Įsivaizduokite nužudyto septyniolikmečio kapą. Visas gyvenimas dar buvo jam priešakyje, o liko tik akmens plokštė, vardas, dvi datos, tarp kurių tilpo visas trumpas buvimas pasaulyje. O dabar įsivaizduokite žmogų, kuris šlapinasi ant nužudyto vaikino kapo ir tą vaizdą paleidžia į internetą, pridėjęs šūkį „laisvę žudikui“. Būtent taip ir atsitiko su Austino Metcalfo kapu, vos teismui paskelbus nuosprendį jo žudikui.
Yra riba, kurią peržengus politika nustoja būti politika. Ta riba – kapas. Galima nekęsti priešo, su juo ginčytis, kovoti su juo teisme, rinkimuose ar viešuose debatuose. Bet mirusiojo kapas neliečiamas. Tai sena ir paprasta civilizacijos taisyklė. Net laukinės gentys mirusiajam rodė daugiau pagarbos nei šių dienų „progresyvūs“ aktyvistai, save vadinantys „socialinio teisingumo kariais“.
Austinui Metcalfui buvo septyniolika – baltasis vaikinas, mokyklos sportininkas, nužudytas Teksase per sporto varžybas tarp skirtingų mokyklų lengvosios atletikos komandų. Tądien lijo, ir juodaodis Karmelo Anthony, septyniolikmetis iš gretimos mokyklos, įsitaisė svetimos komandos palapinėje, kur jo niekas nepažinojo. Sportininkai ir treneris daug kartų prašė jį pasitraukti, tarp jų buvo ir Austinas. Tačiau Karmelo ne tik atsisakė, bet ir ėmė provokuoti. „Neišeisiu. Eikit jūs visi šikt“, – pareiškė jis – „jūs visi myžniai. Vis tiek nieko man nepadarysit.“
Amerikietiškų mokyklų lengvosios atletikos varžybose egzistuoja „palapinių kultūra“ (tent culture). Komandos palapinė yra tos konkrečios komandos bazė visai varžybų dienai: ten sportininkai laiko kuprines, aprangą, maistą, vandenį, ten laukia savo rungčių, ilsisi, klausosi trenerių nurodymų ir renkasi tarp startų. Tai konkrečios mokyklos komandos erdvė ir visos komandos paprastai turi savo palapines. Palapinė formaliai nėra uždara zona, bet socialinė riba aiški: čia mūsų mokykla, mūsų sportininkai, mūsų daiktai, mūsų trenerio priežiūra. Tai galima palyginti su komandos žaidėjų suolu krepšinyje ar futbole. Teoriškai salė vieša, stadionas viešas, bet priešininkų žaidėjas nesėda ant tavo komandos suolo ir nesako: „čia vieša vieta, ir aš čia sėdėsiu.“ Visi supranta, kad tai komandos erdvė. Lengvosios atletikos varžybose palapinė atlieka panašią funkciją.
Kai Austinas vis dėlto jį stumtelėjo link išėjimo, Karmelo išsitraukė peilį ir smogė jam į krūtinę. Austinas mirė ant savo brolio dvynio Hunterio rankų. Teismas pripažino Karmelo Anthony kaltu dėl žmogžudystės ir skyrė trisdešimt penkerius metus kalėjimo. Teksaso teismo prisiekusieji atmetė gynybos pasakas apie „sisteminį rasizmą“ ir apie tai, kad žudikas „tik gynėsi“. Agresorius pats įsibrovė į svetimą erdvę, pats sukėlė konfliktą, pats grasino, pats išsitraukė peilį.
Tačiau kairiųjų rasinės isterijos mašina iškart ėmėsi to, ką moka geriausiai: naikinti juodaodžio žudiko atsakomybę, iš žudiko daryti „sisteminio rasizmo“ ir „baltųjų viršenybės“ auką, o tikrąją auką stumti į užribį. Juodaodis žudikas, pats užkūręs konfliktą, staiga virsta „išsigandusiu berniuku“ ir „sistemos auka“. O baltasis nužudytasis tiesiog gadina schemą. Todėl jį reikia sumenkinti, iš jo pasišaipyti arba, kaip šįkart, netgi išniekinti po mirties.
Ir jie tai padarė. Po nuosprendžio internete pasipylė vaizdai, kuriuose šlapinamasi ant Austino kapo, su užrašais „Free Karmelo“ (laisvę Karmelo) ir patyčiomis iš nužudytojo šeimos. Vaizdus kėlė BLM aktyvistai ir įvairūs „socialinio teisingumo kariai“. Į socialinius tinklus įkelti vaizdai buvo sukurti dirbtiniu intelektu, bet tai nekeičia esmės. Kas susikuria tokį vaizdą, jį platina ir viešai juo didžiuojasi, tas veiksmą jau pasirinko. Nors fiziškai prie kapo nestovėjo, bet protas ir valia ten buvo, nes žmogus aiškiai parodė, ką galvoja.
Aktyvistai neapsiribojo vaizdais. Jie siuntė nužudytojo šeimai telefono žinutes ir elektroninius laiškus, kad „Austinas prisidirbo ir gavo tai, ko ieškojo“, kad „reikėjo subadyti ir Hunterį“ – tą patį Hunterį, kuris laikė mirštantį brolį ant rankų. Nužudytojo tėvas Jeffas Metcalfas pasakojo kas rytą randantis naujų grasinimų: „Vakar gavau grasinimą mirtimi. Šį rytą gavau kelis elektroninius laiškus, tekstines žinutes, kuriose man grasino ir vadino visokiais vardais“. Buvo melagingai skambinama pagalbos tarnyboms, kad, į Metcalfų namus būtų pasiųsta ginkluota policija dėl neva ten vykstančių riaušių. O prie teismo aktyvistai rėkė Austino artimiesiems: „baigsite kaip Austinas“, „palikite juodaodžius ramybėje“. Po teismo nuosprendžio internete pradėti platinti memai, pavyzdžiui, vaizdas su laidotuvių paviljonu ir tekstu: „Austinas norėjo palapinės… ir ją gavo.“ Pasirodė ir vaizdo klipai, kuriuose aktyvistai šoka pagal specialiai sukurtą repo stiliaus dainą „Austin Bop“. Dainoje Austino Metcalfo nužudymas paverčiamas pašaipa: repuojama apie kruviną peilį, o socialinių tinklų veikėjai maivosi, šaiposi, rodo peilius ir imituoja dūrius į krūtinę.
Kaip ir galima buvo tikėtis, į sceną žengė ir demokratų politikai. Pasisakė du JAV Kongreso nariai iš Teksaso – demokratai Jasmine Crockett ir Christianas Menefee. Peilį, kuriuo buvo nužudytas Austinas Metcalfas, teisininkė pagal išsilavinimą Crockett apibūdino kaip „mažą daiktą“ ir aiškino, kad jo negalima laikyti mirtinu ginklu, nors tas „mažas daiktas“ perdūrė vaikinui krūtinę ir pasiekė širdį. Ji dar pridėjo, kad juodaodės motinos, auginančios sūnus, kasdien gyvena „baimėje ir kančioje“, kurios Metcalfų šeima, jos žodžiais, tikriausiai nė dienos nėra patyrusi. Menefee nuosprendį pavadino „ pasityčiojimu iš teisingumo“, kalbėjo apie „du sugriautus gyvenimus“ ir tvirtino, kad jauni juodaodžiai esą negali gintis ir negauna tokios pat savigynos teisės kaip kitos rasės. Prie Crockett ir Menefee prisidėjo dar vienas JAV Kongreso narys demokratas – Troy Carteris iš Luizianos. Jis apie bylą sakė, kad čia esą „jaunas vyras, regis, buvo užpultas ir gynėsi“, nors prisiekusieji jau buvo atmetę savigynos versiją ir pripažinę Anthony kaltu dėl nužudymo. Bet Carteris vis tiek perkėlė bylą į demokratams įprastą rasinį rėmą, aiškindamas, kad ji išryškina „teisingumo sistemos disbalansą“ afroamerikiečių ir spalvotųjų žmonių atžvilgiu, ir tikisi apeliacijos bei „tolesnės diskusijos“. Tai tipiška demokratų politikų schema: iš nusikaltėlio daryti auką, tada jį ginti, faktus perstumti į rasinį pasakojimą ir kalbėti ne apie nužudytą žmogų, o apie „sisteminį rasizmą“ ir tariamai neteisingą teismą.
Tokiu būdu žudiko palaikymas virto kultu. „Free Karmelo“ reiškia ne teisingumo paiešką, o aklą gentinį lojalumą: mūsiškis kaltas būti negali, net jei pats sukėlė konfliktą, net jei teismas išnagrinėjo bylą ir jį pripažino kaltu, o jo nužudytas žmogus guli kape. „Progresyviųjų“ pasaulyje kaltė priklauso ne nuo veiksmo, o nuo odos spalvos. Juodaodžiui atleidžiama iš anksto, baltasis pasmerkiamas taip pat iš anksto. Tokia yra rasinė buhalterija, persirengusi žmogaus teisių apsiaustu.
Tokia ideologija augina moralinius valkatas. Kai žmogui metų metais kalama, kad jis yra amžina auka, kad įstatymas jam visada priešas, kad visi jam yra kažką skolingi, kad kiti kalti jau vien dėl savo odos spalvos, vieną dieną jis nebejaučia stabdžių. Tada nužudytas vaikinas jam nebe žmogus, o svetimos genties atstovas, „sisteminis engėjas“. O tokio gerbti nereikia – galima apšlapinti net jo kapą, galima tyčiotis iš tėvų skausmo.
Normalus žmogus, net nesutikdamas su nuosprendžiu, bent jau palieka mirusįjį ramybėje. Šitie tų stabdžių nebeturi: jiems yra svetima pagarba mirusiajam, užuojauta šeimai. Gėdos jie nejaučia, atvirkščiai – jie didžiuojasi, šlapindamiesi ant kapo. Tai barbarų minia, kuri dangstosi „teisingumo“ ir „lygybės“ šūkiais.
