Valdas Sutkus. „Gerovė be ekonominio augimo“ – kodėl Europa nebenori dirbti

Mano rašinys apie Vokietijos kanclerio F. Merzo raginimą daugiau dirbti ir vokiečių nenorą sulaukė gausybės komentarų. Daugelis ir iš savo patirties rašė, kad tai ne tik Vokietijos, bet ir Prancūzijos, Italijos, Britanijos problema.

Nuosekliai diegtos ideologijos rezultatas

Išties, tai jau visos Vakarų Europos problema. Žmonės nori dirbti mažiau ir ilsėtis daugiau. Žmonės nebeturi ambicijos. Ne veltui juk vis kalbama apie „bazines pajamas“, kurias žmogus gautų išvis nedirbdamas. Tačiau tuo dabar labai stebėtis neverta, kadangi tai yra nuosekliai diegtos ideologijos rezultatas. Keletą dešimtmečių Vakarų visuomenei buvo aiškinama, kad dirbti mažiau yra pažanga, kad žmogaus ūkinė veikla yra nusikaltimas prieš gamtą, o ekonomikos ribojimas, vartojimo mažinimas – brandus, atsakingas pasirinkimas. Todėl kai šiandien politinis elitas staiga prisimena elementarią tiesą, jog gerovė neatsiranda pati, jis kalba prieš pasaulėžiūrą, kurią pats ir sukūrė. Šios pasaulėžiūros šūkis „augimas be ekonominio augimo“ (growth without economic growth) nuolat skambėjo net ir Davose – žymiajame pasauliniame forume, kur apie žmonijos ateitį diskutuoja politikos ir verslo lyderiai. Metų metais ten kartoti šūkiai „Gerovė be augimo“, „Augimo sampratos perrašymas“, „Interesų grupių kapitalizmas“.

Šis principas žada pažangą be produktyvumo, gerovę be kūrimo, ateitį be pastangų. Tai ne šiaip keistas naujadaras – tai bandymas intelektualiai pateisinti stagnaciją ir pateikti ją kaip naują civilizacinį etapą. Kai pasakai, kad augimo atsisakai sąmoningai, nebeatrodo, jog pralaimi. Atrodo, jog pasirenkama „geresnė kokybė“, „aukštesni moraliniai standartai“. Bent jau teoriškai.

Atmetamas klasikinis rinkos principas

Šio naratyvo vienas iš dabartinių architektų neabejotinai yra K. Schwab, Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas ir ilgametis Davoso šeimininkas. „Turime pereiti nuo akcininkų kapitalizmo prie suinteresuotųjų grupių kapitalizmo“ – sako K. Schwabas. Pasak jo, „BVP nebėra pakankamas gerovės matas.“ Jau ne vieną dešimtmetį jis nuosekliai kalba apie būtinybę „perkrauti kapitalizmą“, pakeisti jo logiką ir perorientuoti ekonomiką nuo augimo prie „ilgalaikės vertės visuomenei“. Skamba kilniai, bet, kaip visada, „velnias slypi detalėse“. Schwabo siūlomas vadinamasis interesų grupių kapitalizmas iš esmės atmeta klasikinį rinkos principą, pagal kurį sprendimus lemia rizika, atsakomybė ir pelningumas. Iki tol versle lemiamą žodį turėjo įmonių akcininkai (shareholders), kurie investavo į įmones, lėmė tų įmonių veiklą ir gaudavo pelną arba patirdavo nuostolius, priklausomai nuo jų įmonių sėkmės ar nesėkmės rinkoje. Vietoje to įvedama nauja sąvoka – suinteresuoti asmenys (stakeholders) – įvairūs visuomeniniai aktyvistai, valstybiniai biurokratai, politikai, kurie be jokios atsakomybės už rezultatus įtakoja verslo įmonių likimą.

Tradiciniame akcininkų kapitalizme savininkas rizikuoja savo kapitalu ir už sprendimus moka savo pinigais. Tai sukuria drausmę, inovaciją ir efektyvumą. Interesų grupių kapitalizme sprendimų teisę įgyja platus, miglotas subjektų ratas – reguliuotojai, nevyriausybinės organizacijos, ekspertų tarybos, įvairūs aktyvistai, tarptautinės institucijos. Jie nerizikuoja savo turtu, bet turi pretenziją nurodinėti, kaip turi veikti ekonomika. Tai nėra rinkos plėtra. Tai rinkos pakeitimas administravimu.

Rinka tampa politikos įrankiu

Jeigu Schwabas suformulavo naratyvą, tai ilgametis Anglijos banko vadovas, tarptautinės Finansinio stabilumo tarybos (Financial Stability Board) pirmininkas, dabartinis Kanados ministras pirmininkas M. Carney yra vienas iš žinomiausių verslo administratorių, kurie sukūrė sistemą, kaip šį naratyvą paversti realybe. Jis su bendraminčiais sukūrė mechanizmą, kai bankai ir investiciniai fondai gauna moralinį ir reguliacinį pagrindą nutraukti finansavimą „neteisingiems“ sektoriams. Nebereikia politinių sprendimų nacionaliniu lygiu. Užtenka pakeisti kreditavimo taisykles, ir ištisos pramonės šakos lieka be deguonies.

Tai nekrentantis į akis, bet galingas valdymo mechanizmas. Kapitalas pradeda judėti ne pagal efektyvumą, o pagal ideologinius kriterijus. Rinka nustoja būti rinka ir tampa politikos įrankiu. Būtent taip „augimas be ekonominio augimo“ iš abstrakčios frazės virsta kasdiene ekonomine realybe – brangesne energija, silpnėjančia pramone ir augančiu visuomenės nuovargiu.

Idėjų šaknys

Šios idėjos, žinoma, neatsirado iš niekur. Jų šaknys glūdi ekologinės ekonomikos teorijose, kurios jau septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kalbėjo apie „augimo ribas“ ir „stabilią ekonomiką“. Tokie teoretikai kaip H. Daly ar vėliau, jau šio šimtmečio pradžioje – T. Jacksonas bandė įrodyti, kad gerovė gali egzistuoti be augančios ekonomikos. Daly siūlė idėją, kad ekonomika turėtų nustoti augti dydžiu ir tiesiog „ramiai suktis“ pastoviame režime, kaip uždara sistema. Jo logika tokia: vietoj augimo reikia mokytis dalintis tuo, kas jau sukurta ir didinti perskirstymo efektyvumą. Paprastai tariant, Daly sakė: nebekurkime daugiau, tvarkykimės su tuo, ką turime. Jacksonas žengė dar vieną žingsnį ir bandė įtikinti, kad žmonės gali jaustis gerai ir be ekonomikos augimo. Jis teigė, jog po tam tikro lygio pinigai ir vartojimas nebedaro žmonių laimingesnių, todėl „gerovę“ reikia matuoti ne BVP, o saugumu, sveikata, bendruomeniniais ryšiais. Paprastai sakant, Jacksonas tvirtino: galime gyventi ne geriau materialiai, bet „prasmingiau“, net jei ekonomika neauga. Šios teorijos ilgą laiką buvo gana siauros akademinės diskusijos objektu. Problemos prasidėjo tada, kai įvairaus plauko aktyvistai jas perkėlė iš auditorijų į politinių ir finansinių sprendimų priėmimo centrus.

Istorija negailestinga. Nė viena civilizacija, kuri sąmoningai atsisakė augimo, ilgainiui neišliko stipri. Augimas nėra ideologinis kaprizas. Tai struktūrinė būtinybė visuomenei, kuri nori išlaikyti savo institucijas, gynybą, technologinę pažangą ir socialinį stabilumą. Kai augimas sustabdomas, prasideda ne harmonija, o konfliktas – tarp kartų, tarp visuomenės sluoksnių, tarp centro ir periferijos. Svarbu suprasti, kad ši ideologija neįsitvirtino per demokratinę diskusiją. Nė viena Europos tauta nebalsavo referendume dėl ekonomikos augimo atsisakymo. Ši kryptis buvo įvesta iš viršaus – per technokratinius mechanizmus: strategijas, standartus, „neišvengiamumo“ naratyvą.

Gerovė savaime neatsiranda – ji sukuriama

Istoriškai Vakarai tapo Vakarais ne todėl, kad kažką „teisingai perskirstė“, o todėl, kad išmoko kurti perteklių. Pramonės revoliucija, technologijų šuolis, kapitalo kaupimas ir darbo našumo augimas sukūrė tai, ko iki tol žmonija nepažinojo – masinę gerovę. Vidurinės klasės atsiradimas, ilgesnė gyvenimo trukmė, švietimas, moderni medicina, socialinis mobilumas – visa tai kilo ne iš visuomenės prisiderinimo prie kažkokių kažkieno nustatytų ribų, o iš pastangų ribas peržengti. Gerovė niekada savaime neatsiranda iš dalybų. Ji visada yra sukuriama. Kai kūrimas sustoja, lieka tik perskirstymas. O perskirstymas be augimo visada reiškia iš pradžių stagnaciją, o po to – degradaciją.

„Augimas be ekonominio augimo“ praktikoje reiškia ne ką kita, kaip sąmoningą stagnacijos įtvirtinimą. Jei ekonomika neauga, valstybė nebeturi kaip didinti savo pajamų, todėl pradeda spausti ten, kur dar liko gyvybės – per mokesčius, reguliavimą ir skolos didinimą. Tuo pat metu piliečiams aiškinama, kad jų gyvenimo lygis turi būti „peržiūrėtas“, vartojimas – „atsakingas“, o lūkesčiai – „sumažinti“. Tai kalba, kurią istorija jau girdėjo ne kartą, ir ji niekada nevirto klestėjimu.

Naujoji feodalizacija

Pirmasis smūgis tenka darbui. Tradicinėje Vakarų kultūroje darbas buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir moralinė kategorija. Jis kūrė orumą, tapatybę ir ateities kūrimo jausmą. „Post-augimo“ visuomenėje darbas praranda prasmę. Kai materialinis ir moralinis atlygis nebeauga, o reikalavimai tik didėja, darbas tampa tik sistemos palaikymo mechanizmu. Žmonės nustoja stengtis ne todėl, kad būtų tingūs, o todėl, kad sistema nebesiūlo motyvuojančio atlygio.

Antrasis smūgis tenka vidurinei klasei – pagrindiniam Vakarų demokratijos ramsčiui. Vidurinė klasė gyvena iš judėjimo aukštyn. Ji investuoja, planuoja, rizikuoja, augina vaikus, tikėdamasi geresnės ateities. Sustabdžius augimą šis judėjimas nutrūksta. Viršuje lieka reguliavimą ir finansų srautus valdantis elitas, apačioje – nuo valstybės priklausomi sluoksniai, o per vidurį – spaudžiama, nykstanti klasė be perspektyvos. Tai ne socialinis teisingumas, o naujoji feodalizacija.

Trečiasis smūgis – šeimai ir demografijai. Šeimos kuriamos ten, kur ateitis atrodo geresnė už dabartį. „Augimo be augimo“ pasaulyje ateitis tampa skurdesnė, brangesnė ir labiau reglamentuojama. Būstas neįperkamas, perkamoji galia nebeauga, stabilumas ilgesnėje perspektyvoje tampa trapiu. Jauni žmonės atideda vaikų gimdymą iš racionalaus nesaugumo jausmo. Senstanti visuomenė tampa baili, priklausoma ir lengvai valdoma -priklausoma nuo valstybės rūpesčio – pensijų, nemokamos medicinos, pašalpų.

Galiausiai smūgis tenka pačiai Vakarų kultūrai. Šimtmečius ji rėmėsi idėja, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra kurti, plėsti, augti. Ambicija buvo dorybė, sėkmė – siekiamybė. „Post-augimo“ ideologija šią moralę apverčia. Norai paskelbiami problema, ambicija – nuodėme, materialinių gėrybių siekis – gėda. Vietoje atsakomybės ateina kaltė. Kaltė prieš klimatą, kaltė prieš „engiamas“ visuomenės grupes, kaltė prieš trečiojo pasaulio šalis. Kūrybą keičia ribojimas.

Pavėluotas realybės pripažinimas

Visa tai vyksta pasaulyje, kuris nelaukia, kol Europa užbaigs savo moralinius eksperimentus. Civilizacija, kuri sąmoningai atsisako augimo, ilgainiui atsisako ir suvereniteto. Ji tampa priklausoma nuo tų, kurie augimo ir plėtros nesigėdija. Todėl šiandieninis Vokietijos kanclerio raginimas daugiau dirbti skamba kaip pavėluotas realybės pripažinimas. Pripažinimas, kad be augimo nėra nei gerovės, nei stabilumo, nei ateities. Kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada, tačiau problema ta, kad visuomenė jau išmokyta gyventi kitaip – be lūkesčio kilti, be tikėjimo darbu, be pasitikėjimo rytojumi.

Vakarai šiandien renkasi ne tarp skirtingų ekonominių modelių, o tarp kūrybos bei augimo ir administruojamo nuosmukio. Ir šis pasirinkimas nulems tai, ar Vakarų civilizacija išliks kaip tokia.