Jonas Balčiūnas
Delfi skelbia išsamų interviu su žmogumi, kuris Nepriklausomoje Lietuvoje susikūrė gerovę nepotizmo dėka, o vėliau siekdamas išsaugoti viską, ką užgyveno, su Lietuva nutraukė ryšius. Dabar šis žmogus sėdi ant lagaminų turėdamas rankose bilietą į vieną pusę. Ar jo nuomonė svarbi? Manau kad svarbi tiek, kiek atspindi platesnį tam tikros žmonių grupės požiūrį.
Panagrinėkim. Ką jis siūlė, – mano siūlymas buvo neleisti „aušriečiams“ būti valdžioje. Kokiu pagrindu galima neleisti rinkimuose laimėjusiai partijai dalyvauti politikoje? Kas sprendžia, rinkėjai ar rinkimus pralaimėjusi partija?
Socedmų siekis sudaryti koaliciją su „aušriečiais“ buvo logiškas atsižvelgiant į susiklosčiusias politines realijas. Konservatorių apsimestinis siekis „padėti“ socdemams nieko neįtikino nei tada, nei dabar.
Kas padarė žalą Lietuvos reputacijai?
Gabrielius sako kad antisemitinė Nemuno aušra. Ar tikrai?
Reikia prisiminti, kad rinkimus laimėjusi NA nebuvo antisemitinė, kol tai netapo konservatorių veikimo prieš išrinktą valdžią strategija. Žemaitaitis be jokios abejonės žaidė žydų korta trumparegiškai siekdamas patikti daliai rinkėjų, bet apie partijos antisemitizmą kalbėti galima tik labai sutirštinat spalvas.
Izraelio politikos kritika nėra antisemitizmas. Net geriausias Izraelio draugas Trumpas pasakė, kad Izraelio ir asmeniškai Netanyahu dabar nekenčia visas pasaulis. Ar tai irgi antisemitizmas?
Jeigu Lietuvos reputacijai buvo padaryta žala, tai ją padarė opozicija siekdama vidaus politikos tikslų ir nusivalydama kojas į Lietuvos interesus. Lietuvos pozicija Izraelio atžvilgiu buvo ir liko gerokai atlaidesnė nei daugelio ES šalių, kurios skirtingai nuo Lietuvos neatsisakė morale grįstos politikos.
Gabrieliaus kalbėjimas apie socdemus kaip populistus, kurie kovoja dėl aušriečių rinkėjų balsų neatlaiko jokios kritikos. Partijos dėl balsų kovoja prieš rinkimus, žongliruoti žodžiais galima kaip nori.
Tada galima sakyti, kad konservatoriai būdami valdžioje vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą nesirūpino krašto gynyba ir neskyrė deramų lėšų kariuomenės finansavimui, nes vedini populistinių tikslų norėjo įtikti aušriečių rinkėjams.
Tai visiškas absurdas. Dėl aušriečių populiarumo atsakomybę turėtų prisiimti pats Gabrielius, nes konservatoriams būnant valdžioje, jie buvo įgrisę Lietuvos rinkėjams, kuo pasinaudojo Žemaitaitis.
Juokingai skamba Gabrieliaus svaičiojimai apie Sinkevičių, kad jis nesavarankiškas ir turi nuolat atsiklausti kažkieno nuomonės. Ta proga jam reikėtų pažiūrėti į veidrodį.
Prieš kiekvienus rinkimus konservatoriai jį paslėpdavo, kad neatbaidytų rinkėjų, o po rinkimų jis išjodavo ant balto žirgo ir buvo visos vyriausybės pastangomis ramstomas kad nenukristų.
Interviu su Gabrieliumi gerokai per ilgas aptarimui FB formatu. Tiesą pasakius, jame nėra nieko naujo kas nebūtų jau pasakyta.
Vargu ar verta klausytis žmogaus, kuris visą sukurtą Lietuvoje gerovę persitempė į saugias užsienio šalis ir užsiima pamokslavimu.
Jeigu jau G. toks nenaudėlis, darantis žalą prie ko tik prisiliečia, tai reikėtų džiaugtis, kad tokių Lietuvoje bus mažiau, o ne daugiau . Ar ne taip, Autoriau?
Tegu važiuoja ir dar pasiima su savimi senelį, sugriovusį mūsų gražią tarybų Lietuvą.
Toks įspūdis kad pozicija,lt priglaudė tiesos,lt ne už dyką. O už antilandsberginį skaitalą pramaišiui su tautišku
Įdomu. Ėlėrtė jį pasikvietė ar jis pats pasiprašė ?
Putinas savo priešų nesiteikia vadinti nei vardu nei pavarde – o čia maloningai . Vardas nurodomas, nors neapykantą tauta jaučia kaip tik už pavardę, O dar tiksliau, už vienam tokios pavardės nešiotojui priskiriamą sugriautą mūsų gražią tarybų Lietuvą, su paveldėta galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. Nuo tada ir juokingos tautos priekabės dėl komunistinės tvarkos griovėjų praturėjimo. Jiems negalima, o štaI tautos tarnams (ir kartu komunistinės ekonomikos bankroto autoriams) komunistams – prašom