Netikėtas Amerikos energetinis pranašumas. Kaip įveikti Kiniją švarios energetikos varžybose

Josephas E. Aldy, Motoy Kuno-Lewisas ir Dustinas Tingley’is

Švarios energetikos pertvarka įžengė į naują etapą. Per pastarąjį dešimtmetį prisiimti ambicingi įsipareigojimai pasiekti nulinę grynąją emisiją akivaizdžiai nedavė laukiamų rezultatų. Tačiau dirbtinio intelekto plėtra ir jam veikti būtinų duomenų centrų gausėjimas sukėlė milžinišką energijos poreikį. Todėl vis daugiau valstybių ir korporacijų siekia didinti energijos gamybos pajėgumus ir pereiti prie alternatyvių bei patikimesnių šaltinių.

Šiose lenktynėse šiuo metu pirmauja Pekinas. Nebrangios Kinijoje pagamintos saulės baterijos sudaro atsinaujinančiosios energetikos infrastruktūros pagrindą visuose žemynuose. Kiniškos turbinos yra itin svarbios vėjo energetikai visame pasaulyje, o Kinijos bendrovės dominuoja pasaulinėje baterijų rinkoje. Vašingtonas, priešingai, dar labiau sustiprino pastangas išgauti ir naudoti brangų iškastinį kurą, nors didžioji pasaulio dalis vis labiau stengiasi jo atsisakyti.

Dėl šių tendencijų Pekinas netrukus gali pradėti dominuoti pasaulinėje energetikos sistemoje. Vis dėlto Vašingtonas dar turi galimybę laimėti šias varžybas. Kinija pirmauja saulės ir vėjo energetikos bei baterijų gamybos srityse, tačiau Jungtinės Valstijos turi pranašumą plėtodamos dvi kitas esmines technologijas – pažangiąją geoterminę ir naujos kartos branduolinę energetiką. Šios technologijos gali būti net vertingesnės už saulės ir vėjo energetiką, nes leidžia gaminti švarią energiją nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Tačiau, norėdamas eksportuoti savo geotermines ir branduolines technologijas į pasaulio rinkas ar bent aprūpinti energija savo dirbtinio intelekto sektorių, Vašingtonas turės koordinuoti veiksmus su didžiosiomis technologijų bendrovėmis ir daugybe užsienio partnerių. Priešingu atveju Pekinas ir toliau pirmaus.

Energetinis persilaužimas

Pasaulinė energijos paklausa sparčiai auga. Besivystančios valstybės elektrifikuoja vis daugiau miestų ir miestelių, elektromobiliai skverbiasi į naujas rinkas, o duomenų centrų skaičius didėja. Prognozuojama, kad per artimiausius 25 metus pasaulio elektros energijos poreikis išaugs trimis ketvirtadaliais. Šis paklausos šuolis pakeitė energetikos pertvarkos paskatas. Daugelyje valstybių švari energetika nebėra vien klimato kaitos mažinimo būtinybė – ji tapo viena svarbiausių ekonomikos augimo ir pasaulinės technologinės pažangos sąlygų.

Todėl elektros gamyba tapo vis svarbesniu geopolitiniu klausimu, o Pekinas mėgina šią padėtį išnaudoti savo naudai. Daugiau nei du dešimtmečius Kinija dosniai rėmė sparčiai augančius švariųjų technologijų sektorius: netaikė importo muitų svarbioms švarios energetikos žaliavoms, reikalavo dalį jų įsigyti šalies viduje, taip pat finansavo vietos gamintojus ir mokslinių tyrimų institucijas, vykdančias mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir komercializavimą.

Šios priemonės padėjo Kinijai tapti pasaulyje dominuojančia nepastoviosios atsinaujinančiosios energijos technologijų – pirmiausia saulės ir vėjo energetikos – tiekėja. Pavyzdžiui, 2024 metais Kinijos bendrovės eksportavo saulės baterijų už 28 mlrd. dolerių. Viena didžiausių Kinijos saulės energetikos bendrovių „JinkoSolar“ įsteigė daugiau kaip 20 patronuojamųjų bendrovių užsienyje. Tai rodo didėjančią Kinijos įtaką besivystančių valstybių švarios energetikos infrastruktūrai.

Tokia politika taip pat sudarė sąlygas Kinijai įsitvirtinti švarios energetikos tiekimo grandinėse, įskaitant svarbiausiųjų žaliavų gavybą ir perdirbimą. Tai savo ruožtu suteikė Pekinui didelę tarptautinę įtaką. Kinijos pareigūnai netgi privertė Trumpo administraciją panaikinti dalį JAV muitų kiniškoms prekėms, grasindami apriboti Jungtinių Valstijų prieigą prie svarbiausiųjų žaliavų.

Jungtinės Valstijos vis dar gali pasiūlyti pasauliui savo energetinius išteklius – pirmiausia naftą ir dujas. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos jie skatino pasaulinės pramonės plėtrą ir tradiciškai suteikė Vašingtonui neprilygstamą įtaką pasaulinėse energetikos rinkose. Tačiau šis įtakos svertas silpnėja, nes iškastinio kuro pramonė susiduria su struktūriniais apribojimais.

Didžioji dalis likusių pasaulio angliavandenilių išteklių yra valstybių kontroliuojamuose telkiniuose, prie kurių JAV bendrovės negali laisvai prieiti. Valstybės ir korporacijos taip pat ieško alternatyvių energijos šaltinių, kurie tampa pigesni už iškastinį kurą ir dažnai yra mažiau pažeidžiami tiekimo sutrikimų bei blokadų, panašių į tą, kuri šiuo metu trikdo laivybą Hormūzo sąsiauryje.

Pavyzdžiui, Filipinai ir Saudo Arabija švarią energetiką pavertė svarbia savo plėtros strategijų dalimi. Didžiosios technologijų bendrovės taip pat įsipareigojo savo duomenų centrus aprūpinti švaria energija. „Google“ pažadėjo iki 2030 metų savo duomenų centrus visą parą aprūpinti vien tik anglies dioksido neišskiriančia energija, o „Meta“ savo duomenų centrų suvartojamą elektros energiją kompensuoja atitinkamu iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos kiekiu.

Todėl Jungtinėms Valstijoms reikia naujos strategijos, kaip reaguoti į Kinijos lyderystę švarios energetikos srityje. Galimi keli pasirinkimai. Pirmasis – tiesiogiai konkuruoti su Kinija. Tai mėgino daryti Bideno administracija, pagal 2022 metų Infliacijos mažinimo aktą subsidijuodama saulės baterijų ir elektromobilių gamybą. Tačiau ši strategija vargu ar bus veiksminga, nes konkuruoti su itin mažomis kainomis, kuriomis Kinija parduoda savo nepastoviosios atsinaujinančiosios energetikos įrangą, būtų neįmanoma be išskirtinai didelių JAV vyriausybės subsidijų.

Kita vertus, Vašingtonas galėtų dar labiau sustiprinti savo įsipareigojimą iškastinio kuro sektoriui: sušvelninti reguliavimą ir padaryti angliavandenilių eksportą pigesnį bei patrauklesnį tarptautinėse rinkose. Būtent tokios strategijos laikosi Trumpo administracija. Ji daugiausia dėmesio skyrė anglių, gamtinių dujų ir naftos gavybos plėtrai, suteikė galimybę pradėti naujus gavybos projektus federalinėse žemėse ir tarpininkavo sudarant suskystintų gamtinių dujų tiekimo susitarimus su Azijos bei Europos partneriais.

Iškastinis kuras ir ateityje išliks svarbia pasaulio energijos išteklių derinio dalimi, tačiau vien Trumpo administracijos strategijos greičiausiai nepakaks. Paprasta tiesa yra ta, kad ateities elektros energetikos sistemos mažiau priklausys nuo angliavandenilių, o daugiau – nuo atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir branduolinės energetikos. Kad ir ką kai kurie Vašingtono lyderiai manytų apie klimato kaitą, būtent švarios energijos pageidauja kitų valstybių vyriausybės ir korporacijos.

Energetinė galia

Jungtinės Valstijos turi ir perspektyvesnę galimybę – investuoti į švarią ir stabilią energetiką, ypač geoterminę ir branduolinę. Kaip ir saulės bei vėjo energijos, šių energijos šaltinių ištekliai iš esmės yra neišsenkami. Tačiau, skirtingai nuo saulės ir vėjo energetikos, geoterminė ir branduolinė energetika nepriklauso nuo oro sąlygų ar kitų kintamų veiksnių. Todėl jos gali tiekti energiją visą parą.

Pirmiausia aptarkime geoterminę energiją, gaunamą iš Žemės gelmėse susikaupusios šilumos. Toks pastovus energijos šaltinis bet kurios valstybės, įskaitant Jungtines Valstijas, elektros tinklus padarytų patikimesnius ir atsparesnius staigiems elektros paklausos šuoliams. Naujausios technologinės inovacijos geoterminių elektrinių įrengimą padarė lengvesnį negu bet kada anksčiau.

Anksčiau geoterminės energetikos plėtra priklausė nuo nedideliame gylyje esančių natūralių geologinių darinių. Todėl dauguma jai tinkamų vietų telkėsi netoli vadinamojo Ugnies žiedo – maždaug 25 tūkst. mylių, arba 40 tūkst. kilometrų, ilgio ugnikalnių juostos, supančios Ramųjį vandenyną. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį atsiradusios technologijos leido pasiekti reikiamą šilumą didesniame gylyje arba dirbtinai suformuoti geoterminius rezervuarus. Todėl geoterminę energiją dabar galima išgauti daugelyje pasaulio vietų.

Gręžimas tebėra brangus, tačiau nuo šio dešimtmečio pradžios jo sąnaudos sumažėjo beveik perpus. Jungtinėse Valstijose jos ir toliau mažėja dėl Energetikos departamento vykdomo FORGE projekto – Jutoje veikiančios lauko laboratorijos, kurioje kuriamos, bandomos ir tobulinamos naujos geoterminės technologijos.

Kinija turi visas galimybes tapti naująja pasaulio energetikos supervalstybe.

Jungtinės Valstijos jau pirmauja pasaulyje geoterminės energetikos srityje, ir yra rimtų priežasčių manyti, kad artimiausiais mėnesiais bei metais jos gali dar labiau sustiprinti savo pozicijas. Dešimtmečius JAV naftos ir dujų sektoriuje diegtos inovacijos sukūrė materialinės infrastruktūros, tiekimo grandinių ir techninių gebėjimų bazę, kurią galima nesunkiai pritaikyti geoterminei energijai gaminti. Naftos platformos, gręžiniai, gręžimo ir hidraulinio ardymo įranga gali būti panaudoti geoterminėje energetikoje ir padėti sumažinti gręžimo sąnaudas. Amerikos naftos ir dujų sektoriaus darbuotojai jau turi reikiamų požeminio gręžimo ir gręžinių įrengimo įgūdžių.

Branduolinės energetikos srityje Vašingtono padėtis nėra tokia tvirta. Jungtinės Valstijos vis dar pirmauja eksploatuodamos pažangius didžiuosius branduolinius reaktorius, tačiau Kinija sparčiai mažina atsilikimą. Jungtinėse Valstijose veikia 94 branduoliniai reaktoriai, tačiau šiuo metu nestatomas nė vienas naujas. Kinija eksploatuoja 60 reaktorių, o dar 37 stato. Branduolinę energetiką plečia ir Rusija: joje veikia 34 dideli reaktoriai, dar penki statomi.

Pekinas ir Maskva branduolinę energetiką vertina kaip geostrateginę galimybę ir subsidijuoja jos plėtrą teikdami lengvatines paskolas, valstybės garantuojamus kreditus bei tiesiogines subsidijas. Per dešimtmetį Kinijai pavyko perpus sumažinti tradicinių branduolinių elektrinių statybos sąnaudas.

Vis dėlto Jungtinės Valstijos tebėra palankioje padėtyje, daugiausia dėl investicijų į mažuosius modulinius reaktorius. Jie galėtų iš esmės pakeisti branduolinių reaktorių statybos ir naudojimo ekonomiką. Tradicinio reaktoriaus statyba Jungtinėse Valstijose gali trukti ilgiau nei dešimtmetį ir kainuoti daugiau kaip 10 mlrd. dolerių, o mažieji moduliniai reaktoriai statomi pagal standartizuotus projektus, todėl juos galima įrengti greičiau ir pigiau.

Vienas toks reaktorius gali išvystyti iki 350 megavatų galią – maždaug trečdalį tradicinio branduolinio reaktoriaus galios. Tačiau dėl mažesnio dydžio ir mažesnių pradinių investicijų jie yra patrauklesni klientams, nenorintiems investuoti į milžiniškus branduolinės energetikos projektus. Šiuo metu JAV bendrovių projektai sudaro beveik trečdalį viešai pristatytų mažųjų modulinių reaktorių projektų – daugiau negu Kinijos ir Rusijos projektai kartu sudėjus. JAV rizikos kapitalo ekosistema padėjo išaugti grupei gerai finansuojamų pradedančiųjų bendrovių, kuriančių pažangius mažuosius modulinius reaktorius. Tarp jų – „Kairos Power“, „TerraPower“ ir „X-energy“.

Grandininė reakcija

Vašingtonas turi geras galimybes tiekti pasauliui geoterminės ir branduolinės energetikos technologijas. Tačiau Jungtinės Valstijos negali vienos laimėti varžybų dėl lyderystės šiose srityse. Todėl JAV energetinio saugumo ateičiai būtina koordinuota tarptautinė strategija, kuri skatintų inovacijas, optimizuotų tiekimo grandines ir didintų geoterminės bei branduolinės energetikos technologijų paklausą visame pasaulyje.

Tai nėra lengva užduotis. Pavyzdžiui, branduolinės energetikos tiekimo grandinėse yra itin pažeidžiamų grandžių. Šiuo metu Jungtinės Valstijos importuoja 99 proc. joms reikalingo urano. Didžiąją pasaulio urano dalį sodrina vos šešios valstybės, o beveik pusė šių pajėgumų sutelkta Rusijoje. Be to, tik nedidelė grupė Kinijos, Japonijos ir Rusijos bendrovių gamina branduoliniams reaktoriams statyti reikalingas dalis.

Šios technologijos taip pat susiduria su paklausos problemomis. Nors mažieji moduliniai reaktoriai yra gerokai pigesni už didžiuosius, jų gamintojai turi įrodyti investuotojams, kad gali dar labiau sumažinti vieno reaktoriaus gamybos sąnaudas ir taip kompensuoti santykinai mažesnę jo galią. Naujosios geoterminės sistemos susiduria su panašiais sunkumais. Privačius investuotojus atbaido didelės pradinės gręžimo sąnaudos, neapibrėžtumas, ar išgręžus gręžinį bus aptiktas tinkamas geoterminis rezervuaras, ir nuo septynerių iki dešimties metų trunkantis projektų įgyvendinimas.

Prognozuojama, kad per artimiausius 25 metus pasaulio elektros energijos poreikis išaugs trimis ketvirtadaliais.

Tačiau yra aiškių būdų šioms problemoms spręsti. Jungtinės Valstijos turėtų užsitikrinti ilgalaikius sąjungininkių vyriausybių įsipareigojimus pirkti mažuosius modulinius reaktorius. Tai paskatintų investicijas į naujus gamybos pajėgumus ir sumažintų JAV priklausomybę nuo Rusijoje sodrinto urano.

Šiuose pirkimo susitarimuose galėtų būti numatyta pakopinė kainodara: už pirmuosius mažuosius modulinius reaktorius klientas mokėtų daugiau, o vėliau perkamų reaktorių kaina būtų mažesnė. Tokia kainodara sumažintų klientams tenkančią riziką, o gamintojams suteiktų daugiau aiškumo dėl mažųjų modulinių reaktorių rinkos dydžio ir vertės.

Prie šių pastangų galėtų prisidėti ir didžiosios korporacijos, tokios kaip „Amazon“, „Google“ ir „Meta“, kurios jau pradėjo sudaryti ilgalaikes sutartis su mažųjų modulinių reaktorių gamintojais. Jungtinės Valstijos ir jų partnerės taip pat turėtų drauge investuoti į savo gamybos ir tiekimo sistemų saugumą.

Natūralią platformą tokiai veiklai plėtoti suteikia „Sapporo 5“ partnerystė. Pagal ją Kanada, Prancūzija, Japonija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos susitarė skirti 4 mlrd. dolerių urano tiekimo ir sodrinimo pajėgumams plėsti, kad sumažintų Rusijos įtaką branduolinio kuro tiekimo grandinėms.

Jungtinės Valstijos taip pat turėtų suburti pirkėjų konsorciumą, kurį sudarytų didieji elektros energijos vartotojai – komunalinių paslaugų ir technologijų bendrovės bei naujų energijos šaltinių plėtra suinteresuotos valstybės. Toks konsorciumas parodytų, kad branduolinės ir geoterminės energetikos technologijų paklausa yra didelė. Tai savo ruožtu padėtų jų kūrėjams ir gamintojams, nuosekliai vykdant eksporto užsakymus, optimizuoti gamybos procesus. Dėl to sumažėtų sąnaudos ir padidėtų JAV įtaka užsienyje.

Kad pirkėjų konsorciumas taptų dar patrauklesnis, Jungtinės Valstijos galėtų subsidijuoti naujųjų technologijų eksportą bendradarbiaudamos su daugiašalėmis institucijomis, pavyzdžiui, Pasaulio banku, įsipareigojusiu remti mažųjų modulinių reaktorių ir geoterminės energetikos plėtrą. Parama taip pat galėtų būti teikiama per JAV Tarptautinės plėtros finansų korporaciją.

Vašingtonui taip pat reikės tarptautinio bendradarbiavimo, kad jo branduolinės ir geoterminės energetikos technologijos pasiektų užsienio rinkas. Geoterminės energetikos projektams užsienyje dažnai būtina gauti kelių institucijų, įskaitant centrines vyriausybes ir jų aplinkosaugos bei vandens išteklių reguliavimo institucijas, leidimus. Dėl nesuderintų taisyklių ir skirtingų institucijų prioritetų leidimų išdavimo procesai gali tapti ilgi, sudėtingi ir sunkiai prognozuojami.

JAV branduolinių reaktorių pardavimas taip pat turi atitikti tiek juos įsigyjančios valstybės licencijavimo reikalavimus, tiek JAV branduolinio ginklo neplatinimo ir technologijų eksporto taisykles. Jeigu Jungtinės Valstijos nėra sudariusios dvišalio branduolinio bendradarbiavimo susitarimo su potencialia valstybe gavėja, prieš parduodamos jai branduolines technologijas jos privalo dėl tokio susitarimo susitarti.

Šie dokumentai, vadinami 123 susitarimais, sudaro sąlygas bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje, tačiau juose nustatomos griežtos saugumo ir branduolinio ginklo neplatinimo garantijos. Derybos dėl tokių susitarimų vidutiniškai trunka apie 400 dienų. Be to, konkrečios mažųjų modulinių reaktorių licencijavimo procedūros dar tik kuriamos, o skirtingose valstybėse taikomi reikalavimai nevienodi.

Švarios energijos pageidauja ir vyriausybės, ir korporacijos.

Tačiau Vašingtonas turi institucijų, galinčių padėti šiuos procesus supaprastinti. Pavyzdžiui, JAV Branduolinės energetikos reguliavimo komisija ir Energetikos departamentas turėtų bendradarbiauti su veikiančiomis tarptautinėmis standartus nustatančiomis organizacijomis ir sukurti supaprastintą reguliavimo sistemą. Kitų valstybių vyriausybės galėtų ją tiesiogiai taikyti arba ja remtis bendradarbiaudamos su JAV branduolinės energetikos technologijų eksportuotojais.

Valstybės departamentas, bendradarbiaudamas su Energetikos departamentu, galėtų standartizuoti 123 susitarimų dokumentų paketus ir numatyti tam tikras eksporto kontrolės išimtis, taikomas parduodant mažuosius modulinius reaktorius svarbiausioms JAV sąjungininkėms.

Valstybės departamentas kartu su Iždo departamentu taip pat galėtų siekti sudaryti dvišalius ir daugiašalius susitarimus, kurie padėtų kitoms valstybėms lengviau įsigyti JAV geoterminės energetikos technologijų. Tokie susitarimai galėtų būti grindžiami jau veikiančių susitarimų dėl suskystintų gamtinių dujų eksporto pavyzdžiu.

Vašingtonas taip pat galėtų apsvarstyti galimybę įsteigti alternatyvą Tarptautinei geoterminių standartų komisijai, kuriai vadovauja Kinijos naftos ir dujų bendrovė. Toks forumas galėtų derinti tarptautinius geoterminės energetikos standartus taip, kad jie būtų palankesni ir JAV įmonėms.

Galiausiai Jungtinės Valstijos, stiprindamos savo geoterminės ir branduolinės energetikos sektorius, turėtų tiesiogiai bendradarbiauti su tarptautiniu mastu veikiančiomis JAV technologijų bendrovėmis. Būtent šios bendrovės sukuria didelę švarios energijos paklausos dalį Jungtinėse Valstijose, ypač plėsdamos dirbtinio intelekto infrastruktūrą.

Statydamos vis daugiau duomenų centrų Jungtinėse Valstijose ir užsienyje, šios bendrovės įgis vis daugiau galimybių daryti įtaką kitų valstybių energetikos rinkoms. Kelios JAV technologijų milžinės visame pasaulyje stato milijardų dolerių vertės duomenų centrus. 2025 metais jų investicijos sudarė daugiau kaip penktadalį pasaulinių plyno lauko investicijų – investicijų į visiškai naujų projektų įgyvendinimą užsienio valstybėse.

JAV vyriausybė turi bendradarbiauti su šiomis technologijų bendrovėmis, kad skatintų amerikietiškų švarios energetikos technologijų plėtrą ir formuotų pasaulinę energetikos politiką Vašingtonui palankia kryptimi.

Tokio bendradarbiavimo pavyzdžiu galėtų tapti projektas „Stargate“. Apie šią JAV, Jungtinių Arabų Emyratų ir Japonijos bendrovių iniciatyvą paskelbta 2025 metais. Per ketverius metus į dirbtinio intelekto infrastruktūrą planuojama investuoti 500 mlrd. dolerių. Įgyvendinant projektą „OpenAI“ pavesta derėtis su savo dirbtinio intelekto pajėgumus plėtoti norinčiomis valstybėmis dėl naujų duomenų centrų ir jiems reikalingų energijos šaltinių.

Pagal pirmąjį tarptautinį „Stargate“ susitarimą Abu Dabyje numatyta pastatyti didžiulį duomenų centrų kompleksą, aprūpinamą vietoje gaminama branduoline ir saulės energija. Mainais Jungtiniai Arabų Emyratai investuos į panašaus dydžio ir pajėgumo naujus duomenų centrus Jungtinėse Valstijose. Į būsimus tokio pobūdžio susitarimus galėtų būti įtrauktos ir JAV energetikos bendrovės.

Energetikos galios žaidėjai

Pasaulio energetikos sistema keičiasi, todėl Jungtinės Valstijos turi apsispręsti, ar nori šiai pertvarkai vadovauti. Ankstesnė pasaulio energetikos tvarka daugiausia buvo grindžiama JAV nafta ir dujomis, kurios aprūpino energija pramonines valstybes. Tačiau šiandien energijos rinkos yra įvairesnės, o vis svarbesnę vietą jose užima švari energetika.

Kinija dominuoja nepastoviosios atsinaujinančiosios energijos – saulės ir vėjo – technologijų bei baterijų tiekimo srityse. Todėl ji turi visas galimybes tapti naująja pasaulio energetikos supervalstybe. Tačiau nepastovioji energija turi trūkumų. Pasauliui būtų naudingiau, jei dirbtinio intelekto plėtrai reikalinga energija būtų gaminama iš švarių, stabilių ir visą parą prieinamų šaltinių.

Jungtinės Valstijos turi viską, ko reikia, kad galėtų pirmauti šiame sektoriuje. Jų naftos ir dujų pramonė turi žinių, patirties ir materialinę infrastruktūrą, reikalingą naujos kartos geoterminės energetikos plėtrai. Šalyje veikia inovacijų ekosistema, sukūrusi vienus įvairiausių pasaulyje mažųjų modulinių branduolinių reaktorių projektų.

Jungtinės Valstijos taip pat palaiko tvirtus ryšius su sąjungininkėmis, su kuriomis gali koordinuoti šių technologijų diegimą. Jos turi plėtros finansavimo institucijų, galinčių struktūruoti sandorius ir papildyti privataus kapitalo investicijas, bei tarptautinių korporacijų, siekiančių apsirūpinti švaresne, vietoje gaminama energija.

Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos turi visas priemones, reikalingas dominuoti ateities energetikoje. Lieka vienintelis klausimas – ar jos šiomis priemonėmis pasinaudos.

foreignaffairs.com