalbainiu, nuo skonio neįgalumo, baisaus vaizduotės trūkumo ir savimonės daigelio neprasikalimo prapulties?
..ne ne ne…svelnus atsidusejimai siuo atveju netinkami.Kirvis kirvis ir dar karta kirvis…kaip sake genialusis vladimiras iljycius leninas.Tas tokius dalykus ismane.
…pasirodo,sis minties galiunas kugeli ir cepelinus apspjove savo nuodingu,zaliu skrepliu….na ir Brunonas..Pasivedejai toki,ir nupylei kaip sabaka….
Medis tai gyvenimas.Lapai tai žmonės,kas dar pumpurėlis,ar jau visas žalias lapas,kitas jau nugeltęs,susitraukęs ruošiasi nukrist,kitur nuo gyvenimo išskrist.
…faktas,kad Adomeliui su Iewa skanaut obuoli pagunda subrendo rudeni – ne pavasari ir ne ziema….vasara irgi ne – negi kasi zalia vaisiu – butu pratryde…negi tokius triedalius Dievius but trenkes Zemen.Nekalbant,kad tokioj fiziologinej nesekmej bunant,zmoniu gimines nepratesi niekaip,net ir noredamas….o Tas gi da pridure – veiskites
…ale ir klastingas esate,Edvardai – vargsus filosofijos studiozus kvieciat idemiai pazvelgti i bedugne,puikiai zinodamas,kad toji gali irgi idemiai pazvelgti……gal gi saziningiau butu iskart ispet apie gresianti pavoju….ir nuvest busimus nelaimelius kuo toliau……Cia kaip Selindzerio…kepceris rugiuose.
…neistveriau nepatares….pirmos paskaitos izangoj,pasakyciau….na,sizifai,blogai padaret ateje,bet toliau bus dar blogiau…..Kas dar sveikam prote,bekit…
Jeigu nebūtų čia savotiškų, švelniai tariant, juokelių, būtų galima sakyti, kad jūs puikiai nustatėte rojuje vyravusį, tarkime, vasaros pabaigos ir rudens pradžios, t. y. sunkios metų pilnatvės laiką, kai visko per daug, o kažko trūksta:
Visko per daug, o kažko trūksta, –
Augmenija netrukus pradės pūti nuo pertekliaus. –
Vasaros spalvos pasiekusios piką jau rūgsta,
Apsunkusios krenta nuo lapų erkės.
Kai per viršų išsprūdę net debesys stingsta,
Varnai jau lig valios prisikranksėję sotūs…
Užbaigtos formos sapnams netinkamos. –
Nesmagi ramybė soduos.
Vėl gamta visu paviršiumi nutilusi:
Iš obuolio cento tik kirmėlė atsirūgsta;
Renesanso tapybos stiliumi –
Visko per daug, o kažko trūksta.
Dėl ritmo paskutinaime stulpelyje reikėjo rašyti „ visu paviršium nutilus”, o ne „visu paviršiumi…”
…jo,ir visa tai,Vivaldzio…Vasaroj…kur viskas nukeipsta.
…tiesa sakant,galima butu suabejoti sventaisiais analais,nes jie teige,esa Rojuj buvusi amzinoji vasara….o mes cia nustatem rudeneli buvus istrenkimo laiku….hmmmm,keistoka kiek.Melavo,rupuzgalviai.
Gal tai kažkokia vidinė, o gal tarnscendentinė arba transcendentalinė vasara ar ruduo, a? Svarbu savo vaizduote atsiremti į paslaptį, o po to – žiūrėsime… 🙂
…as tai apie prisirpusias erkes,nemokamai dalijancias laime kazka suregsciau…
Netrukus pradės pūti nuo pertekliaus.Ar čia apie dabartinę vakarų demokratiją?
…zinot,jus cia labai atliepiat tik ka nugirsta naujiena – maskvos kinofestivaly,uz 50mln.,dalyvavo ir vudis alenas…..ot cia tai vakarietiskas puvimas..negalejau patiket savo ausim…maza,kad pedofilas,aplenkes baisuji epsteina,nes vedes savo dukteri,tai dar ir keksius,isdaves savo kolegas rezisierius,aktorius,nuzudytus Mariupolio teatre……o as taip megdavau sio neswankaus zydo filmus del intelektualumo ir gero jumoro……tikrai vakarai puva kaip tos prisirpusios erkes,pfui,bhweeeee….i
Kažin, kodėl ,berods, liberalai siūlo Seimo rinkimuose leisti balsuoti asmenims jau nuo 16 metų? Gal menkai išprususią, be gyvenimo patirties, asmenybę lengviau įtikinti, už ką balsuoti, lengviau manipuliuoti ? Skaičiau, kad psichologiškai žmonės subręsta 27 metų….
…zinia, – kuo ***** ,tuo labiau balsuosi uz libkoncerwus.