Edvardas Čiuldė. Lietuvos užvaldymo planas taip ir vadinasi – „Žydų kapinės“

Tikriausiai jau pastebėjote, kad jūsų autoriaus per kelerius metus ne kartą užuominomis išsakyta idėja, kad Lietuva yra nusižiūrėta kaip atsarginis Izraelis, pildosi, jeigu būtų galima taip pasakyti, su kaupu. Tiesą sakant, gal net ir nesitikėjau, kad iš pradžių net man pačiam atrodžiusi šiek tiek skubota idėja gali būti pradėta įgyvendinti taip audringai ir su baisiu įniršiu.

Jeigu rusai okupantai laikėsi ir, kaip atrodo, tebesilaiko požiūrio, kad rusams amžinai priklauso visos teritorijos, kur jų kareivis buvo kada nors įkėlęs koją, žydai bando įskiepyti naująjį požiūrį, kad jiems priklauso visos tos žemės, kur kada nors per amžius buvo palaidotas bent vienas žydas, net jeigu numirusysis būtų buvęs perlaidotas kitur, tarkime, jo kapas būtų atkurtas istorinėje tėvynėje ar pan. Nereikia nė sakyti, čia jums, brangūs bendrapiliečiai, papasakos gražią pasakaitę, kad neva pagal žydų tikėjimą žmogus su Aukščiausiuoju po mirties susitinka savo pirminio palaidojimo vietoje, todėl net ir tuščias kapas yra jo įsteigta tvirtovė su eksteritorialumo teisėmis. Tai labai panašu į verslo planą, ar ne? Žinoma, kiekvienas turi teisę šį pasakojimą savo vaizduotėje perkurti savaip, tarkime, labai jautriai, tačiau štai man vaizduotė piešia tokį fantasmagorinį vaizdelį, kad tie žydai, kurie taip nešvankiai drumsčia mirusiųjų ramybę, susitiks su savo nešvaria sąžine, kurios nėra kaip užganėdinti, prie tuščio kapo…

Kas tokiu atveju lieka lietuviams? Jie turi teisę ieškotis prieglobsčio nebent Šiaurės ašigalyje, nors nėra jokios garantijos, kad ir čia nebus atrastas koks nors palaidotas žydų kilmės pingvinas.

Taigi labai panašu, kad mirusieji pagal tokį planą yra verčiami tapti naujaisiais okupantais, užimti teritorijas, apgyvendinti namus mirusiųjų dvasia ir t. t. Tiesiogiai tokį planą Šeduvoje pradėjo įgyvendinti garbingo rašytojo negarbingas sūnaitis Sergejus Kanovičius, su kurio vardu, kaip atrodo bent man, pirmiausia yra sietinos ypatingo bjaurumo insinuacijos prieš lietuvių tautą, o pastaruoju metu vėl pasižymėjo Faina Kukliansky, kuri iškeltų kapinių atkūrimo pretekstu pareikalavo sunaikinti lietuvių tautos istorinės atminties šventove tapusius Sąjūdžio įsikūrimo rūmus.

Jeigu tiesa, kad pauzė yra intensyviausia kalbos forma, mes čia privalėtume iškalbingai nutilti, tačiau aš nesusilaikysiu nepridūręs, kad, kaip atrodo bent man, galiausiai paaiškėjo, jog ką tik paminėti bendrapiliečiai žydai yra verti savo tautiečių sadistų, kurie pokario metais po gabalėlį pjaustė ir kitaip kankino Lietuvos partizanus, vardo, jie taip pat tęsia sovietinių laikų žydų cenzorių, naikinusių Lietuvos kultūrą, tradiciją, tarsi dar nebūtų prabudę iš slogaus sapno ir nesugebėtų suprasti, kad laisvoje Lietuvoje mums nereikalinga yra atskira žydų prievaizdų kasta. Daug liūdnesnis yra kitas klausimas – ar žydų bendruomenė Lietuvoje tokius atgrasius Lietuvos nedraugus laiko savo lyderiais?

Kas be ko, neatsitiktinai pradžioje gretinau rusus su žydais, tikrai ne pirmas būsiu pastebėjęs, kad ženkli pasaulinės žydų populiacijos dalis yra baisiai surusėjusi, dar neseniai pasaulinių žydų organizacijų lyderiai didžiavosi savo draugyste su Putinu, fotografavosi apsikabinę intymiomis pozomis. Tarkime, Kukliansky priklauso tokiai atšakai arba bent jau viską daro tikrai ne žydų ar lietuvių, o nusususio rusų pasaulio naudai, bando užpakaliniu būdu įpūsti palankų vėjelį Putino burėms. Ar sakote, kad autorius nesiskaito su faktais, nes šiandien anoji šantažuoja Lietuvos institucijas su žydų iš JAV desanto pagalba? Tačiau dideli dabartinės Rusijos draugai gyvena ir JAV, pavyzdžiui, specialiajam baltųjų rūmų pasiuntiniui Styvui Vitkofui, ko gero, svarbesni yra Putino interesai nei Vašingtono rūpesčiai, o stebint tokią jo veiklą, kaip atrodo bent man, neįmanoma neapsivemti.

Neturiu nė mažiausios abejonės, kad dirbtinai pučiamas skandalas dėl iškeltų kapinių atkūrimo yra tobulai nukreiptas į lietuvių tautos supriešinimą su bendrapiliečiais žydais. Po klastingų proputiniškos kohortos žygių, gero sprendimo tikriausiai beveik nebelieka, ir man neapsakomai skaudu, kad tokiu būdu sunaikinus – neduokDie – mūsų istorinės atminties paminklą, drauge galime būti įsukami į antisemitizmo paūmėjimo ratą, ko, kaip atrodo, labiausiai ir trokšta tokie personažai kaip Kukliansky. O ar dėl to nė kiek nesuskausta, nekrusteli nė antakio plaukelis nesurusėjusiems Lietuvos žydams, Emanuelio Levino ainiams?..