Visi politikai teigia besirūpinantys žmonių interesais, tačiau jų sprendimai kažkodėl žmones sužavi gana retai. Absoliuti dauguma Seimo narių turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau jų sprendimai dažnai kritikuojami kaip kvaili ir nevykę. Daugelis politikų veiklūs ir energingi, tačiau jų sprendimai dažnai vėluoja.
Šie paradoksai skatina išsamiau aptarti politinių sprendimų priėmimo psichologines ypatybes. Bene akivaizdžiausia politinių sprendimų ypatybė – politikoje nėra individualių sprendimų. Todėl juos reikia nagrinėti kaip grupinius sprendimus.
Lietuvių patarlė byloja: „Trys galvos geriau nei viena“. Panašią mintį aptinkame ir Ganos, kurios vėliava labai panaši į Lietuvos, tautosakoje. Ten sakoma: „Viena galva nesurengs pasitarimo.“
Praktiškai svarbus klausimas, kiek galvų, tai yra kokio dydžio grupė yra optimali protingiausiam sprendimui priimti. Tyrimai leidžia į jį atsakyti, aptarti, kaip grupės dydis yra susijęs su jos konfliktiškumu bei dalijimusi į pogrupius.
Antai, vieno iš socialinės psichologijos pradininkų S. E. Ašo eksperimentai parodė, kad grupei, kurios narių skaičius yra 3–4 žmonės, būdingas didesnis konformizmas ir kiekvienas iš jos narių dažniau pritars kitų grupės narių nuomonei.
Grupės narių gausėjimas didina protingesnių sprendimų tikimybę, bet pasiekus tam tikrą grupės dydį – kokį, priklauso nuo sprendžiamų uždavinių, – grupės didėjimas nebedaro teigiamo poveikio, o jei grupė dar toliau gausėja, sprendimų kokybė menksta.
Taigi, daugiau galvų kartais padeda, o kartais kliudo protingai pasielgti. R. B. Zajoncas šį prieštaravimą aiškina taip: grupė veikia savo narius kaip „sužadintoja“ – ji padeda geriau atlikti paprastas užduotis, o atliekant sudėtingesnes, kai atsakymas nėra iš anksto aiškus, grupinis sužadinimas tampa kvailų sprendimų paskata.
Linksmà, o drauge liūdnà teorinių psichologijos teiginių apie grupinę išmintį iliustracija – vyriausybės ministrų kabineto dydžio sąsajos su jo veiklos sėkme. Analizuojant Europos valstybių ministrų kabinetų sudėtį paaiškėjo, kad dažniausiai šiuos kabinetus sudarė 14–16 ministrų. (Lietuvoje yra 14 ministerijų.)
Jei ministrų kabineto narių skaičius išaugdavo virš 21, tokie kabinetai dažniau, nesugebėdami spręsti jiems iškilusių uždavinių, patirdavo nesėkmes. Politikų siekiai įtraukti į valdančią komandą daugiau narių ir taip užsitikrinti platesnį politinį palaikymą tokiais atvejais prieštaravo psichologiniams darnios komandos sudarymo dėsniams.
Politikos psichologas I. L. Janis tyrinėdamas grupinio mąstymo ypatumus, nustatė, kad grupės kvailai elgiasi, nes pervertina savo galią, atsiriboja nuo nepatinkančios informacijos ir dėl to nesvarsto visų galimybių, nekreipia dėmesio į rizikas ir siekia veikti ar bent galvoti vieningai.
I. L. Janis nurodo, kad visos jo tirtos politikų grupės buvo pernelyg optimistiškos ir tai kliudė joms įžvelgti pavojus. Grupės taip pat tikėjo savo kaip visumos dorybėmis ir todėl nesvarstė moralinių savo veiksmų vertinimų. Dėl nekritiško požiūrio į save ir galios iliuzijos politinės grupės daugiau laiko skyrė bandymams pateisinti jau priimtus sprendimus nei tiems sprendimams iš naujo įvertinti.
Nauja informacija ne skatino naujus situacijos paaiškinimus, o sustiprindavo grupės gynybiškumą ir teisinimąsi. (Aiškėja, kad politikų grupė kvailai apsisprendžia dėl tų pačių priežasčių kaip, pavyzdžiui, tetulė, mananti, jog tik ji viena yra tikrai dora, ir nenorinti girdėti jokios kitos nuomonės.)
Be to, politikai labiau nei kitos grupės siekia vieningumo, todėl politinių grupių nariai dažniau elgiasi konformistiškai, demonstruoja nepakantumą kitos nuomonės šalininkams. Tyrimai patvirtino, kad antra nuomonė dažnai priklauso nuo pirmos, o trečia būna dar labiau paveikta, jeigu tik ją išsakantis žino pirmąją ir antrąją. Grupinio kvailumo nesunku išvengti suvokus, kad nuomonę palaikančiųjų gausa nėra tiesos garantas.
Grupei pasielgti kvailai pavyksta kai kiekvienas jos narys „įsiveda savicenzūrą“, bando nuslopinti abejones.
Spaudimas neardyti sutarimo kuria iliuziją, kad ne tik grupės narių, bet visos visuomenė nuomonė yra vieninga. Todėl politikai nustoja dalytis informacija, neatitinkančia daugumos nuomonės. Galiausiai visa grupė nustoja ieškoti naujo požiūrio, o kai visi galvoja vienodai – negalvoja niekas.
Nustojant galvoti reikia atrodyti labai rimtai, todėl ir sveikas protas, ir psichologės J. Brender Ilan tyrimai, patvirtina: racionalesni, priimantys aukštesnės kokybės sprendimus žmonės yra draugiški ir pasižymi humoru, padedančiu rasti netikėtus problemų sprendimus.
Išanalizavęs politiškai sėkmingus sprendimus, I. L. Janis siūlo ir rekomendacijas, kaip politikams pradėti elgtis protingiau, išvengti grupinio mąstymo trūkumų.
Jo nuomone, svarbu, kad grupės lyderis prieš priimant sprendimą neremtų nė vieno grupės nario nuomonės, bet nepritariančius daugumai paskatintų išsakyti savo mintis. Grupei taip pat derėtų sužinoti, ką mano nepriklausomi ekspertai ir nedalyvaujantys priimant sprendimą, bet artimi žmonės, taip pat nors retkarčiais susiskirstyti į pogrupius ir rengti skirtingas sprendimo alternatyvas. Kartais naudinga paskirti vadinamąjį „velnio advokatą“ – ginčininką, kuris kritikuoja sprendimą ne todėl, kad juo netiki, o tam, kad būtų aptarti priešingi argumentai.
To nedarant patiriama įvairiapusė žala, nes grupės dažnai kuria bendras iliuzijas, kurios padeda išlaikyti vidinę darną, bet trukdo matyti realybę. Taip politikai sąmoningai ignoruoja neigiamą informaciją, įkrenta į „kolektyvinio neigimo“ spąstus, kurie leidžia išsaugoti optimizmą. Toks elgesys būna „užkrečiamas“, nes vienam politikui ignoruojant blogas naujienas, kiti daro tą patį.
Remiantis psichologų tyrimais, kelias į protingesnę politiką nebūtų klaidus. Seimo ir Vyriausybės nariams reikėtų susipažinti su įvairiais požiūriais, nors kartą per savaitę peržvelgti „Pozicijos“ tekstus ir perskaityti šį straipsnį. Be to, praverstų vengti pikto sarkazmo ir lavinti humoro jausmą.
Pagal knygą „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai“ https://leidyklahelios.lt/product/gediminas-navaitis-knyga-kvailumas/
Straipsnis sukelia minčių. Knyga turėtų būti irgi įdomi. Užsakiau ją leidyklos tinklalapyje. Visas knygas siūlau taip pirkti. Žymiai pigiau nei knygyne.
Labai geras patarimas
labiau įgytas nei įgimtas.
„Kvailumas“ dažniausiai kyla iš žinių, mąstymo įpročių ar aplinkos, o ne iš genų.
Ir taip — visi kartais pasielgiam kvailai
Jei visokie „prašaliečiai” loja – išvada tik viena straipsnis geras (knyga tur būt irgi)
Jo jo, jei visokie.. „loja ir uodegas kilnoja” – vietiniams „baliams” tegali būti tik viena „ne kvaila” išvada, net ir neskaičius Navaičio knygos „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai” (eurosojūziniame lansberginiame du*nių laive).. Knyga ne „irgi” turi būti gera, bet knyga yra „labai gera knygos MOKSLINIO PAVADINIMO, knygos viršelių estetiniu, kompoziciniu… ir kitais požiūriais”..
iš neįgalaus pavydo „prašaliečiui” bamba plyšta
Prašaliečiai bando įlysti į protingiems žmonėms skirta tinklalapį. Lietuviai būkit budrūs, nebūkit kvaili.
Akivaizdu, kad tema svarbi. Sveikinu savo buvusį dėstytoją įdomią temą pasirinkusi.
Sveikatos ministerijoje išminingos galvos gali apgalvoti protingiausias ligonių gydymo schemas – ir priversti žemutines grandis vykyti nutarimus. Tačiau pati protingiausia ministerija negali priversti būsimų ligonių, kol jie sveiki, rūpintis savo sveikata
„..pati protingiausia ministerija negali priversti būsimų ligonių, kol jie sveiki, rūpintis savo sveikata”..
Jo jo, „pati protingiausia ministerija”, ypač sveikatos ministerija „suspindėjo protu”, kai jai vadovavo buhalteris Dulkys.. Kaip ir „užmaršūs” ligoniai,”prisiskaitę” Navaičio „sėkmės ir laimės formulių”, „prastai rūpinasi savo sveikata”, nes, ” tikėdami savo sėkme”, laukia eilėse po kelis mėnesius pas gydytoją specialistą. Nelabai kaip išeina su „pasirūpinimu savo sveikata ir besigydant” „protingiausios” ministerijos nustatyta tvarka per atstumą telefonų pagalba, ne koks „rūpinimasis sveikata” yra ir „taupant” pinigus tyrimams, kad nebūtų „pirma laiko” nustatyta galima liga, ar gali būti, kad tyrimas neparodys „ligoniui” ligos. Ne koks „rūpinimasis savo sveikata” yra, kai „negulama” gydymui į ligonines, kuriose yra „pilna laisvų lovių, laukiančių ir nesulaukiančių savų ligonių”… ir t. t.
na, bet knyga tai juk ne apie Seimą…
O santykis su kvailumo fenomenu aktualus visiems, nuo valstybės vadovų iki interneto komentatorių 🙂
Lietuvių patarlė byloja: „Du pusgalviai geriau nei vienas begalvis“. Sprendimai priklauso ne nuo pusgalvių skaičiaus, o nuo to, kad Valstybė neturi Tautos išlikimo tikslo. Net ir pusgalvis, žinodamas tikslą, gali dirbti tikslingai.Dabar Seimo narys prisiekia visomis išgalėmis nežinodamas, negalėdamas atsakyti kam jo tokių pastangų reikia.
Skaitysiu.
Skaitysiu
Ieškosiu knygyne
Todėl, kad nebuvo desovietizacijos, kad istorija suklastota, vadinasi, mūsų nunykimas ar išnykimas neišvengiamas, jei kas nors Europoje šito nesustabdys. Zubrylos to padaryt tikrai negali. Lietuviai „Perestroikės” nepradėjo – todėl mažai ką gali arba išvis nieko negali, išskyrus skleist deziuką ir per TV klausyt Kapsukėje dezuotų „dūrų” nesąmones.
Prof. dr. Gediminas Navaitis užduoda klausimą – Nesėkmių politikos šaknys: kodėl daromi nevykę sprendimai?-, ir straipsnelyje tokiais „argumentuotis paremtą” ATSAKYMĄ:
– „Lietuvių patarlė byloja“ „Trys galvos geriau nei viena“
-„Praktiškai svarbus klausimas, kiek galvų, tai yra kokio dydžio grupė yra optimali protingiausiam sprendimui priimti.”..
-„S. E. Ašo EKSPERIMENTAI PARODĖ (belieka tikėtis, kad palatoje EKSPERIMENTAI BUVO ATLIEKAMI SU NE PASKUTINĖS EILĖS POLITIKAIS), kad grupei, kurios narių skaičius yra 3–4 žmonės, būdingas didesnis konformizmas ir kiekvienas iš jos narių dažniau pritars kitų grupės narių nuomonei.”..
-„Politikos psichologas I. L. Janis tyrinėdamas grupinio mąstymo ypatumus, nustatė, kad grupės kvailai elgiasi, nes pervertina savo galią, atsiriboja nuo nepatinkančios informacijos ir dėl to nesvarsto visų galimybių..”
…………………………………..
Gyvenimą ilgiau „pažįstantys”, savo akimis matytą istoriją pamenantys, adekvačiai realybę suvokiantys žmonės tegali su šypsena „psicho politikos specialistams”, dar vadinamais „politinių technologijų specialistais”, kurie, iš tiesų, šiandieninių propagandinių priemonių dėka vykdo eilinių žmonių masių psicho manipuliavimą, kad žmonių masės elgtųsi kaip nori žmonėmis manipuliuojantys.., kaip ir straipsnelyje minimiems „psicho nekvailumo” politikoje „moksliniams tyrėjams”.. pasakyti, kad teisingi sprendimai nepriklauso nuo priimančių ” politinių galvų skaičiaus”.. Akivaizdus pavyzdys – 1991 metais Lietuvoje gyveno 3,7 milijono gyventojų, Seime buvo nuspręsta turėti 141 „politinę galvą”. Viena „politinė galva” teko 26241 gyventojų. Šiandiena gerai, jei Lietuvoje išliko 2,5 milijono nuolat gyvenančių žmonių, o „politinių galvų” Seime pasiliko tiek pat 141. Gaunasi, kad viena „politinė galva” Seime tenka 17730 gyventojų.. Gaunasi, kad šiandieniniams žmonėms Seime „politinių galvų” padaugėjo net 33%. Belieka „psicho politikos specialistams”, kitiems neabejingiems „psicho politinių” technologijų „fanams” palyginti Seimo „politinių” galvų priimamų sprendimų „kvailumo-protingumo evoliuciją NATŪROJE”.. Siūlau pradėti nuo priimtos Lietuvos konstitucijos, ant kurios padėję rankas prisiekinėja visos, priiminėjančios kuo toliau, tuo kvailesnius sprendimus „politinės galvos”.. Ką daugiau nei akivaizdžiai skaityti, rašyti mokantiems demonstruoja skelbiami eurostato ir vietinės statistikos duomenys ekonomikoje, žmonių socialiniame gyvenime… ir be „politikos psicho specialistų mokslinių tyrimų”..
Kaip ir nėra ko „politiškai” nei „politinėms galvoms”, nei kol kas pramintantiems „politikos psichoanatitikams”… „politiškai sprndimuose smulkintis”, ką savo gyvenime jaučia „per savo pilvus” 25% visų Lietuvos gyventojų stovinčių eilėse gauti nemokamo maisto savaitinį davinį…, nemokančių, neturinčių laiko paskaityti, neklausančių vietinių į „gerovės valstybės” pusę „politikos psicho specialistų paredaguotų žinių”… , kuriose kartais „kukliai” prasitariama apie Lietuvos „laimėjimus” eurosojūze įvairiose srityse..
Lietuvos eurosojūzinių gausių „politinių galvų” galvų priimamų sprendimų „protingumus” galima tęsti be galo…
Prašalietis prašosi į knygą. Būtų tinkamas pavyzdys
Jo jo, labai daug kas „prašosi į Navaičio knygas.., bet deja…” ne tau Karoli mėlynas dangus”… Navaičios „psichoanalintinės” knygos, pradedant „laimės formulėmis”, yra skirtos lansberginio du*nių laivo eiliniams runkeliams ( Lansbergio Vyckos vietinės populiacijos klasifikacija) „pakaifuoti”. Kaip ir straipsnelyje pareklamuotos Navaičio knygos pavadinimas rodo, kad Navaitis dalinasi savo „protu” tik tam, kad „politinio elito priimamų sprendimų protingumas padidėtų, o kvailumo pamažėtų.”. Taip sakant, Navaitis savo straipsnelyje pristatomoje knygoje „dalijasi savo protu” su Lietuvoje priimančiu sprendimus „politiniu elitu”…
Tai tikrai knyga apie šį rašliavautoja
Kodėl tauta, daugumos valia 1992 metais priėmusi kvailų kvailiausią sprendimą, per 3 dešimtmečius nesusiruošė grįžti prie lemtingo atvejo ir iš naujo jį įvertinti, remiantis praėjusių metų ir jau dešimtmečių patirtimi? Visi politikai , gal ne iš karto, susitaikė, kad tauta po 50 metų komunistų valdymo liko kaip tik tokia ir su tokia reikės ateityje (iki dabar) dirbti. Kiekvienas politikas pats turi savyje nuspręsti ir pasirinkti, ar labiau pasitikėti tautos protu, ar kvailumu, bet nė už ką neišsiduoti, jei labiau pasitiki kvailumu.