Apie 80–90 „naujienų“ yra suinteresuotų šaltinių pateikta informacija, o 10–20 proc. – tai žurnalistų įdirbis

Jonas Balčiūnas

Sunku ginčytis, kad žiniasklaidos ir žurnalistų vaidmuo ir įtaka visuomenei svarbi. Socialiniai tinklai įtaką gerokai sumažino, bet tradicinė žiniasklaida ir žurnalistika vis dar turi gerokai daugiau įrankių daryti poveikį visuomenei nei socialiniai tinklai. Visuomenė suteikė žiniasklaidai ir žurnalistams privilegiją gauti ir skleisti informaciją su sąlyga, kad tai turi tarnauti visuomenės interesams.

Kas nutinka, kai žiniasklaida naudojasi privilegijomis, bet nustoja tarnauti visuomenei ir viešajam interesui?

Žinoma, demokratinėse šalyse taip nebūna, kad visa žiniasklaida taptų visuomenės priešu. Iškyla esminis klausimas, kaip atskirti pelus nuo grūdų. Pabandykim.

Jokia ne paslaptis, kad žiniasklaida negali nuspręsti ką galvos konkretus žmogus, bet ji sprendžia apie ką jis galvos šiandien ir ryt. Ar jis galvos apie tai kas svarbu visuomenei, ar apie tai, kas svarbu politikams ar suinteresuotoms grupėms, kurios naudojasi žiniasklaidos paslaugomis?

Lietuvoje šis klausimas nuolat kyla kaip dvigubų standartų taikymas arba jokių standartų nebuvimas. Kas svarbiau, senas politiko nusižengimas, kuris paverčiamas nenutrūkstamu kasdienių naujienų srautu, ar aktuali korupcijos byla, kuri susilaukia epizodinio dėmesio ir nuskandinama užmarštyje?

Nuolatinis kartojimas sukuria svarbos regimybę. Tai būtų pusė bėdos, bet kai žiniasklaida pradeda primygtinai piršti žmonėms „teisingą“ nuomonę ir ką jie turi galvoti, tada turime visą bėdą. Žiniasklaida gali nuspręsti kokioje šviesoje nušviesti politiką.

Ne paslaptis, kad žiniasklaidai informaciją teikia interesų grupės, specialiosios tarnybos ir partijų atstovai, turintys glaudžius ryšius su žiniasklaida.

Tikslių skaičiavimų nėra, bet įvairūs šaltiniai dažniausiai sutaria, kad 80–90 „naujienų“ tai suinteresuotų šaltinių pateikta informacija, o 10–20 proc. žurnalistų įdirbis. Tai nemenkina žurnalistų darbo svarbos, nes lemia ne kiekiai, o darbas su informacija, kurios tikrinimas suvalgo 90 proc. laiko.

Būtų naivu galvoti, kad informacijos šaltiniai tai daro ne savo interesų, o visuomenės labui. Tai jokia ne naujiena ar Lietuvos išskirtinumas.

Mano požiūriu, Lietuvos išskirtinumas yra tas, kad verslo terminais kalbant, čia įsigalėjo monopolija ir buvo sunaikinta konkurencija.

Galutinį tašką monopolijos įsigalėjime padėjo visuomeninis transliuotojas. Žinoma, jis yra tik įrankis, o ne problemos priežastis.

Mažoje rinkoje monopolijos įsigalėjimas visuomenei niekada nebūna naudingas. Pagal savo poveikį tai beveik atitinka autoritarinės sistemos diktatūros daromą poveikį.