Puikus istorikas Timothy Snyder teritorijas nuo Estijos iki šiaurinės Rumunijos yra pavadinęs kruvinomis žemėmis – erdve, kurioje sovietų ir nacių okupacijos keitė viena kitą, o vietos gyventojai kentėjo nuo abiejų režimų. Jis tai plačiai aprašo knygoje „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, išverstoje ir į lietuvių kalbą. Rekomenduojame.
1941 m. birželį Lietuva dar nebuvo atsigavusi po pirmųjų masinių sovietų tremčių, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Okupuota Lietuva buvo pafronte, sugėrusia pirmąjį karo smūgį. Vieniems tai pažadino viltį išsivaduoti iš sovietų okupacijos, tačiau vienam okupaciniam režimui keičiant kitą, per Lietuvą nuvilnijo nauja civilių žudynių banga.
Birželio 23 d. naciai, keršydami už tai, kad sovietų kariai apšaudė jų karius, nužudė 42 Ablingos ir Žvaginių (Klaipėdos r.) kaimų gyventojus.
Birželio 24 d. naciai Gargžduose nužudė apie 200 žmonių. Beveik visi buvo žydai.
Naktį iš birželio 24 į 25 d. sovietai Rainių miškelyje (Telšių r.) nukankino ir nužudė 76 politinius kalinius, tarp kurių – mokytojai, moksleiviai, policijos pareigūnai, ūkininkai ir kiti.
Birželio 25 d. prie Panevėžio cukraus fabriko sovietai sušaudė 19 politinių kalinių: ūkininkus, gimnazistus, valstybės tarnautojus, policininką, muziejininką, mokytoją, prekybininką ir kitus.
Birželio 26 d. Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje sovietai automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais sušaudė, manoma, apie 260 žmonių – kalinių, tarnautojų ir jų šeimų narių. Gyvybės ženklus rodę sužeistieji buvo pribaigti durtuvais, o į lavonų ir sužeistųjų krūvą numesta granata.
Birželio 25–27 d. naciai organizavo ir kurstė Vilijampolės pogromą (įvairiais duomenimis nužudyti 600–800 žydų), NKVD garažo (buvusio „Lietūkio“ garažo) žudynes (įvairiais duomenimis nužudyta 50–70 žydų).
O kur dar visi mažesni miestai, miesteliai ir kaimeliai, taip pat patyrę abiejų režimų žudynes: Girininkai, Juodupė, Kazlų Rūda, Kirciliškės, Kretinga, Krušonys, Kveciai, Mardosai, Padusys, Petrašiūnai, Raseiniai, Rupiekiai, Seda, Švendūna, Verstaminai, Zarasai.
Per savaitę, vienam okupantui keičiant kitą, Lietuvoje įvyko daugiau nei pusšimtis masinių žudynių, kuriose sovietai ir naciai nužudė per 2500 Lietuvos žmonių. Suprantama, kad tiksliai paskaičiuoti yra sudėtinga.
Vienas baisiųjų tų dienų sovietų nusikaltimų
Naktį iš birželio 22 į 23 d. iš Kauno kalėjimo Minsko kryptimi išvežta, įvairiais duomenimis, 90–118 kalinių. Molodečne, prieš pat Minską, dalis traukinio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Būtent ši kalinių grupė birželio 26 d. sušaudyta šalia Bigosovo (šalia dabartinės Baltarusijos ir Latvijos sienos) geležinkelio stoties. Tarp nužudytų žmonių buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Bizauskas.
Šalia Bigosovo geležinkelio stoties taip pat buvo sušaudyti tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, moksleivis Albinas Sakalas, mjr. Stasys Šaulys, amatininkas Jonas Šeškūnas ir studentas Juozas Kazys Vosylius.
Minsko kalėjime buvo sušaudyti vienuolis Martynas Gedvilas, tarnautojai Bronius Kantauskas ir Vladas Raupys, žurnalistė Vanda Pranckonienė, plk. Steponas Rusteika, Jonas Šleinys ir kpt. Albertas Švarplaitis.
Birželio 25 d. rytą iš Minsko kalėjimo išvaryta apie 2000 kalinių, tarp kurių buvo moterų, vaikų ir dalis atvežtų lietuvių. Varant pėsčiomis, nuo kolonos atsiliekantys kaliniai buvo pakeliui šaudomi. Birželio 26 d. jie buvo suvaryti į Červenės kalėjimą. Naktį vėl išvaryti toliau ir Červenės miške sušaudyti.
Anot Červenės siaubą išgyvenusio plk. Juozo Tumo, Červenės žygio metu enkavėdistai galėjo nužudyti apie 550–600 žmonių. Manoma, kad apie pusšimtį pasmerktųjų galėjo išsigelbėti. Tarp išgyvenusių ir grįžusių į Lietuvą buvo plk. Jonas Petruitis ir kpt. Stasys Jasiunskas, apie Červenės siaubą palikę atsiminimus. Šios žudynės yra vienas gausiausiai paliudytų sovietų režimo nusikaltimų prieš Lietuvos žmones.
Viena iš Červenės žudynių aukų – plk. Juozas Šarauskas. 1940 m. birželio 26 d. jis buvo laikinai paskirtas Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininku, o rugpjūčio 1 d. – Kariuomenės štabo ypatingų reikalų karininku, kartu paliekant eiti Karo muziejaus viršininko pareigas.
1941 m. balandžio 26 d. plk. J. Šarauskas buvo enkavedistų areštuotas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Varant kalinius, išgirdęs šūvius, jis nusilpo; draugai bandė vesti už parankių, tačiau sargybiniai liepė paleisti. Pulkininkui susmukus, enkavedistas jį nušovė dviem pistoleto šūviais.
Kaip jau ne kartą profesionaliems dezistams, KGB PC botams, troliams, DI ir pamišėliams, užburtiems mokslo pirmūnams, minėjau, kad būtent JAV (Anglija) ir jos amžinoji kraujo sąjungininkė carinė Rusijos imperija pavieniui nebūtų laimėjusios karo. Carinė Rusija, kaip patvirtina slaptos sąjungininkių sutartys, Antantės popierkos, padėjo Rusijai užimti visą Rytų Europą, kuri net planavo Konstantinopolį paimt. Tada jokio Hitlerio nebuvo – tik Antantė, kurios rytiniu sparnu buvo Rusija, bet mūsų pseudo istorijos kakučiams į tai nusispjaut, jie gi kapsukiečiai su aukštais pseudo moksliniais laipsniais, tiesa? Gavo privilegiją iš pačio CK, vėliau iš bolševikinės kilmės oligarchų. Jiems dabar gi vėl verkiant reikia balsų per rinkimus į Seimą, kad toliau galėtų zombinti mūsų jaunimą ir kurti tik sau asmeninę gerovę – engti prastuomenę. Po Antrojo Žalgirio būtent Suomija, Baltijos tautos visam laikui buvo išlaisvintos iš Rusijos okupacijos, kontrolės, kurios dabar vėl pateko jos į tą pačią sąjungininkių kontrolę. Vėl tas pats per tą patį – nesame subjektu. Taip pat ir nedėkingoji Lenkija – kieno provokatorė? Per jas mes vėl neturime suvereniteto. Nusikaltėliai, kad pateisintų savo nusikaltimus ką padaro, ką suverčia kitam, kitiems ir t.t.?
Dėl skriaudų reikia atsilyginti, tuo pačiu, susigražinti istorinį teisingumą ir savigarbą. O ne verkti ir kentėti. Verkiančius ir kenčiančius skriaus vėl ir skriaus visada.
Yra šališkas ir neobjektyvus – daug dezi propagandinių triukų. Kitaip tariant, anot sąžiningesnių Vakarų istorikų – „désipropagande comment manipuler l‘opinion en démocratie”. Šito niekaip nepavyksta išvengti dezi propagandiniams istorikams. Patarčiau perskaityti Sean McMeekin’o „Stalin’s War: A New History of World War II”. Kapsukiečių išvis mažaraščiams neverta skaityti, kad neužsiburtų – nepatektų į hipnozės spąstus, kaip mūsų pirmūnai.