Darius Kuolys. Šiurpuliukai, lakstantys po lietuvio kūną (2), arba Brolio Arūno liudijimas

Parašęs veidaknygėn tekstelį apie dalį lietuvių džiuginančius šiurpuliukus, šįryt sulaukiau bičiulio kunigo Arūno Peškaičio viešo komentaro. Tai mūsų savivokai reikalingas liudijimas. Retas liudijimas. Tad juo dalinuosi.

Kun. Arūnas Peškaitis apie lietuvių pasiilgtą „tikrą lyderystę“:

„Darius Kuolys parašė tai, kas man skauda jau senokai. Ačiū! Taip, būtent D. G. [prezidentė Dalia Gtybauskaitė] sunaikino laisvos pilietinės visuomenės užuomazgas mūsų šalyje. Daug galiu liudyti apie jos žodžius ir veiksmus „iš pirmų lūpų“, bet apsiribosiu keliais epizodais.

Ji mane kviesdavo į savo kabinetą (arba jos „vsd’šnikai“ į Dariaus citatose minėtas belanges patalpas), nes jai rūpėjo garsiųjų nuteistųjų (jos valdymo metu tarnavau Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos kalinčiųjų kapelionu) galbūt turima info apie teisėsaugos darbuotojus, kad galėtų pastaruosius šantažuoti. Tai kvotė ir visaip kamantinėjo mane.

Pamenu, po pirmojo pokalbio ji man pasakė: „Kunige, žinokite, kad visi jūsų telefoniniai pokalbiai kitą rytą nugula ant mano stalo!“ Ir tikrai, kad mano telefono klausomasi, patvirtino žmogus, atsakingas už Lietuvos pranciškonų telefoniją…

Kitą kartą, jos kabinete, besibaigiant pokalbiui, D. G. nei iš šio, nei iš to man pasakė: „Žinokit, kunige: Lietuvai nereikia demokratijos, reikia diktatūros. Teisingai padarė Lukašenka – turėjo kariauną ir iššaudė svolačius…“

Apsilankiusi Lukiškių kalėjime, elgėsi ne „prasčiau“ už p. Lukašenką, kurio „benefisų“ įvairiose vietose esame prisižiūrėję, ar ne? Taigi, liepusi surinkti kalinius, jų akivaizdoje žemino tuometę kalėjimo vadovybę, pvz., direktorių, modama vienu pirštu, pasišaukė taip: „NAČALSTVO, IDI SIUDA!“ Tam priėjus, ėmė jam aiškinti, kaip jis turįs elgtis, kad įstatymas „čia esanti ji“ ir pan. Vėliau šis žmogus, nesulaukęs susitikimo pabaigos, išvyko namo (jam stipriai šoktelėjo spaudimas). Po to, staiga atsisukusi į mane, pareiškė: „Štai mano akys ir ausys! Tegul tik pabando su jumis elgtis blogai, iš karto bus pranešta man!“

Man, kaip kunigui, tai buvo traumuojanti patirtis, esmingai kertanti pasitikėjimą manimi, vykdančiu šią tarnystę. Apie skandalą sužinojo Bažnyčios vadovybė, mane išsikvietė tuometis Popiežiaus nuncijus Lietuvoje Luigis Bonacis. Kalbėjomės apie dvi valandas. Pokalbiui baigiantis, nuncijus ištarė: „Grybauskaitė atėjo ne vienyti, o skaldyti ir valdyti“.

Vėliau pradėjau visiems pasakoti apie savo nuostatas į D. G., apie jos diktatūrines slinktis daug kalbėdavau telefonu. Nustojo kviestis ir ji, ir jos saugumiečiai. Tapo baugu, gan nedrąsu vaikščioti tamsiomis gatvėmis, ypač lėtai artėjant kokiam automobiliui… Sakysit, paranoja? Galbūt. Bet tai buvo laikas po Garliavos įvykių. Tikiuosi pamenat, kiek žmonių, tos bylos paliestų, žuvo „visiškai atsitiktinai“?!

Tebus tai šiokia tokia mano vieša išpažintis, kurios gan ilgą laiką norėjau. Ir vis atidėliojau.

Ir tenesugrįžta baimės ir „krūpčiojimo“ laikai. Nors besiilginčių chorai girdisi vis garsiau.“

Ačiū, Arūnai, už „šiokią tokią viešą išpažintį“.