Nebijoti galima įvairių dalykų ir dėl įvairių priežasčių. Dabar daug kalbų apie drąsą, nebijojimą, net nekrūpčiojimą.
Šeimos, artimųjų ir draugų rato, bendruomeninėje, pilietinėje, net karinio konflikto situacijoje.
Vis dėlto drąsa prasideda nuo atitinkamo santykio su savimi.
Todėl tai įvyksta arba ne kiekvieno viduje. O didelės salės, patriotiniai mitingai, ideologiniai užkeikimai – tiems, kurie nesugeba daryti apgalvotų asmeninių sprendimų. Masėms daromas poveikis, skirtas sukelti emocinę bangą.
Kaip žinome iš fizikos, banga neperneša materijos terpėje, kurią veikia, tik perduoda energiją, impulsą.
Taigi, visuose tuose mitinguose niekas nieko neįgauna, tik impulsą, postūmį sekti minią. Todėl jokios drąsos, kuri yra asmeninė ir tik asmeninė savybė, veikti minioje nereikia.
Šio sekmadienio Evangelija mums kalba apie drąsą, ragina nebijoti. Toks raginimas siejamas tik su viena konkrečia pareiga skelbti (sakyti) tiesą. Tiesos sakymas, viešas jos išpažinimas ir yra ta pareiga, skirta drąsiesiems.
Tam būtina sąlyga yra (pasi)tikėjimas ir tinkamas santykis su savimi.
Kas beatsitiktų, būk ištikimas savo sąžinei. Elkis pagal ją. Ir tada nereikės nieko bijoti.
Ar daug kalbama apie tai, kad tokių savybių reikia teisininkui?
Kalbėdami apie teisėjus, dar kartais kaip ir užsimename, nors labiau kalbame apie nepriklausomumą, dažnai nepagalvodami, kad galima labai nepriklausomai bijoti. Labai niekieno neverčiamam ir neįtakojamam būti bailiu.
O apie kitas teisines profesijas? O apie advokatus?
Ar išvis apie tai kada nors kalbame? Ar tokių viešų svarstymų būna?
Ar tai šios profesijos dimensija, perfrazuojant žymiuosius buvusio Lietuvos banko vadovo žodžius.
Nors savo ausimis girdėjau, kaip jis privačiame pokalbyje prisiekinėjo taip nesakęs, bet dabar tai nebesvarbu, nes tai nebe jo žodžiai, o folkloras.
Taigi, ar advokatas turi būti drąsus?
Tai ne klausimas viešam aptarimui.
Į tą klausimą atsakys kiekvienas sau.
