Jonas Nedzveckas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2026 m. rugsėjo 9 d. priėmė nagrinėti Seimo nario, partijos „Nemuno aušra“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio kasacinį skundą baudžiamojoje byloje dėl neapykantos žydams kurstymo ir Holokausto šiurkštaus menkinimo.
Bylą nagrinės žodinio proceso tvarka. Data kol kas nepaskelbta.
Kasaciniu skundu R. Žemaitaitis prašo panaikinti jam nepalankius žemesniųjų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Tad viena skambiausių pastarojo meto bylų dėl politiko pasisakymų persikelia į paskutinę nacionalinę teismų instanciją.
LAT turi atsakyti į fundamentalų klausimą: kur baigiasi valstybės pareiga ginti žmones nuo tikro neapykantos kurstymo ir kur prasideda pavojus, kad baudžiamoji teisė taps politinės kalbos prievaizdu?
Apeliacinis teismas bausmę padvigubino
2026 m. liepos 22 d. Lietuvos apeliacinis teismas R. Žemaitaičiui paskyrė griežtesnę bausmę – galutinę baudą padidino nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. eurų. Teismas konstatavo, kad R. Žemaitaitis savo pasisakymais socialiniame tinkle „Facebook“ ir Seime peržengė saviraiškos laisvės ribas, viešai tyčiojosi ir niekino žmones dėl jų žydų tautybės bei skatino neapykantą. Apeliacinis teismas taip pat nusprendė, kad trys jo paskelbti tekstai laikytini šiurkščiu Holokausto menkinimu.
Teismas atsižvelgė į pasisakymų tęstinumą, vartotos retorikos pobūdį ir į R. Žemaitaičio, kaip valstybės politiko, statusą. Būtent čia prasideda demokratinei valstybei svarbi diskusija.
Baudžiamosios bylos klausimas nėra vien tai, ar politiko žodžiai buvo šiurkštūs, įžeidūs, istoriškai pagrįsti arba politiškai priimtini. Baudžiamojoje teisėje reikalavimai gerokai aukštesni: ar konkrečiais pasisakymais Žemaitaitis iš tiesų padarė įstatyme tiksliai apibrėžtą nusikalstamą veiką, ar valstybės baudžiamoji intervencija buvo būtina bei proporcinga.
Skundo priėmimas daug reiškia
Svarbu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenagrinėja kiekvieno jam pateikto kasacinio skundo. Pirmiausia jis sprendžia skundo priimtinumo klausimą – vertina ar jame keliami Baudžiamojo proceso kodekse numatyti kasacijos pagrindai ir teisės klausimai, priklauso kasacinės instancijos kompetencijai.
LAT pats nurodo, kad kasaciniame skunde turi būti pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytus kasacijos pagrindus – netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą arba esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Todėl R. Žemaitaičio skundo priėmimo nereikėtų vertinti vien tik kaip techninę procedūrą.
Žinoma, tai dar nereiškia, kad LAT pritaria Žemaitaičio argumentams ir kad žemesniųjų instancijų teismų sprendimai bus panaikinti. Tačiau LAT sprendė prima facie skundo priimtinumo klausimą. O tai reiškia, kad skundas perėjo kasacinės atrankos slenkstį, taigi jame iškelti teisės klausimai bus nagrinėjami kasaciniame procese.
Dar daugiau – byla paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tai suteikia proceso dalyviams galimybę Aukščiausiajam Teismui tiesiogiai išdėstyti savo argumentus. Kitaip tariant, LAT pripažino esant procesinį pagrindą pradėti kasacinį nagrinėjimą ir aukščiausiu nacionaliniu teisminiu lygmeniu patikrinti skunde keliamus teisės klausimus.
Demokratija nesaugo nuo nemalonių žodžių
R. Žemaitaičio byla kelia daug platesnį klausimą.
Politinis persekiojimas demokratinėje valstybėje nebūtinai prasideda nuo partijų uždraudimo ar tiesioginės cenzūros. Pavojinga tendencija paprastai prasideda nuo vis didesnio valstybės institucijų įsitraukimo sprendžiant, kurios politinės mintys, metaforos, istorinės interpretacijos ar provokuojantys pasisakymai yra toleruotini, o dėl kurių jau turi būti pradėtas baudžiamasis procesas.
Vien pats baudžiamasis procesas dar neįrodo politinio persekiojimo. Tačiau demokratinei valstybei būtina saugotis, kad teisėtos kovos su neapykantos kurstymu priemonės nebūtų išplėstos tiek, jog imtų veikti kaip politinės kalbos drausminimo įrankis.
Todėl yra keliamas principinis klausimas, ar egzistuoja žodžio laisvės ribos ir kur jos yra.
Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvę supranta gana plačiai. Ji saugo ne vien visuomenei priimtinas, mandagias ar daugumos palaikomas mintis. Vienas pamatinių EŽTT principų yra tas, kad saviraiškos laisvė apima ir informaciją bei idėjas, kurios „įžeidžia, šokiruoja ar trikdo“.
Jeigu būtų saugoma tik visuomenės daugumai priimtina kalba, konstitucinės žodžio laisvės garantijos nereikėtų – tokios kalbos valdžia paprastai ir nesiekia riboti. Tikrasis žodžio laisvės išmėginimas prasideda, kai sakoma tai, kas erzina, žeidžia, provokuoja ar prieštarauja vyraujančiam požiūriui.
Ypač svarbią reikšmę tai turi politinėje diskusijoje. EŽTT praktikoje valstybės galimybės riboti politinę kalbą ir diskusijas visuomenei reikšmingais klausimais yra itin siauros. Priežastis elementari: jei politikas galėtų kalbėti tik tai, kas nieko neįžeidžia ir nesukelia pasipiktinimo, politinis ginčas ilgainiui pavirstų institucijų aprobuotu leistinų formuluočių sąrašu.
EŽTT byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę pripažino, kad viešojoje polemikoje gali būti toleruojamas tam tikras perdėjimas, hiperbolizavimas ir provokacija. Vien aštri ar provokuojanti pasisakymo forma savaime dar nėra pagrindas riboti saviraišką baudžiamosiomis priemonėmis.
Panašiai pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis išaiškino, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik palankiai priimamą, bet ir šokiruojančią, erzinančią ar trikdančią visuomenę ar jos dalį informaciją.
Citata: „Saviraiškos, susijusios su istorinių įvykių vertinimu, srityje, kaip ir kitais atvejais, pripažįstama tam tikros polemikos, kandumo, perdėjimo galimybė, tačiau su sąlyga, kad istorinės diskusijos neperauga į smurto, neapykantos ar netolerancijos kurstymą (Perincek prieš Šveicariją, par. 231, 239).“
Būtent toks saviraiškos laisvės supratimas yra pliuralizmo, tolerancijos ir demokratinės visuomenės prielaida.
Dar svariau LAT suformulavo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-788/2018. Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar pasisakymas peržengė leistinos saviraiškos ribas, būtina vertinti, ar jame buvo tiesioginių ar netiesioginių raginimų pavojingai veikti, neapykantos ar netolerancijos skleidimo, realios žalingų padarinių rizikos, taip pat atsižvelgti į visą politinį, socialinį ir istorinį kontekstą. Toje pačioje nutartyje LAT pažymėjo, kad baudžiamasis nuteisimas yra viena sunkiausių saviraiškos laisvės ribojimo formų.
Citata: „Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant dėl teisės į saviraiškos laisvę ribojimo proporcingumo, EŽTT praktikoje atsižvelgiama ir į tai, kad baudžiamojo nuteisimo faktas laikomas viena sunkiausių tokio ribojimo formų (pvz., Perincek prieš Šveicariją, par. 273; Lehideux ir Isorni prieš Prancūziją, par, 57-58).“
Todėl ir R. Žemaitaičio byloje esminis klausimas yra ne tai, ar jo pasisakymai buvo šiurkštūs, provokuojantys, nemalonūs ar ką nors įžeidė. Baudžiamojoje byloje reikalavimai yra aukštesni: turi būti nustatyta, ar konkrečiais pasisakymais Žemaitaitis tikrai padarė įstatyme apibrėžtą nusikalstamą veiką, ar tai yra įrodyta pagal baudžiamajam procesui keliamus standartus.
Šokiruojantis žodis nėra nusikaltimo sinonimas. Provokacija savaime nėra nusikalstama veika. Istorinė polemika savaime nėra neapykantos kurstymas.
Šioje byloje svarbu ne tai, ar visuomenei patinka Žemaitaičio kalbos, o tai, ar valstybės baudžiamoji teisė nebuvo panaudota prieš Konvencijos saugomas laisves (EŽTT praktikos vadovas dėl Konvencijos 10 straipsnio – saviraiškos laisvė).
Pavojingiausia – cenzūra
R. Žemaitaičio byloje yra aspektas, svarbus ne tik politikams. Europos žmogaus teisių jurisprudencijoje vartojama sąvoka „chilling effect“ – atgrasomasis poveikis. Jo esmė – žmogų nuo kalbėjimo gali atgrasyti ne vien tiesioginis draudimas. Kartais užtenka žinojimo, kad dėl pasakytų žodžių gali prasidėti ikiteisminis tyrimas, baudžiamoji byla ir kelerius metus trunkantis procesas, o po to teistumas ir politinės pasekmės.
Tada žmogus klausia savęs: „Ar tai, ką sakau, yra tiesa ir ar galiu tai pagrįsti? Ar dėl to, ką pasakysiu, man nebus iškelta baudžiamoji byla?“
Štai tada ir prasideda savicenzūra. O ji demokratijai ne mažiau pavojinga už tiesioginę cenzūrą, nes valdžiai net nereikia nieko tiesiogiai uždrausti – žmonės patys pradeda vengti temų ir formuluočių, galinčių sukelti jiems teisines problemas. Todėl Žemaitaičio byla nėra vien jo problema.
Beje, kasacinė instancija nėra įprastas bylos nagrinėjimas, kuriame nuo pradžių iš naujo nustatomi visi faktai. LAT pirmiausia tikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Taigi, LAT turės vertinti, ar baudžiamasis įstatymas jo atžvilgiu pritaikytas tiksliai, būtinu mastu ir proporcingai, atsižvelgiant į itin aukštą standartą, kurio demokratinėje valstybėje reikia ribojant politinę saviraišką.
Baudžiamoji teisė – kraštutinė priemonė
Šioje diskusijoje verta prisiminti dar vieną principą – baudžiamoji teisė demokratinėje teisinėje valstybėje turėtų veikti kaip ultima ratio, t. y. kraštutinė priemonė. Ne kiekviena smerktina kalba turi būti laikoma nusikaltimu. Ne kiekviena neteisinga istorinė interpretacija turi baigtis baudžiamuoju nuosprendžiu, o įžeidimas – teistumu.
Baudžiamoji valstybės galia prasideda ten, kur tam egzistuoja aiškus ir įstatyme nustatytas pagrindas. Todėl svarbu, kad valstybei suteikta teisė bausti už žodžius negali būti susijusi tik su vienu nepopuliariu politiku. Sukurtas precedentas vėliau neišvengiamai bus pritaikomas kitiems.
Šiandien vieniems politikams atrodo, jog yra priimtina bausti oponentus už jų kalbas. Bet rytoj, pasikeitus politinei daugumai, tais pačiais instrumentais gali būti vertinamos ir jų pačių kalbos.
Byla sukelia ir tiesiogines politines pasekmes – apeliacinio teismo 2026 m. liepos 22 d. nuosprendis įsiteisėjo jo paskelbimo dieną. Kasacinio skundo padavimas savaime nepanaikino įsiteisėjusio teismo sprendimo. Dėl to kilo ginčas, ar Seimas turi pradėti apkaltos procedūrą R. Žemaitaičiui nedelsiant, ar reikia sulaukti LAT sprendimo.
Vieni argumentuoja, kad įsiteisėjęs Apeliacinio teismo nuosprendis jau sukuria teisines prielaidas Seimo procedūrai. Kiti mano, kad politiškai būtų teisinga sulaukti galutinio kasacinės instancijos sprendimo.
LAT priėmus kasacinį skundą, pastarasis argumentas įgavo papildomą svorį. Jeigu LAT panaikintų ankstesnius sprendimus arba kitaip pakeistų teisinį bylos vertinimą, skuboti politiniai sprendimai dėl mandato atrodytų problemiškai. Todėl dabar kalbama ne tik apie teismo procesą, bet ir apie parlamentinės daugumos pareigą nepadaryti baudžiamosios bylos politinio susidorojimo instrumentu, kol kasacinė instancija nepasakė galutinio žodžio.
Žemaitaičio pasisakymus jau vertino Konstitucinis Teismas
Bylos kontekstas sudėtingas ir dėl to, kad R. Žemaitaičio pasisakymus anksčiau vertino Konstitucinis Teismas (KT). 2024 m. balandžio 25 d. KT konstatavo, kad jo antisemitinio pobūdžio pasisakymai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką. Tuomet R. Žemaitaitis, nesulaukęs galutinio Seimo balsavimo dėl mandato panaikinimo, pats atsisakė Seimo nario mandato. Bet 2024 m. rinkimuose jis vėl buvo išrinktas į parlamentą.
Vis dėlto konstitucinė ir baudžiamoji atsakomybė nėra tas pats. KT vertino Seimo nario veiksmų atitiktį Konstitucijai ir priesaikai. O bendrosios kompetencijos teismai sprendžia baudžiamosios atsakomybės klausimą. Todėl ankstesnis KT sprendimas negali pakeisti pareigos baudžiamojoje byloje atskirai ir itin tiksliai nustatyti visus nusikalstamos veikos požymius.
Ar su netinkamu žodžiu bus kovojama baudžiamąja galia?
Žodžio laisvė nėra absoliuti ir demokratinė valstybė neprivalo toleruoti tikro smurto ar neapykantos kurstymo. Šias ribas nustato tiek Lietuvos Konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių sistema. Tačiau būtent todėl ši riba turi būti apibrėžta labai tiksliai.
Istorija rodo, kad žodžio kontrolė niekada neprasidėdavo deklaruojant, jog siekiama užgniaužti laisvę. Dažniausiai ji buvo grindžiama kilniu tikslu – visuomenės rimtimi, valstybės saugumu, moralės apsauga, kova su pavojingomis idėjomis ar tam tikrų visuomenės grupių apsauga.
Todėl R. Žemaitaičio byloje svarbiausia ne tai, ar visuomenei patinka jo politinis stilius ir kalbos. Daug svarbiau, kokį precedentą ši byla sukurs mūsų visuomenei.
Todėl būsimas LAT sprendimas bus reikšmingas mūsų visuomenės politinei ateičiai. Jis gali tapti viena iš garsiausių Lietuvos žodžio laisvės ribų sprendimu.
Pourquoi Monsieur Jules est bloqué par le régime internazi?