Kokioje dar šalyje nacionalinių egzaminų užduotys, sykiu ir jaunuolių likimai, kasmet viešųjų pirkimų būdu patikimi vis naujoms darbo grupėms? – klausiu patyrusių švietimo ekspertų.
Nežinome tokios šalies, – atsako patyrę ekspertai.
Tai kodėl leidžiame nomenklatūrai šitaip tyčiotis iš Lietuvos vaikų?
„Moksleivių rezultatai nepalyginami, vienais metais 100 gavęs moksleivis gali būti kur kas silpnesnis už kitais metais gavusį 70 – ir abu gali pretenduoti į tą pačią valstybės finansuojamą vietą. Kaip Jūs galite tikėtis kitokio rezultato, jei nedarote nieko, kad jis atsirastų?“, – sako Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos prezidentė Vilija Dabrišienė.
Ir yra teisi: nuolatiniai manipuliavimai, žaidimai mosuojama vertinimo kartele ir kasmetiniai skandalai yra tiesiog nomenklatūros užprogramuoti.
Kodėl? Nes švietimo nomenklatūra, stengdamasi nuslėpti savo nekompetenciją, visomis jėgomis saugo įgytą savivalę – vengia susitarimų su mokytojais ir visuomene, aiškių taisyklių ir patikimos tvarkos.
Teisi yra mokytoja Vilija Dabrišienė tvirtindama:
„Didžiausia sisteminė problema – NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra). Dabar, turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano ausų tampa nebepakeliamas.
Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti..?“
Ir ką Vilijai Dabrišienei, kitiems mokytojams ir mokiniams atsako dabartinė švietimo ministrė Raminta Popovienė, prisiėmusi politinę atsakomybę už nomenklatūros sprendimus?
Ogi tą patį, ką jau ne sykį kartojo buvusios švietimo ministrės Jurgita Petrauskienė ir Jurgita Šiugždinienė:
„Mūsų pirmasis ir svarbiausias uždavinys yra vienas – užtikrinti, kad egzaminai vyktų kuo sklandžiau, o kiekvienas abiturientas turėtų sąžiningas, stabilias ir vienodas sąlygas juos laikyti.“
Deja, deja, jokiais skambiais žodžiais to „užtikrinti“ nepavyks.
O tikėtis, kad iš nomenklatūros atėjusios valstiečių, konservatorių, socialdemokratų ministrės-vadybininkės turėtų noro ir galių nomenklatūros savivalę sustabdyti, būtų naivu.
Viltis, kad šito imtųsi švietimu rimčiau susidomėjęs Seimas? Būtų per drąsu…
Nuorodos:
Vilija Dabrišienė. Ir vėl. Šį kartą dar pikčiau. Bet dar su meile…
Gintautas Sakalauskas. Klaidų ieškojimas egzaminuose
Manau, vienintelė išeitis,- panaikinti viešuosius pirkimus egzaminų užduočių rengėjų parinkimui.
Tuo buvo padaryta didžiausia klaida, matant, kokio lygio egzaminų kūriniai bei užduotys, neatitinkančios ugdymo programoms, pateikiami. Ir tą klaidą reikia nedelsiant taisyti.