Edita Siavris
Kultūros tyrinėtojas, poetas, visuomenininkas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas RUBAVIČIUS tikina, kad visuomenė pamatė didžiulę valstybės valdymo krizę.
Koks buvo Jūsų pirmas įspūdis, kai išgirdote, buvo nutekinti duomenys iš Registrų centro, žmonių duomenys?
Mano pirmas įspūdis buvo toks, kad tai – didžiulė nacionalinio saugumo lygio bėda. Didžiulė valstybės bėda. Pasiklausius ir vis labiau įsiklausant į mūsų atsakingų asmenų aiškinimus, suprantame, kad tai – didžiulė valstybės valdymo krizė.
Prezidentas kalba, ministrai kalba, visi kalbai skirtingai, tai kas tada čia valdo? Kas priima sprendimus? Pavyzdžiui, sprendimą nepranešti nukentėjusiems, kad jie nukentėjo?
Ministrai teisinosi Generalinės prokuratūros pradėtu ikiteisminiu tyrimu, bet Generalinė prokuratūra neturi teisės neleisti nukentėjusiems sužinoti, kad jie nukentėjo. Juolab kad yra įstatymas, kuris įpareigoja pranešti iš karto.
Vadinasi, priimtas sprendimas nesilaikyti įstatymo, akivaizdžiai turi lėkti galvos kažkieno.
Tai didžiulis laiko tarpsnis, kai nieko nebuvo imtasi. Tarsi kažkas kažką darė, bet sėkmingi įsilaužimai vyko toliau. Duomenys perduodami, kaupiami. Kaip jie bus panaudoti, niekas nežino.
Valstybės valdymo problema yra didžiulė, nes visuomenė, kuri dabar žiūri į besiaiškinančius, mato, kad nėra valstybės valdymo. Čia yra dangstymosi strategija. Vieni dengia kitus, nepasako nenusako, bet apgailėtina žiūrėti į ministrus, kurie trauko pečiais, atrodo, ko čia jūs prie mūsų kimbate, viskas čia tarsi ir gerai… O kas daroma konkrečiai, kaip konkrečiai bus užkardytos visos spragos, niekas nesako.
Pabandykime pasvarstyti, kokios jėgos čia galėtų būti įsijungusios į „duomenų išvogimo operaciją“. Tos jėgos labai išmaningos, jos naudojasi naujausiais dirbtinio intelekto įrankiais.
Pasižiūrėkime, kokios pajėgos yra į Lietuvą suvažiavusios po Lukašenkos perversmo? Tai didžiausia Baltarusijos IT specialistų „armija“, dalinys didelis, atvykęs iš Minsko. O kuo buvo žymus Minskas? Minskas buvo nepaprastai aukšto lygio IT specialistų kalvė, centras. Jis buvo žinomas Europoje.
Buvo aiškinama, kad mes čia negalime visų patikrinti ir taip toliau.
Gaižausko konferencija (Seimo nario Dainiaus Gaižausko 2024 m. konferencija apie kibernetinio saugumo spragas, – aut. past.) parodė, kad institucijos, programuotojai nesuprato ir patys negalėjo padaryti to, ką mūsų programuotojai, nedirbantys toje institucijoje, galėjo. Ir jie nustatė tas saugumo silpnąsias grandis.
Po gerb. Dainiaus Gaižausko konferencijos 2024 metais mes visi miegojome, kol pabudino Registrų centro „žadintuvas“. Ar net šiandien kai kurie politikai nebando sumenkinti tų faktų, kuriuos prieš keletą metų atskleidė D. Gaižauskas? Esą buvo tirti „Gaižausko kalbėjimai“, kad nieko nerasta. Ar įmanoma ištirti viską, kas tada konferencijoje buvo išsakyta? O buvo pasakyta, kad duomenys nuteka kone iš visų sričių.
Dangstymasis, politinės valios stoka tą ir rodo.
Pasaulis yra nepaprastai pasikeitęs ne tik technologiškai, bet ir politiškai. Šiuo metu didžiosios pasaulio valstybės yra valdomos rankiniu būdu. Kad autoritariniai režimai valdo rankiniu būdu, tai mes tą žinome.
Dabar ir JAV valdomos rankiniu būdu, visiškai autoritariškai arba diktatoriškai. Kodėl tai daroma? Todėl, kad neįmanoma, esant dabartinės technologinės raidos lygiui, valdyti demokratiniu būdu, – atsilieka, stringa sprendimų priėmimas. Per lėta reakcija į naujus iššūkius.
Pasižiūrėkime, kas vyksta Europos Sąjungoje? ES kol pasiruošia naujai direktyvai, kol priimama nauja direktyva… O Kinijos valdovui, Rusijos ir dabar Jungtinių Valstijų tereikia pakelti telefoną ir viskas pradeda judėti. Trampo tarifai – taigi čia rankinis valdymas, apeinant Kongresą.
Premjerė kalba, kad jos atsistatydinimas būtų geriausia dovana priešui, Registrų centras pranešė, kad sustiprino sistemų apsaugą, bet ar tik tokios retorikos tikisi visuomenė? Jeigu yra globali problema, tai žmonės tikisi globalių pažadų ir sprendimų, o ne kalbų, kaip kas savo kėdę išlaikys ir kodėl ta kėdė svarbi?
Ką reiškia pripažinti, tai reiškia nuvainikuoti save pačius. Va čia ir prasideda gynyba, visi ima gintis. Dabartinė valdančioji dauguma ir koalicija neparodė politinės valdžios LRT įstatymo priėmime, jie leido siūbuoti LRT vadovei, paimti visą LRT instituciją į savo rankas ir ta institucija siūbuoti visą valstybę rengiant mitingus įvairiausius.
Telkiant žmones visiškai demagogišku būdu, primetant jiems neva jie – kovoja už laisvą žodį. Čia gi jokiu laisvu žodžiu nė nekvepėjo. Čia vyko ir vyksta kova dėl tam tikro posto. Ir tą kovą LRT vadovės palaikė ir palaiko opozicija.
Čia nesimatė jokio valstybės vadovavimo, jokios aiškios nuostatos, kas vyksta. Juk ir tų vadinamųjų kultūrininkų protestų pagrindinis reikalavimas buvo mažumos Vyriausybė. Prie Prezidentūros protestuotojai iš prezidento reikalavo, kad jis sakytų, jog reikalinga mažumos Vyriausybė. Tai politinis reikalavimas, jokiais laisvais žodžiais čia nekvepia.
Mes matome, kad valstybės judinimas ir daužymas sėkmingai vyksta, nepaisant vis didesnių iššūkių ir karinės grėsmės, kurios debesys kaupiasi, ir labai sparčiai.
Žinoma, valstybei reikia rimties, ne visuomenės bruzdėjimo, nes neramumai irgi yra ne mažiau pavojingi. Bet žmonės turi žinoti, kad valdžia kažko imasi?
Žmonių pasitikėjimą ir susitelkimą sustiprintų labai aiškūs valstybės vadovų veiksmai. Bet sutartiniai veiksmai. Taip, tai yra didžiulė bėda, ir mes padarome tai, tai ir tai. Tuojau pat padarome. Yra atsakingi žmonės.
Aiškėja, kad net Prezidentūros komandoje niekas tarsi nežinojo. Tai atsakingiems už tam tikras sritis niekas nei paskambina? Tai kokie yra jų ryšiai su ministrais, viceministrais ir taip toliau.
Kaip galėjo tiek ilgai būti slepiamas šitas dalykas nuo prezidento, kuris yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas? Tai visiškas valstybės valdymo fiasko.
Savo neveiklumu ir savo tais aiškinimais šiurpinama visuomenė.
Vartyti klasikų paminklai ieškant kažkokių priešų ar grėsmių, o šalia toks kontekstas – kibernetinio saugumo spragos. Tai kur mes orientuojamės, kur švaistome laiką?
Rimti dalykai užtušuojami, visuomenei reikia erzelio. Priešinasi ir nemato rimtų, didelių problemų. Kas valdo valstybę? Pripažinkime, valstybę valdo „buhalteriai“, labai menko akiračio, net nesuvokiantys, kas yra naujosios technologijos ir kaip jos pakeitė visą pasaulį.
Scenoje tokie žmonės, kurie tarsi už nieką neatsako. Ką mes darome, kad žmogus jau nuo rytojaus jaustųsi saugiau nei buvo? Kas bus daroma, jei jo duomenimis bus naudojamasi netinkamai ir t. t.
Nejaugi jis pats turės į teismus vaikščioti ir aiškinti, kad ne jis ėmė paskolas, o jo vardu kažkas paėmė? Valstybė turėtų labai aiškiai pasakyti, kaip nuo galimų grėsmių apsaugos. Čia yra valstybės aplaidumas.
Kaip manote, ar čia valdžios problema, ar sistemos, kuri išplaukia galbūt iš mentaliteto ar kitų dalykų?
Čia yra sisteminė mūsų valstybės net kūrimo bėda. Valstybę kūrėme ant kokių pamatų? Ant išvogto, prichvatizuoto turto. O po to plėtojame diegdami vis naujas pinigų įsisavinimo schemas…
Taip valstybė buvo kuriama ir iki šiol taip veikia. Svarbiau yra įsisavinti lėšas, ne tai, kad būtų padaryta kažkas, kad būtų užbėgta už akių galimoms grėsmėms.
Reformos, projektai, lėšų įsisavinimai, įvairiausi mokymai, t. y. irgi lėšų įsisavinimai.
Visą laiką sakoma, kad lėšų trūksta. Lėšų Lietuvoje yra jūros, kažkas braidžioja tose jūrose, apkvaitę nuo galimybių semti.
Leidžiama, tai ir taip ,,dirbama”.
Visko pradžioje nesusipratimas dėl paveldėto komunistinio ūkio galimybių atvirame pasauliniame ūkyje. Paaiškinti tikrą padėtį ir galimybes tautai galėjo tik 50 metų valdžioje buvę komunistai, kartu su „draugais” Maskvoje ir nuvairavę į bankrotą visos SSSR ūkį.Tačiau jie aiškinti nenorėjo, o kaip tik kurstė gražias eilinių lietuvių viltis gražiai , pasiturinčiai gyventi tokioje Lietuvoje, su tokiu ūkiu, kokis mums teko iš dėl ūkio atsilikimo sugriuvusios SSSR . Kurstė ne tik komunistai, bet ir kairuojanti tarybų Lietuvos šviesuomenė, su J.M. priešakyje. Štai ir gyvename valstybėje su bevitiškai per didelėmis pradinėmis viltimis ir atitinkamomis pratenzijomis pačių gerų žmonių renkamoms valdžioms.Ir nėra kam papaikusią tautą sudrausminti, nes visi žinovai kaip alkani šunys puola ne rinkėjus, bet jų išrintas valdžias.
Valdžia normaliai reaguoja į daugumą įvykių, geriau ar blogiau, bet reaguoja laiku. Ir čia nuskilo kritikams dėkingas atvejis. Oj, vadinasi valdžia už nieką neatsako.
Aš riboto protelio runkelis laukiu iš filosofų ir visokio plauko profesorių, jų susivienijimų konkretaus plano, konkrečių punktų kaip susigrąžinti valstybę. O jie tik moralizuoja, kalba apie lenteles, raideles, juosteles, žvakeles, vosylkas…
Nebeveikia tie apeliavimai į „tautinę savimonę”…tai tik lašas jūroje…nebe tie laikai.
„Taip valstybė buvo kuriama ir iki šiol taip veikia.“
…
Kokį aklumo ir kurtumo lygį reikia pasiekti, kad daugiau nei per trečdalį amžiaus nesuprastum, jog šioje Teritorijoje valstybės niekas nekūrė.
Gali save apsiklijuoti kokiomis tik nori etiketėmis: kultūrologu, filosofu, mokslu daktaru ar net generalisimu, bet jei nematai aplink save vykstančių procesų ar nesugebi jų vertinti, visi postringavimai yra tik pilstymas iš tuščio į kiaurą.
Tokių tuščiažodžiautojų, kurie nesuvokia, kad vien tik institucijų steigimas ir infrastruktūros vystymas, tam tikroje teritorijoje, nėra valstybės kūrimas, žiniasklaidoje netrūksta.
Valstybės kūrimui, pirmiausia, reikia žmonių, suvokiančių savo gyvenimo prasmę ir turinčių bendrų strateginių tikslų dėl savo ateities, teritorijoje, kurioje jie gyvena.
Jau 1992 ir 1993 m. Seimo ir Prezidento rinkimai parodė, jog tokių žmonių, kurie pasiruošę kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, šioje Teritorijoje nėra, o tas beveik milijoną siekiantis emigravusių, per ketvirtį amžiaus, tą faktą tik patvirtino.
Tik aktyvūs piliečiai gali tapti politikais, kurti politines partijas, formuoti politinę sistemą, kuri leistų rastis civilizuotiems santykiams tarp žmonių, atlieptų jų lūkesčius ir teiktų vilties ateičiai. Draugų būreliai, prieš rinkimus apsirūpinę „alpinizmo“ įranga, kad užsiropštų ant deputato ar seimo nario taburetės, nieko nekuria. Absoliučiai nieko.
Šioje Teritorijoje tvyro žmonių susvetimėjimas, institucijų nihilizmas ir visiška nekompetencija, kuri tik ardo, griauna ir naikina. Masinis kolonistų kvietimas ir vežimas, tai lietuvių kaip tautos savilikvidacijos proceso pradžia jų pačių buveinėje.
Turėtų būti didelė gėda Lietuvą vadinti valstybę, nes tai pati didžiausia šio meto veidmainystė.
Nepamiršk ,vaikine, kokią mums „teritoriją” paliko komunistai po 50 metų valdymo, prasidėjusio nuo stalininės kadrų atrankos.Tavo pretenzijos paliktiems gyventi tokios pat arogantiškos kaip ir str.autoriaus pretenzijos valdžiai. Demokratija likusiems buvo dezorientuojantis šaltas dušas. Kaip, mūsų mylimoje Lietuvoje privatizacija su tokiomis neteisybėmis?! Palaukit, mes jums parodysim. Ir parodė, kaip teisingai rašai, 1992 ir 1993 metais.O jei pasižvalgyti kaip viskas klostėsi visoje pokomunistinėje „teritorijoje”? Gal reikėjo aptverti visą „teritoriją” kaip Černobylio zoną? Nuo Baltijos,Balkanų iki Kamčiatkos? Teritorija normaliai pokomunistinė, su per daug piktais, staigiai geriau norėjusiais jos kritikais. Irgi matyt normaliai tokiais.
Tai reikia Lietuvai rankinio valdymo ar ne? Trumpas valdo tvirta ranka – gerai,, pavyzdys. Kada LRT Vadovė daro tą patį – jau ne. O dėl registrų, tai elektroninių duomenų saugyklų neįmanoma garantuotai ir visam laikui apsaugoti.. Nei turint tvirtą ranką, nei silpnesnę. Čia daugiau priklauso nuo eilinio programuotojo, tegu ne visai eilinio – o ne nuo didelių griežtų politikų. Reakcija į įvykusį faktą išties galėjo būtu kitokia, staigi.