Pilietinis karas – tai kraštutinė valstybės stadija, kai vidiniai prieštaravimai perauga į ginkluotą brolžudystę. Nors istorikai dažniausiai mini separatizmą, gilią socialinę nelygybę ar etninius bei religinius konfliktus, šiandienos pasaulyje pavojingiausias detonatorius yra kova dėl valdžios. Tiksliau – dramatiškas prarajos gilėjimas tarp politinio elito ir paprastų piliečių.
Kai valdantieji ima priiminėti tautai žalingus sprendimus, visuomenėje įsigali nesaugumo jausmas. Žmonės dūsta nuo perteklinės biurokratijos, nesąžiningų mokesčių ir agresyvaus valstybės kišimosi į privačią šeimos erdvę. Šiandieninėje Lietuvoje ši žalinga darbotvarkė matoma plika akimi: nuo aklai prastumiamos ir neapgalvotos žaliosios politikos iki nekontroliuojamų nelegalios migracijos srautų. Maža to, bet koks nepasitenkinimas gniaužiamas per dezinformacijos klijavimą kitaip mąstantiems, o pačiam elitui taikomi visiškai kiti – dvigubi – moralinio vertinimo standartai.
Demokratinėje santvarkoje pagrindinis „garo nuleidimo“ vožtuvas, apsaugantis valstybę nuo riaušių ir revoliucijų, yra sąžiningi rinkimai. Jei sistema veikia, pilietis prie balsadėžės gali pakeisti šalies kursą ir išsirinkti tuos, kurie girdi jo problemas. Tačiau kai rinkimų mechanizmas tampa fikcija – kai sukuriami dirbtiniai įstatyminiai barjerai, blokuojantys naujų jėgų ir lyderių atsiradimą, o pati sistema tiesiog susikonstruoja sau palankius rezultatus – visuomenė netenka alternatyvų. Istorija rodo, kad užaklinus šį vožtuvą, sprogimas tampa neišvengiamas.
Mūsų politinė sistema serga keturiomis chroniškomis ligomis
O kokia realybė šiandieninėje Lietuvoje? Mūsų politinė sistema serga keturiomis chroniškomis ligomis, kurios sistemingai naikina valstybingumo pamatus:
- Akla serviliškumo politika Briuseliui. Lietuvos valdantieji jau seniai atsisakė ambicijos formuoti ar koreguoti Europos Sąjungos darbotvarkę pagal nacionalinius interesus. Klasikinė šio nuolankumo iliustracija – ES Konstitucijos projekto ratifikavimas, kai mūsų parlamentarai beveik vienbalsiai prabalsavo už tekstą, kurio didžioji dalis net nebuvo perskaičiusi, o vėliau tai tiesiog užmaskavo pompastiška viešųjų ryšių kampanija apie „europietišką pažangą“.
- Atstovaujamosios demokratijos krachas. Rinkėjo balsas prarado vertę. Valstybės strategiją šiandien diktuoja ne visuomenės poreikiai, o įtakos grupės – siauri energetikos, žiniasklaidos, aplinkosaugos ir kultūros oligarchiniai klanai, veikiantys užkulisiuose.
- Sistemos uždarumas. Sukurtas toks teisinis ir finansinis reguliavimas, kuris naujoms politinėms partijoms ar nekonformistiškiems lyderiams patekti į politinį olimpą daro praktiškai neįmanoma. Elitas užsibarikadavo savo tvirtovėje.
- Moralinis ir teisinis supuvimas. Į Lietuvą grįžta „seni geri laikai“, kai teisinės valstybės principus keičia nusikalstamo pasaulio ir nomenklatūros „poniatijos“. Savi dengia savus, o teisingumas tapo selektyvus – griežtas eiliniam piliečiui ir aklas valdžios privilegijuotiesiems.
Kelias į dvasinę kapituliaciją
Jei ši tendencija tęsis, jei rinkėjų valia bus ir toliau ciniškai ignoruojama, o valdžios vadeles per savo statytinius laikantis elitas atsisakys dialogo, Lietuvoje kruvinos revoliucijos nebus. Scenarijus bus kur kas liūdnesnis: aktyviausia tautos dalis tiesiog emigruos, o likusieji – nusispjaus ir pasiners į vidinę emigraciją, adaptuodamiesi bei bandydami išgyventi tiksliai taip, kaip tai darė sovietmečiu.
Tačiau baisiausia šios situacijos kaina – nacionalinis saugumas. Totaliai nusivylęs, apiplėštas ir pažemintas pilietis praranda bet kokią motyvaciją ginti tokią valstybę nuo išorės agresijos. Augant geopolitinei įtampai ir realiai Rusijos grėsmei, toks žmogus tiesiog užduos pragmatišką klausimą: koks skirtumas, kas mane plėšia – vietinis elitas ar svetimas okupantas, jei rezultatas mano piniginei ir gyvenimui išlieka toks pat? Tai yra tiesiausias kelias į dvasinę kapituliaciją, kuri valstybę sugriauna dar iki pasirodant pirmiesiems priešo tankams.
Tautos išdavystė turi įvairių atspalvių.
Pastoviai kalbama apie kažkokius tai kenkėjiškus klanus, plėšikus, valstybės naikintojus, interesų tinklus ir pan. bei viso to pasekminius apibendrinimus. Bet ar nekyla mintis, kodėl niūrių laikų agentų įslaptinimas pastoviai pratęsiamas. 2015 metais seime jis buvo pratęstas dar 75-iems metams. O šiam įlaikiui pasibaigus neabejotinai bus pratęsiamas toliau. Liustracija galimai atskleistų, kokia gi tų klanų, plėšikų, naikintojų, tinklų kilmė. O ir po šimto metų tas nebus padaryta, nes jau dabar vaikaičiai vykdo kenkėjišką veiklą. Tai kai kur matyti ir be išslaptinimo.
Straipsnyje taikliai keliama valstybės erozijos iš vidaus problema. Tačiau, mano galva, viena autoriaus įvardyta priežastis nusipelno dar didesnio dėmesio – ilgalaikių interesų, arba, autoriaus žodžiais, „oligarchinių klanų“, įtaka valstybės sprendimams.
Gal valdžios arogancija yra ne pirminė liga, o jos simptomas? Demokratijoje nepasiteisinusią valdžią galima pakeisti rinkimuose. Tačiau jeigu keičiantis vyriausybėms išlieka tie patys įtakingi ekonominių, politinių, institucinių ir informacinių ryšių tinklai, vien rinkimai sistemos nebūtinai pakeičia. Ypač svarbu tai tirti energetikoje, teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose srityse, kur susikerta dideli ekonominiai interesai ir valstybės galia.
Čia nebūtina iš anksto postuluoti vieno „klano“ ar vieno dirigento. Pakanka tankaus interesų tinklo, kuriame atskiri dalyviai, siekdami savo tikslų, gali autosinchronizuotis. Tada nedidelis politinis ar informacinis impulsas gali sukelti neproporcingai didelį visuomeninį rezonansą. O geopolitinės konfrontacijos sąlygomis negalima atmesti ir mėginimų tokį jau egzistuojantį rezonansą sustiprinti iš išorės.
Todėl valstybės erozijos priežasčių gal verta ieškoti vienu sluoksniu giliau: ne tik valdžios arogancijoje, bet ir ilgalaikiuose interesų tinkluose, jų finansavimo šaltiniuose, sąsajose su institucijomis bei gebėjime išlikti keičiantis politinei valdžiai.
Kitaip tariant, svarbu klausti ne tik, kodėl valdžia negirdi visuomenės, bet ir – kokių interesų ji negali arba nenori negirdėti?
Puikus komentaras svarbiam straipsniui. Senai kirba mintis, jog už klanų klanelių, gali stoveti ne tik piniginis interesas, bet ir užsienio valstybių kurios tokius klanus klanelius uoliai puoselėja Lietuvoje įtaka. Ir ši įtaka labai netgi pastebima, regis pavienių ir nesusijusių tarpusavyje Lietuvai pragaištingų iniciatyvų ir sprendimų iniciatorių pavidalu. Kita vertus, uždavus klausima cui bono, pradeda akivaizdžiai ryškėti vidinių interesų grupių įtaka ir kryptinga išorinių jėgų veikla, kaip tik per tokia interesų grupes. O čia jau netoli nuo klausimų apie tiesiogine valstybės išdavyste ir veikima priešiškų Lietuvai jėgų naudai.
Ne partijos, o klanai.
Labai panašu, kad gali pasikartoti 1940m., A.Smetona, koks ten buvo patriotas, nesugebėjo, nesuprato ar tiesiog nenorėjo mažinti socialinę atskirtį, kai Kauno ponai gyveno „poniškai”, o Lietuvos kaimas skurdo…Dabar aišku, kodėl paprasti žmonės nesipriešino orkams, buvo tokios būsenos, jog galvojo, kad blogiau jau nebus…Nenuvertinu Briželio sukilimo dalyvių, bet susidaro įspūdis, kad žmonės sukilo po to, kai orkai pradėjo represijas ir prasidėko tremtys…Esu visiškai įsitikęs, kad neduok Dieve ruskiai sugalvotų mus užpulti, būtų šakės…priešintųsi saujelė, kurie labai greitai žūtų , likę pasyviai stebėtų…Neteisinu tokio pasyvumo, bet tiesiog klausiu, už ką lietuviai turėtų eiti mirti? Už Lansbergio dinastijos turtus? Už oligarchų ir banditų plėšiamą Lietuvą? Už Ikea ir Gentvilo gaujos privatizuotus ir totaliai naikinamus miškus tokiais mastais, kad ko gero net vokiečiai ir sovietai okupacijos metais tiek neiškirto…O gal už tokius „iškilius” versiinykus Kaip Dundulis, Avulis, Numavičius, Karbauskis ir į juos panašūs?