Vidas Rachlevičius. Ar galime pasitikėti meluojančiais menininkais?

Menas ir melas: kultūra virto politine propaganda. Nesuprantu, kodėl politikuojantys kultūrininkai ir prie jų prisišlieję keli menininkai taip atvirai meluoja?

Juk nuo pat pradžių buvo visiškai aišku, kad tai yra 100% politinis judėjimas su labai aiškiais politiniais reikalavimais, o dabar – ir grynakraujė politinė organizacija, kurios steigėjai atvirai kalba apie politines protesto akcijas ir dalyvavimą rinkimuose. Tai stotų į TS-LKD arba Laisvės partiją ir baigtų klaidinti visuomenę, ir nemanipuliuotų naiviu jaunimėliu. Kita vertus, „konservatoriai“ visada naudojosi arba kūrė įvairius proxy judėjimus valdžiai paimti arba išlaikyti, todėl ir Kultūros asamblėja – nieko naujo. Tačiau man svarbesnis yra kitas klausimas.

Toje Kultūros asamblėjoje daugiausiai būriuojasi kultūros biurokratai ir pinigų įsisavintojai (-os), o tikrų ir visuomenei įdomių menininkų – vos vienetai. Ir vis dėlto… Menas visada buvo daugiau nei grožis. Tai galinga žmogaus dvasios išraiška, dvasios, minčių ar įkvėpimo užutekis, kelias, kuriame žmonės ieško ir atgaivos, ramybės ir prasmės.

Tuo tarpu mūsų kultūrininkai ir protestuose dalyvaujantys menininkai jau nebėra tik kūrėjai, jie yra politiniai agentai. Ar menininkas, meluojantis vardan politikos, vis dar vertas pasitikėjimo? Kaip turėtume vertinti jo kūrybą? Ar tie politikuojantys kultūrininkai negriauna pasitikėjimo visa menininkų bendruomene? Apie tai ramiai ir pasvarstykime.

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje kultūros laukas tapo ne kūrybos, bet politinės kovos arena. Kultūrininkų protestai, iš pradžių skelbti kaip grynai vertybinė ir kultūrinė misija, pamažu atskleidė politines ambicijas, kurios ne visada buvo skaidrios.

Tai kelia labai įdomų ir svarbų klausimą: ar mes galime pasitikėti menininkais kai jie atvirai ir viešai meluoja? Ar šis melas griauna kultūros autonomiją?

Menas turi tarnauti Reicho dvasiai

Istorija mus moko, kad menas gali tapti ne tik politikos, bet ir ištisos ideologijos tarnu. Pradžioje pažvelkime į totalitarinį meną. Nacistinės Vokietijos kultūros politika aiškiai deklaravo savo tikslus: menas turi tarnauti Reicho dvasiai ir arijų rasės grožio idealui. Tai buvo atviras propagandinis tikslas, tačiau propaganda buvo maskuojama estetika su tariamu tiesos vaizdavimu.

Menininkai vaizdavo idealius arijus – sportiškus, harmoningus, dorus. Šeimos idilę – motina vaikų apsuptyje buvo laikoma tautos šerdimi. Ir, be abejo, didingi ir valingi kariai. Šis menas buvo atvirai deklaruota propaganda, tačiau estetiniu lygmeniu jis apsimetė tiesa. Tai buvo menas, kuris melavo dėl estetinio tikslumo: rodė grožį, kuris dažnai neegzistavo, ir paslėpė žiaurumą, kuris vyko realybėje. Be to, nacistinė valdžia sunaikino ar uždraudė tūkstančius šios koncepcijos neatitinkančių meno kūrinių, priskirdama juos degeneratyviam menui. Taigi, melas buvo dvigubas – tiek kuriant alternatyvią realybę, tiek ir slepiant tikrąją.

Kai kas turbūt esate matę ar bent girdėję apie Leni Riefenstahl 1935 m. filmą „Valios triumfas“. Jis laikomas vienu kontraversiškiausių, bet ir įdomiausių kūrinių kino istorijoje. Iš pirmo žvilgsnio tai – techniškai įspūdingas dokumentinis kūrinys, kuriame režisierė naudojo novatoriškus kinematografinius sprendimus: dinamiškus kameros judesius, aukštai ir žemai išdėstytas filmavimo perspektyvas, masių choreografiją bei tiksliai suderintą montažą. Šios priemonės sukūrė estetiškai paveikų vaizdą, padėjusį filmui įtvirtinti vietą kino istorijoje kaip vienam iš modernios propagandos prototipų.

Tačiau „Valios triumfas“ neatsiejamas nuo savo politinio konteksto. Filmas buvo sukurtas nacių užsakymu siekiant romantizuoti ir heroizuoti 1934 m. Niurnbergo suvažiavimą, o kartu – sustiprinti Adolfo Hitlerio autoritetą, masių vienybės iliuziją ir totalitarinės ideologijos galią. L. Riefenstahl kruopščiai surežisavo realybę taip, kad ji atrodytų pakili, harmoningai organizuota ir natūraliai paremta visuomenės valia. Toks vizualinis tikslumas ir estetika dirbo kaip stiprus ideologinis įrankis, pavertęs politinį ritualą įspūdingu meniniu spektakliu.

Šiandien filmas vertinamas dvejopai. Viena vertus, pripažįstama, kad tai buvo kinematografijos techninis ir estetinis pasiekimas, kuris paveikė dokumentikos, reklamos ir politinės komunikacijos raidą. Kita vertus, jis kelia moralinius klausimus apie menininko atsakomybę ir propagandos galią manipuliuoti auditorija.

„Valios triumfas“ išlieka ne tik reikšmingas kino istorijos artefaktas, bet ir perspėjimas apie tai, kaip vizualinė estetika gali būti panaudota pavojingiems politiniams tikslams.

Vyresniajai kartai geriau pažįstamas Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje dominavęs socialistinis realizmas. Tai buvo oficiali meninė doktrina, kurią 1930-aisiais įtvirtino Sovietų Sąjunga ir kuri vėliau paplito kituose komunistiniuose režimuose. Ji apėmė literatūrą, dailę, teatrą, kiną, muziką ir kitus menus. Socialistinis realizmas nebuvo tik stilius, tai buvo ideologiškai reglamentuota kūrybos sistema, nurodanti, kaip menas turi vaizduoti tikrovę ir kokius politinius tikslus turi remti.

Ir Lietuvos viešojoje erdvėje buvo tų kūrinių, bet jie nebuvo dominuojantys. Turbūt geriausiai tą doktriną atspindi kai kurios Maskvos metro stotys, kupinos energingų pionierių, laimingų darbininkų ir kolūkiečių, kareivių ir kosmonautų vaizdų. Ten nebuvo gulagų, bado, represijų. Tai nebuvo tik propaganda, tai buvo sisteminis melo pastatas. Menas tapo kolektyvine apgaulės estetika.

Menininkai, kūrę tai vaizdavo utopiją ir slėpė realybę. Tas menas turėjo ugdyti lojalumą režimui, skatinti socialistines vertybes ir mobilizuoti visuomenę. Nors visa tai buvo sudėta į realistišką formą, bet tai buvo ideologiškai filtruotas turinys. Nors vadinosi „realizmu“, ta kūryba buvo normuojama taip, kad išryškintų tik teigiamas socialistinės sistemos puses ir nutylėtų problemas.

Taigi, tai buvo melo mašina. Gražūs vaizdai ir didingi simboliai maskavo skaudžius socialinius ir politinius faktus, o paslėptas neigimas tapo priemone manipuliacijai. Dalis menininkų nuoširdžiai tikėjo ideologija, bet, pavyzdžiui, Lietuvoje, daug menininkų, režisierių, aktorių, žurnalistų, rašytojų buvo nuolatiniame vaikščiojimo ant ašmenų režime. Jie subtiliai nuolat tikrino cenzūros budrumą – „o gal prašoksiu“.

Kalbėdami apie Trečiąjį reichą ar SSRS turbūt galime užduoti ir tokį klausimą: ar totalitarinis menas buvo sąžininga propaganda? Ne, nes ir nacistinė, ir komunistinė propaganda turėjo vieną bendrą bruožą – tai nebuvo menas, ieškantis ar atskleidžiantis tiesą, tai buvo menas, užmaskuojantis melą.

Todėl totalitarinis menas yra bene aiškiausias istorinis pavyzdys, kaip menininkas tampa ne tiesos liudytoju, o melo architektu.

Tačiau nederėtų manyti, kad menininkų melai ir politinės manipuliacijos būdingos tik nacizmui ar komizmui. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kai menininkas sujungė meną su politika ir melu, yra Diego Rivera – meksikiečių muralistas – freskų ir sienų tapybos meistras, aktyvus komunistinės ideologijos šalininkas.

Jo freskos, pavyzdžiui, „The History of Mexico“ idealizuoja Meksikos revoliuciją, darbininkų kovas ir socializmą. Tačiau jo sukurtų vaizdų istorija dažnai neatitiko sudėtingos realybės. Savo freskose jis supaprastino istoriją ideologiniam pasakojimui, demonizavo turtinguosius, užsienio jėgas ar senąsias galias, ir šlovino darbininkus bei komunistines vertybes.

Labai simboliškas ir gerai žinomas atvejis yra jo freska „Man at the Crossroads“, kurią buvo užsakęs Niujorko „Rockefeller Center“. Į tą monumentalų kūrinį D. Rivera buvo įkomponavęs ir Lenino portretą, jis tiesiog atvirai transliavo komunistines ir antikapitalistines nuotaikas. Tai sukėlė didžiulį skandalą: Nelsonas Rockefelleris paprašė pašalinti Lenino atvaizdą, tačiau D. Rivera nesutiko.

Freska nebuvo baigta ir 1934 m. sunaikinta. Vietoj jos D. Rivera vėliau atkūrė panašią kompoziciją Meksikoje – „Man, Controller of the Universe“. Tai – klasikinis istorinis pavyzdys, kai menininko ideologinė aistra virsta melo pasakojimu: freskos vaizdai turėjo ne tik estetinius, bet ir politinius tikslus, tačiau jie tapo nepriimtini užsakovams, menas buvo sunaikintas.

Taigi, kai menininkas meluoja, iškyla ne tik politinis ar moralinis, bet ir filosofinis klausimas: ar menas vis dar išlieka menu, jei jo pagrindinis tikslas – apgauti? Pasižiūrėjau, ką apie tai mąstė filosofai. Hėgelis meną suprato kaip dvasios tiesos formą – ne grožio dovaną, bet kaip būdą atskleisti gilumines egzistencijos dimensijas.

Kai menas tampa melo įvykiu

Kai menas virsta propagandinės ideologijos veidrodžiu, jis nebeatlieka šios funkcijos – praranda ryšį su tikrove. Heideggeris buvo dar griežtesnis: menas, kuris turėtų atverti būties gelmę, tampa melo įvykiu, kai jis sukuriamas tam, kad uždengti tikrumą. Melas tokiu atveju tampa ne metafora, bet apgaulės forma, kuri orientuota ne į dialogą, o į manipuliaciją. Nietzsche pastebėjo, kad menas – tai „melas, padedantis pasiekti tikrąją – egzistencinę – tiesą“. Tačiau ideologinis melas nėra metafora: jis naikina galimybę tikrai tiesai atsiskleisti.

Ir vėl klausimas. Kai menininkas ar kultūrininkas, dirbdamas su melo strategijomis, siekia politinės naudos ar galios, kyla moralinė dilema: ar jis vis dar yra kūrėjas, ar tapo politiniu agentu, kuriuo negalima pasitikėti?

Ir čia mes jau prieiname Lietuvos realybę, kai melas yra slepiamas po kultūros kauke. Šiemet mes stebime kultūrininkų mobilizaciją. Pradžioje daug kas patikėjo, kad tai buvo nuoširdus rūpestis ir kova už kultūrą, idealistinis, apolitiškas judėjimas. Protesto centre buvo žinia: „Kultūros ministerija negali būti perimama partijos, kuri nesupranta kultūros vertės.“ Nors tai ir politinis reikalavimas, bet šio judėjimo politinės ambicijos vis dar buvo slepiamos.

Simboliškai skambėjo M.K. Čiurlionio „Jūra“, tarsi kvietusi kultūros bendruomenę suvienyti jėgas. Manifestai, skelbiantys: „Tai gali būti paskutinis kartas“, ragino saugoti nepriklausomą kultūrą, demokratiją, kūrybiškumą. Nepriklausomą nuo ko – valdiškų pinigų? Bet palikim tai.

Melo ir manipuliacijos strategija

Tačiau netrukus aiškiai pasimatė kita šios istorijos pusė: Kultūros asamblėjos lyderiai pradėjo viešai kalbėti apie politiką, apie dalyvavimą rinkimuose, apie ambiciją ne tik formuoti kultūros politiką, bet varžytis valdžioje.

Tarp aktyvistų – Agnė Jokšė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkė; Gintarė Masteikaitė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė; režisierius Karolis Kaupinis, kompozitorius Vaclovas Augustinas ir kiti. Pastebėtina, kad dauguma – projektinės kultūros biurokratai, o menininkai – toli gražu ne grandai.

Ši dinamika – neatsitiktinė. Naivus jaunimėlis, patikėjęs idealistine retorika („mes kovojame už kultūrą, ne už partiją“) – tapo judėjimo dalimi. Kai kultūrininkų protestas įgavo struktūrą ir vadovavimą, kai veikėjai ėmė demonstruoti politinę programą, retorika persikėlė į politinių tikslų sritį.

Tai – ne tik mobilizacija, bet melo ir manipuliacijos strategija. Menininkas, kuris mobilizuoja per kultūrą, turi prisiimti visišką atsakomybę – už kiekvieną žodį, už kiekvieną simbolį, už galimą politinį poveikį ir pasekmes. Ir visuomenė turi teisę reikalauti skaidrumo, dialogo ir aiškumo.

Todėl čia iškyla aiški moralinė problema: ar šie kultūrininkai turi teisę mobilizuoti ir moralizuoti žmones retorika, kuri neatskleidžia visų jų tikrųjų tikslų? Ar idealizmo kaukė yra sąžiningas instrumentas politinei įtakai?

Mano išvada aiški: kai Kultūros asamblėja kalba apie „kultūros vertybes“, bet veikia turėdama aiškius politinius ir partinius tikslus, tai pakerta pasitikėjimą visa kultūros ir meno bendruomene. Jie kalba visos kultūros ir meno bendruomenės vardu, bet aš negirdėjau, kad kas nors viešai būtų atsiribojęs nuo jų politinių tikslų.

Akivaizdu ir tai, kad visuomenė ir ypač jaunimas buvo dezinformuoti. Kultūrininkų lyderiai jau viešai kalbėjo apie savo politines ambicijas, o naivios mergužėlės vis dar šalo aikštėse su savadarbiais plakatėliais „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“ Įdomu, kaip jos jausis ar jau jaučiasi, kai įtikėjusios, kad prisideda prie kūrybinės revoliucijos, suprato, kad jų jaunatvišką idealizmą klastingos tetos ir dėdės panaudojo savo politiniams tikslams?

Man atrodo, kad šiame kontekste labai svarbus yra pasitikėjimo menininku klausimas. Ar visi menininkai, kurie dabar kalba apie vertybes ir mobilizuoja žmones, yra klastūnai?

Puikiai žinome, kad melas gali būti ir meninis įrankis, jis kartais yra priimtinas ir net prasmingas. Tai tie atvejai, kai menininkas naudoja melą kaip fikciją, personažą, alegoriją, o žiūrovas supranta jo sukuriamą pasaulį kaip meninę erdvę, o ne tikrovę. Tokiais atvejais menininkas yra atviras dėl savo melo strategijų, o meno vartotojas suvokia, kodėl jis naudoja tokią simboliką, metaforas ar retoriką.

Bet yra ir raudona linija, kurią peržengus, griaunamas pasitikėjimas. Tai mes matome dabar, kai melas yra strategija politinei mobilizacijai, kai kultūra naudojama kaip traukinys į politinę galią. Mes matome, kad kultūrininkai naudojasi kultūros pasaulio reputacija politinei agitacijai skleisti. Taip mūsų kultūrininkai ir protestuose dalyvaujantys menininkai jau nebėra tik kūrėjai, jie yra politiniai agentai.

Žvelgdamas į visa tai, aš keliu sau tokį klausimą: ar Lietuvos kultūrą ir meną ištiko moralinė krizė? Taip, ir ši krizė yra stipriai susijusi su demokratija, pilietine atsakomybe ir moralės klausimais. Kai kultūra ir menas tampa dar vienu politinio karo frontu, mes – visa visuomenė – prarandame kultūros autonomiją – erdvę, kurioje menas turi būti dialogo, diskusijos, nepriklausomų požiūrių arena, kur jis gali bet ką kritikuoti ir kurti be jokių partinių įtakų. Čia ir glūdi menininko ar kultūros veikėjo didžioji atsakomybė.

Bet kurio sąžiningo menininko ar kultūrininko didžioji misija – saugoti kultūros nepriklausomumą, dėti pastangas ir pilietiškai priešintis, kad kultūra nebūtų veliama į partinius ir politinius žaidimus, kad menas išliktų laisvas.

P.S. Kultūra ir menas yra ne tik grožis, tai ir galinga dvasinės ir socialinės transformacijos jėga. Bet Lietuvoje jau aptapšnota ir ši sritis. Ta galia jau virsta melo mašina, kai kultūrininkai naudoja ją politiniams tikslams.

Ar menininkas, meluojantis vardan politikos, vis dar vertas pasitikėjimo? Manau, kad menininkas turi būti atviras, sąžiningas ir prisiimti moralinę atsakomybę.

Ir visuomenė iš menininkų turi reikalauti labai konkrečios skaidrumo kultūros – kad kultūra nebūtų paverčiama pigių politinių triukų arena, o liktų tikra, gyva ir atvira erdve dialogui ir kūrybai. Ir mes turime nuspręsti, ar norime, kad menas būtų mūsų įkvėpėjas, ar mūsų klaidintojas.

Šaltinis