Gilindamiesi toliau, mes susiduriame su nepatogiomis tiesomis. Irano atveju mes matome savotišką tylos pusiausvyrą – tyli ir musulmonų bendruomenės, ir Vakarų politikai bei visuomenės.
Tiesa, Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė paskelbė rezoliucijas ir labai atsargius pareiškimus, kuriuose smerkiamas smurtas, tačiau jokio ryškaus, tęstinio ir aiškaus solidarumo su Irano protestuotojais nepareiškė.
Tai yra politinės baimės išraiška, nes Vakarų lyderiai akivaizdžiai bijo žmonių, kuriuos jie taip lengvai įsileido į savo šalis. Pavyzdžiui, Britanijoje tiesiog ore tvyro baimė, nes musulmonai – ne užguiti britai, jų taip lengvai nepastumdysi.
Kitas svarbiausias su tuo susijęs veiksnys – islamofobija, kuri tapo Vakarų demokratijų politinio silpnumo instrumentu. Islamofobija – diskriminacija, neapykantos nusikaltimai ir struktūrinis neigiamas požiūris į musulmonus yra dokumentuotas daugelyje Europos valstybių.
Tačiau Vakarų Europoje ir JK ši sąvoka yra išplėsta iki tokio laipsnio, kad ji tapo beveik neliečiamu tabu ir net absurdu. Teokratinių režimų kritika, kai jie terorizuoja ar net žudo savo pačių piliečiams, gali būti lengvai interpretuojama kaip „islamo įžeidimas“.
Europos Komisijos atstovas sakė, kad ES „remia teisėtą siekį pokyčių“ Irane, bet kartu pabrėžė, kad „režimo pakeitimas nėra oficiali ES politika“. Tai iliustruoja, kaip politinė retorika yra linkusi atsiriboti nuo bet kokių frazių, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip religijos kritikavimas ar kultūrinis spaudimas. Islamofobijos sąvoka nebėra tik apsauga nuo neapykantos kalbos, ji tapo politiniu šarvu, kuriuo apsiginklavo politikai, bijodami konfliktų su religinėmis bendruomenėmis.
Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorė Yvette Cooper viešai pagyrė protestuotojų drąsą ir ragino, kad žmonės turėtų teisę į laisvą išraišką be smurto. Premjeras Keiras Starmeris viešai pasmerkė protestuotojų žudymą Irane, paragino „vyriausybę susilaikyti“, bet net tai buvo paskandinta bendrame pareiškime su Prancūzijos ir Vokietijos lyderiais, ir be jokio griežto raginimo. Šios skystos užuominos ir nuolatiniai kruopščiai subalansuoti pareiškimai rodo, kad protestuotojų palaikymas yra labiau simbolinis, bet ne praktinis, nes politinės baimės prieš savo pačių šalių gyventojus musulmonus yra stipresnės už aiškią moralinę poziciją.
Visiškai akivaizdu, kad islamofobijos sąvokos iškraipymas ir paties termino miglotumas yra didžiausia Europos problema. Iš pradžių sąvoka turėjo konkretų tikslą – atkreipti dėmesį į realias neapykantos nusikaltimų ir diskriminacijos apraiškas. Bet šiandien politiniuose debatuose islamofobija dažnai reiškia bet ką.
Kai islamofobija apibrėžiama taip plačiai, ji nustoja būti naudingu demokratiniu įrankiu ir tampa įrankiu, kuris tiek visuomenę, tiek žiniasklaidą, tiek ir politikus sulaiko nuo aiškių pasisakymų. Tai yra ir politinis instrumentas, ir savižudiškos cenzūros forma.
Taigi, silpną Vakarų palaikymą Irano protestuotojams lemia politinės baimės, o ne realaus moralinio įsipareigojimo trūkumas. Mes eilinį kartą matome, kad pagrindinė problema nėra ta, kad Europa nenori padėti, problema yra ta, kad ji bijo daryti tai, ką reikėtų. Kita vertus, europiečių reakcija į Irano protestus yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip politinė baimė sustabdė solidarumą. Jei ši baimė ir toliau bus svarbesnė už moralinį teisingumą, mes būsime ne tik Irano tylos, bet ir tolesnės Vakarų moralinės ir tuo pačiu politinės degradacijos liudininkai.
Dar vienas su islamofobija tiesiogiai susijęs reiškinys yra šariato teismai, kurie iki koktumo politkorektiškoje viešojoje Britanijos erdvėje yra vadinami šariato tarybomis ar tribunolais. Bet koks raginimas juos panaikinti, priklausomai nu konteksto, yra traktuojamas kaip islamofobijos apraiška. Kiek jų yra šalyje, nežino net pati valdžia, oficialios statistikos nėra. Neoficialūs vertinimai rodo, kad jų gali būti maždaug 90, daugiausia Anglijoje ir Velse.
Šiuos teismus steigia ir oficialiai registruoja vietinės musulmonų bendruomenės, mečečių organizacijos arba labdaros organizacijos. Juose dirba imamai, islamo mokslininkai, šariato ekspertai. Šie teismai priima sprendimus, bet negali išduoti valstybės pripažįstamų sprendimų. Taigi, teoriškai, jų sprendimai neturi oficialios teisinės galios ir tie sprendimai nėra privalomi pagal civilinę teisę. Oficialiai teigiama, kad JK civilinė teisė visada turi viršenybę ir bet kokie sprendimai ar sutartys, kurie prieštarauja JK teisės aktams negali būti įgyvendinami.
Tai yra žvilgsnis pro rožinius akinius, o realybė visai kitokia. Britanijos ir kitų Europos šalių musulmonų bendruomenės yra labai autonomiškos. Viena iš pagrindinių islamizmo idėjų yra šariato viršenybė. Griežtai reikalaujama, kad šariatas taptų pagrindiniu įstatymu, o ne tik religiniu kodeksu.
Šariatas yra islamo šventasis įstatymas, dieviškų Dievo apreiškimų pagrindu sudarytas moralinių, religinių ir teisinių normų rinkinys, reguliuojantis visus musulmono gyvenimo aspektus, nuo asmeninių ritualų iki visuomeninių santykių, ir nurodantis kelią, kaip gyventi teisingai, remiantis Dievo valia.
Taigi, turint galvoje mano jau aukščiau minėtą tų bendruomenių mentalitetą ir elgseną, visiškai akivaizdu, kad savo viduje jos gyvena ne pagal šalies įstatymus, o pagal savus.
Britanijos, Belgijos ar Prancūzijos įstatymai, vaizdžiai tariant, reguliuoja tik tų bendruomenių santykius su išore. Juk jokia paslaptis, kad musulmonų bendruomenėse Europoje klesti daugpatystė ar santuokos su nepilnametėmis. Jiems visai nerūpi, kad tai neįforminta pagal tos šalies įstatymus, jie gyvena savo erdvėje pagal šariato įstatymus.
Tuo tarpu Teksasas tapo pirmąja JAV valstija, kuri oficialiai apribojo šariato teisės taikymą savo teisinėje sistemoje. Nauji teisės aktai užtikrina, kad valstijos teismai privalo remtis tik JAV ir Teksaso teise. Kairieji liberalai iškart sukėlė triukšmą apie valstijos institucijų įgaliojimus, religijos laisvę ir konstitucines ribas.
Pritariantieji teigia, kad ši priemonė yra būtina siekiant išlaikyti teisinės sistemos vientisumą. „Jokios užsienio ar religinės teisės normos neturėtų būti viršesnės už mūsų Konstituciją“, – sako šios teisės akto šalininkai, pateikdami jį kaip Amerikos teisinių principų apsaugą, o ne kaip bet kokio tikėjimo kritiką.
Jie mano, kad asmeniniai, civiliniai ir sutartiniai ginčai turi būti reguliuojami griežtai pagal valstijos teisinę sistemą. Tačiau kritikai įspėja, kad šis įstatymas gali skatinti nesusipratimus ir diskriminaciją. Jie reiškia susirūpinimą dėl to, kaip tai gali paveikti asmenines sutartis ar susitarimus, kuriuose daroma nuoroda į religines praktikas.
Tam, kad suprastume, kaip toli viskas yra nuėję, turime nusikelti į Jungtinę Karalystę. Neseniai per šalį nuvilnijo šokiruojanti žinia, kad Jungtiniai Arabų Emyratai apribojo valstybės finansavimą savo piliečiams, norintiems stoti į Jungtinės Karalystės universitetus. Bijoma, kad jų piliečiai Britanijos universitetuose gali… radikalizuotis, nes juose aktyviai veikia islamistų grupės. Ypač baiminamasi Musulmonų brolijos, kurią ji ir daug kitų šalių yra paskelbusios teroristine organizacija, įtakos.
Kai Jungtinės Karalystės pareigūnai paklausė, kodėl sąraše nėra britų universitetų, jiems buvo atsakyta, kad tai nėra aplaidumas: „JAE nenori, kad jų vaikai būtų radikalizuojami jūsų universitetuose“.
Musulmoniška valstybė išbraukė iš sąrašų britų universitetus, įskaitant geriausius pasaulyje. JAE piliečiams skiriamos dosnios stipendijos studijoms užsienyje pagal programas, kurias administruoja švietimo ir užsienio reikalų ministerijos. Finansavimas apima mokslą, pragyvenimo išlaidas, kelionės ir sveikatos draudimą geriausiems studentams, kurie siekia laipsnių prioritetinėse srityse. Nuo 2011 m. arabų pavasario sukilimų JAE taiko griežtus apribojimus islamistų veiklai šalies viduje. Kaip dabar aiškėja – griežtesnius nei britai.
Sausio pabaigoje policija pasistengė, kad būtų neleista rengti eitynes rytų Londone, nes buvo bijoma, kad jos gali išprovokuoti vietos musulmonų bendruomenę. Demonstracija, pavadinta „Walk With Jesus“ („Eik su Jėzumi“), buvo planuojama sausio 31 d. Whitechapel rajone, kuriame nuo seno gyvena viena didžiausių musulmonų bendruomenių Britanijoje. Socialinėje žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad tai „krikščioniškos eitynės“ ir organizatoriai kvietė dalyvius sausio mėnesį garbinti Jėzų Kristų, nes sausį jie apibūdino kaip „mėnesį, skirtą šventajam Jėzaus vardui“.
Kaip tas rajonas atrodo? Kai tik atvykau į Londoną, iškart pasirūpinau visais legalaus gyvenimo šalyje formalumais, o norint gauti socialinio draudimo numerį, reikėjo nuvykti į įstaigą, esančią Whitechapel rajone. Kai išėjau iš metro stoties, buvau, švelniai tariant, pasimetęs ir sukrėstas.
Pagalvojau, kur aš atsiradau: nors tolumoje stūksojo Sičio dangoraižiai, gatvės vaizdai priminė Islamabado ar Karačio priemiestį su visais jiems būdingo gyvenimo būdo atributais. Taigi, policijos vadovybė teigė, kad leisti tą renginį šiame rajone būtų „neatsargu“, atsižvelgiant į galimus smurto protrūkius. Valdžios institucijos teigė, kad eitynės gali vykti kitur, bet ne Whitechapel rajone. Taigi, neoficialiai buvo įvardyta no-go zona.
Beje, Tomas Cruise‘as ką tik išsikraustė iš savo 35 mln. svarų vertės buto Knightsbridge rajone netoli „Harrods“, nes jis mano, kad šis rajonas nebėra saugus. Paskutinis lašas buvo incidentas, kai vidury baltos dienos plaktukais ir mačetėmis ginkluoti asmenys apiplėšė ten „Rolex“ parduotuvę, kuri yra prestižiniame apartamentų komplekse „One Hyde Park“. Vieno miegamojo butas ten kainuoja 5,5 – 6,85 mln. svarų, o tokio pat buto nuomos kaina – nuo 15 000 iki 21 000 svarų per mėnesį. Aktorius turi ten penthauzą. Dabar Knightsbridge rajone dominuoja arabai, o „Rolex“ parduotuvę, kaip teigiama, apiplėšė imigrantų gauja.
Bet grįžkime prie temos esmės. Praėjusiais metais dienraštis „The Telegraph“ atskleidė, kad JAE aštuonias Jungtinės Karalystės musulmonų organizacijas laikė teroristinėmis grupėmis dėl jų ryšių su Musulmonų brolija (Al-Ikhwan al-Muslimun). Nigelas Farage‘as, populiariausios šiuo metu šalies partijos „Reform UK“ lyderis, pažadėjo uždrausti Musulmonų broliją, jei taps ministru pirmininku.
Socialiniame tinkle X jis parašė žinutę: „Padorios musulmoniškos šalys negali patikėti, kokia Jungtinė Karalystė yra silpna ekstremizmo atžvilgiu.“ Tuo tarpu JAE „abejoja“ britų sprendimu nepaskelbti Musulmonų brolijos uždrausta organizacija. Praėjusiais metais sero Keiro Starmerio administracija pareiškė, kad šis klausimas yra „atidžiai nagrinėjamas“.
2014 m. Davido Camerono užsakytas tyrimas dėl Musulmonų brolijos nustatė, kad šios grupės įsitikinimai prieštarauja britų vertybėms, tačiau „nerado pakankamai įrodymų“, kad būtų galima pateisinti jos uždraudimą.
Įdomus ir daug sakantis palyginimas. Austrija yra vienintelė ES šalis, kuri 2021 m. oficialiai uždraudė naudoti Musulmonų brolijos simbolius kaip dalį kovos su „politiniu islamu“. Nors pati narystė nėra savaime kriminalizuota kaip terorizmas, organizacija traktuojama kaip antivalstybinė. Tuo tarpu Musulmonų brolija yra paskelbta teroristine organizacija Egipte, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Rusijoje, Sirijoje ir Bahreine.
Praėjusių metų gegužę Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas įpareigojo savo vyriausybę parengti pasiūlymus, kaip kovoti su jos įtaka ir politinio islamizmo plitimu. Tai įvyko po to, kai buvo paskelbtas 75 puslapių vyriausybės pranešimas, kuriame, pasak E. Macrono biuro, buvo „aiškiai nustatytas“ Musulmonų brolijos veiklos antivalstybinis ir griaunamasis pobūdis.
O ką apie islamo ir Vakarų civilizacijos santykį mano Europos politikai? Nyderlandų politikas Geertas Wildersas turbūt yra radikaliausias šiuo klausimu. Jis ne kartą teigė, kad islamas nėra tik religija, bet politinė ideologija, kuri iš esmės prieštarauja laisvei: „Islamas ir laisvė yra nesuderinami. Islamas yra totalitarinė ideologija, kuri nesuteikia erdvės niekam kitam, išskyrus save.“
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas dažnai akcentuoja būtinybę išsaugoti krikščioniškąją tapatybę ir multikultūrizmo politiką laiko pragaištinga: „Mes neturime islamo integruoti į Europą. Tai dvi skirtingos civilizacijos su skirtingomis vertybėmis, ir jų sambūvis vienoje visuomenėje kuria paralelines bendruomenes, o ne vientisą tautą.“
Marine Le Pen pastaruoju metu šiek tiek sušvelnino retoriką, tačiau pagrindinė jos mintis išlieka ta pati, kad sekuliarizmą reikia saugoti nuo islamizmo: „Pats islamas kaip tikėjimas nėra problema, bet problema yra islamizmas – politinis projektas, kuris bando primesti savo taisykles mūsų respublikai, kėsinasi į moterų orumą ir mūsų gyvenimo būdą.“
Slovakijos premjeras Robertas Fico garsėja savo tiesmukais pareiškimais ir žodžių bei minčių į vatą nevynioja: „Islamui nėra vietos Slovakijoje. Aš nenoriu, kad čia susikurtų dešimtys tūkstančių musulmonų, kurie pradėtų keisti mūsų tradicijas, kurios buvo kuriamos šimtmečius.“
Alice Weidel, Vokietijos AfD lyderė, daažnai akcentuoja kultūrinį konfliktą: „Islamas nepriklauso Vokietijai. Ši religija neša vertybes, kurios yra svetimos mūsų Apšvietos epochai, mūsų teisinei sistemai ir mūsų kultūrinei tapatybei.“
Italijos premjerė Giorgia Meloni ne kartą yra išsakiusi griežtą poziciją dėl islamo integravimo Europoje. Plačiai cituojama jos frazė, kad „egzistuoja suderinamumo problema tarp islamo kultūros ar tam tikros islamo kultūros interpretacijos ir teisių bei vertybių, kurios sudaro mūsų civilizacijos pagrindą.“ G. Meloni pabrėžia, kad šariato teisės elementai, pavyzdžiui, moterų padėtis šeimoje arba aprangos kodai tiesiogiai prieštarauja Vakarų vertybėms ir jei yra nesuderinami su europine lyčių lygybės samprata.
Savo požiūrį į islamą ji netiesiogiai komunikuoja savo šūkiu: „Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu motina, aš esu italė, aš esu krikščionė“.
Žvelgiant filosofiškai, Vakarų lyderiai kalba apie demokratiją ir teokratiją. Pagrindinė mintis ta, kad Vakarų teisė kyla iš žmonių valios, o islamo – iš dieviškojo apreiškimo (šariato), todėl jos negali koegzistuoti.
Ryškiausias civilizacinio nesuderinamumo pavyzdys yra moterų padėtis. Viską susumavus tampa aišku, kad islamo integracija į europinę civilizaciją ir kultūrą yra neįmanoma. Galima tik visiška asimiliacija, tačiau tai yra tik fantazijos.
Taigi, įvykiai Irane ir Europos valstybių reakcijos į juos apnuogino visą puokštę nepatogių tiesų. Atkaklus reikalavimas visiškos tolerancijos, taikomos be ribų ir hierarchijos, sukūrė atmosferą, kurioje negalima įvardyti grėsmių bei reikalauti bent atsiprašymo už padarytus nusikaltimus.
Matome, kad liberaliąją demokratiją apima visuotinis paralyžius. Viešoji diskusija rimčiausiais egzistenciniais klausimais tik imituojama, o svarbiausi klausimai, kurie išsaugo laisvą visuomenę ir žodžio laisvę, nutylimi.
Į kampą save įsivarę politikai nebesugeba kalbėti tai, apie ką žmonės galvoja ir realiai jaučia, jie tik nuolat plečia tylėjimo ribas. Tolerancija islamizmui ypač apnuogino šį silpnumą ir jis tai puikiai jaučia, nes jo šventraščiai krikščioniškoje kultūroje traktuojami kaip visiška teisė.
Įvykiai Irane demonstruoja, kad islamo pasaulis stovi kryžkelėje. Ar jis gali kaip nors evoliucionuoti? Mano nuomone – ne. Tai neliečiama sistema, kuri nesugeba kritiškai pažvelgti į savo klaidas, atskirti tikėjimą nuo brutalaus politinio įrankio ir viešai pasmerkti tuos, kurie žudo Dievo vardu. Intelektinės diskusijos pratimai – ne jo pasaulis.
Kai dėl Vakarų civilizacijos, tai kol tyla bus vertinama labiau už tiesą, praraja tarp Islamo ir modernaus pasaulio tik gilės, o kaina bus matuojama nekaltų žmonių gyvybėmis. Ir svarbiausia: kol religijos vardu vykdomas smurtas nebus viešai, aiškiai ir autoritetingai pasmerktas pačių islamo institucijų, tol kalbos apie „taikiausią religiją“ skambės kaip gynybinis šūkis, o ne kaip realybė.
Autorius reiškia gilų susirūpinimą,dėl Islamo,kad tas neatitinka vakarietiškų vertybių ,europietiškų civilizacinių kultūrinių standartų,moralinių aukštumų,liberalizmo šventumo padangių.Tikriausiai rašytojas važiuodamas mikriuku į Londoną,kokia 50 metų bekeliaudamas pramiegojo,ir susapnavęs visapasaulinės liberalizmo demokratijos svajingą sapną ką tik atsibudo šarijate ir nebemato Londone Europos,Europoje per daug Islamo moterų su vaikais,kai Anglijos mokyklose mokytojai nebesusitvarko su laisvomis nuo šarijato paauglėmis,kurios dėvi trumpus mokyklinius sijonus vos dengenčius triusikus,stringus,mokyklose oficialiai dalijami prezervatyvai,abortų skaičius Anglijoje siekia didžiausias aukštumas nuo legalizavimo.Jungtinė Karalystė laikoma didžiausia kokaino uostytoja Europoje ,Londonas įtrauktas į penkių didžiausių Europos miestų sąrašą pagal kokaino vartojimą.Prie kitų aukštos epsteino moralės vakarietiškų nusenusių europietiškų vertybių miestų,kur legali prostitucija,eutanazija,narkotikai,100 lyčių,arabai nebesiunčia savo vaikų į Anglijos,vakarų Europos genderizmo universitetus radikalizacijai,indoktrinacijai,pasimokyti,kaip užsimauti prezervatyvą,paauglėms „pasigauti”nėtumą ,pasikeisti lytį,išsitatuiruoti kokį velnią.
p. Rachlevičius turėtų prisiminti kas Europoje po karo aršiausiai kovojo prie dešiniųjų netoleranciją. Faktiškai ir dabar tas pats. Tik pabando dešinieji išlįsti iš plyšio, kaip iš karto , be jokių tolerancijų, apskelbiami kraštutiniais. .Suprask, dar žingsnis ir …
Karą laimėjo pasauliniai socialistai (internaciai), išlaikomi stambiausių pasaulio bankininkų prieš tautinius socialistus (nacius), o šiaip – nėr nei kairės anei dešinės. Tai baikos zubryloms ir arkliukas siekiantiems karjeros bet kokia kaina. O kas siekia karjeros bet kokia kaina visuotinai žinoma.