Albertas Siaurusevičius
Liepos 30-osios rytą Ispanijos enklavo Seutos gyventojai išvydo neįprastą vaizdą. Iš Maroko pusės žmonės plaukė aplink Tarachalo pasienio molą, kabinosi į pripučiamus ratus ir plastikinius butelius, brido jūra, lipo per tvoras ir veržėsi pro pasienio vartus.
Iš pradžių atrodė, kad tai dar vienas migrantų mėginimas pasiekti Europos Sąjungos teritoriją. Tačiau netrukus pavienės grupės virto tūkstantine minia, o vietos pasienio apsauga prarado sienos kontrolę.
„Situacija yra absoliutus chaosas. Tikslių skaičių pateikti neįmanoma, bet tūkstančiai migrantų kerta sieną“, – agentūrai „Associated Press“ sakė Seutos Civilinės gvardijos pareigūnams atstovaujančios asociacijos vadovas Rachidas Sbihi.
Ispanijai teko siųsti kariuomenę. Nedidelė pasienio spraga per kelias valandas virto viena didžiausių migracijos krizių šiuolaikinėje Europos istorijoje.
Krizė brendo
Seutos šturmas neprasidėjo visiškai netikėtai. Kelias savaites sieną iš Maroko kasdien mėgino įveikti šimtai žmonių. Į miestą plaukė vis daugiau migrantų, priėmimo centrai buvo perpildyti, o vietos valdžia prašė Madrido pagalbos.
Tačiau tikruoju masinio antplūdžio detonatoriumi tapo socialiniuose tinkluose pasklidusi klaidinanti žinia apie Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą.
Teismas buvo apribojęs vadinamąjį „karštąjį grąžinimą“ – migrantų perdavimą Marokui tiesiai iš jūros, neatlikus individualios teisinės procedūros. Tačiau internete šis sprendimas imtas aiškinti visai kitaip: esą pakanka pasiekti Seutos krantą ir Ispanija atvykėlių nebegalės grąžinti.
Žmonių gabentojai ir įvairios socialinių tinklų paskyros teisinį sprendimą pavertė žinia apie tariamai atsivėrusį kelią į Europą.
Kai internete pasirodė pirmieji vaizdai, rodantys, kad daliai migrantų pavyko patekti į Seutą, prasidėjo grandininė reakcija. Į šiaurę pajudėjo tūkstančiai žmonių. Maroko traukinių ir autobusų stotyse susidarė minios. Kiekvienas naujas vaizdo įrašas stiprino įsitikinimą, kad siena jau pralaužta ir atsirado reta galimybė patekti į Europos Sąjungą.
Taip socialiniai tinklai tapo ne vien informacijos perdavimo, bet ir masinės mobilizacijos priemone.
Ispanija pati pasiuntė signalą
Prie šio Seutos šturm neabejotinai prisidėjo ankstesni Ispanijos vyriausybės sprendimai. 2026 metų balandį Madridas patvirtino išskirtinę legalizavimo programą, galinčią apimti apie 500 tūkst. šalyje jau gyvenančių neteisėtų migrantų. Programa taikoma tik žmonėms, kurie Ispanijoje gyveno iki 2026 metų sausio 1 dienos, todėl naujai į Seutą atvykusiems asmenims ji negalioja.
Tačiau migracijos procesus veikia ir siunčiami politiniai signalai. Už Ispanijos ribų teisinės išlygos buvo sąmoningai nutylėtos. Žmones pasiekė labai paprasta žinia: Ispanija legalizuoja neteisėtai šalyje gyvenančius migrantus, vadinasi, patekus į jos teritoriją ateityje bus galimybė pasilikti.
Šią „traukos signalo“ versiją eskaluoja Ispanijos opozicija, Europos liaudies partija ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių vyriausybės.
Nors nėra įrodymų, kad legalizavimo programa buvo tiesioginė Seutos šturmo priežastis, tačiau ji neabejotinai sustiprino įsitikinimą, jog Ispanija vykdo palankesnę migracijos politiką, nei kitos ES valstybės, o asmens neteisėtas patekimas į šalį nebūtinai baigsis grąžinimu.
Tiesioginiu antplūdžio detonatoriumi tapo ir Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kad jūroje sulaikytų migrantų negalima automatiškai grąžinti į Maroką, prieš tai neatlikus individualios teisinės procedūros. Tai buvo suprasta labai paprastai – neva pasiekus Seutos krantą Ispanija apskritai nebegalės migrantų išsiųsti atgal.
Per parą – dešimtys tūkstančių žmonių
Rugpjūčio 1-osios Ispanijos institucijų duomenimis, Seutą pasiekė arba mėgino pasiekti apie 50 tūkst. žmonių. Vos 85 tūkst. gyventojų turinčio miesto gyventojų skaičius per parą padidėjo daugiau kaip perpus.
Žuvusiųjų skaičius nuo pradžioje skelbtų 18 išaugo iki mažiausiai 67. Vieni žmonės nuskendo mėgindami apiplaukti pasienio molą, kiti buvo sutrypti spūstyse prie tvoros ir vartų.
Atvykę žmonės greitai suprato tai, ką nutylėjo socialinių tinklų agitatoriai: iš Seutos negalima laisvai persikelti į žemyninę Ispaniją ar kitas Šengeno erdvės valstybes.
Ispanija prie jūrinės sienos pradėjo įrengti apie 500 metrų ilgio plūduriuojantį užtvarą, kurį patruliuos Civilinės gvardijos laivai. Naujų masinių kirtimų beveik neliko, tačiau kariuomenė ir sustiprintos policijos pajėgos pasiliko mieste.
Klausimai Marokui
Kol kas nėra patikimų įrodymų, kad masinį antplūdį sąmoningai organizavo Maroko valdžia. Madridas pabrėžia, kad Marokas yra patikimas partneris, o jo saugumo pajėgos galiausiai padėjo stabdyti migrantų srautą ir priėmė grįžtančiuosius.
Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas: kaip dešimtys tūkstančių žmonių galėjo beveik vienu metu susitelkti prie Europos Sąjungos sienos, o Ispanijos žvalgyba ir saugumo tarnybos apie tai iš anksto nieko nežinojo?
Atviros sienos – savižudiška politika
Seutos tragedija griauna iliuziją, kad migracijos problemą galima išspręsti vien migrantų priėmimu, legalizavimu ir paskirstymu tarp Europos valstybių ir jų integravimu.
Į nedidelį miestą per parą įžengus kelioms dešimtims tūkstančių žmonių, migracija tapo ne humanitariniu, o teritorijos kontrolės bei nacionalinio saugumo klausimu. Valstybė pirmiausia privalo atkurti sienos kontrolę, užkirsti kelią naujoms žūtims ir neleisti kontrabandininkams spręsti, kas patenka į jos teritoriją.
Mažiausiai 67 žuvę žmonės yra skaudžiausias įrodymas, kad nekontroliuojama migracija negali būti humaniška. Dviprasmiški politiniai signalai žmonėms sukuria apgaulingą viltį, gabentojai ją paverčia pelnu, o kelionė baigiasi skendimu, spūstimis ir mirtimi.
Humaniška migracijos politika turi remtis ne pažadais, kurių valstybė negali ištesėti, bet aiškiomis taisyklėmis, saugoma siena, veiksmingu neteisėtai atvykusiųjų grąžinimu ir žmonių gabenimo tinklų ardymu.
Seutos pamoka Lietuvai
Lietuvai tai nėra tolima Pietų Europos problema. 2021 metais jau pamatėme, kaip prie Lietuvos sienos su Baltarusija migrantai naudojami politiniam spaudimui. Skyriasi tik geografija: Seutoje žmonės veržėsi iš Maroko, o Lietuvos kryptimi juos organizuotai siuntė Baltarusijos režimas.
Lietuva sustiprino sienos apsaugą, pastatė fizinį barjerą ir apribojo neteisėtą patekimą. Tai padėjo išvengti tokio sienos griūties scenarijaus, kokį patyrė Ispanija. Tačiau fizinė tvora yra tik viena migracijos politikos dalis.
2025 metų pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 217 tūkst. užsieniečių – maždaug 7,5 proc. visų šalies gyventojų. Didelė jų dalis atvyko dėl darbo. Tačiau darbdavių poreikiai tapo vienu svarbiausių Lietuvos migracijos politikos veiksnių. Todėl valstybė, griežtai saugodama sieną nuo neteisėtų migrantų, tuo pat metu gana plačiai atvėrė darbo rinką trečiųjų šalių piliečiams.
Vėliau buvo įvesta darbo migracijos kvota, sugriežtinti reikalavimai užsieniečius kviečiančioms įmonėms ir sustiprinta leidimų kontrolė. Tačiau 2026 metais kai kurios taisyklės vėl tapo lankstesnės: darbo netekusiam užsieniečiui suteikta daugiau laiko susirasti kitą darbdavį, palengvinti kai kurie kvalifikacijos reikalavimai.
Tai nėra tas pats, kas neteisėtų migrantų legalizavimas Ispanijoje. Tačiau Seutos įvykiai rodo, kad migraciją veikia ne tik oficialios taisyklės, bet ir žinių visuma. Nuolat lengvinamos sąlygos, silpna darbdavių kontrolė ar vienkartinės legalizacijos sukuria lūkestį, kad laikinas ar neteisėtas buvimas ilgainiui taps nuolatiniu.
Todėl Lietuvos migracijos politika neturėtų apsiriboti klausimu, kiek darbuotojų šiandien reikia verslui. Būtina vertinti, kiek atvykėlių valstybė pajėgi integruoti, išmokyti lietuvių kalbos, patikrinti saugumo požiūriu ir aprūpinti juos viešosiomis paslaugomis. Būtina įvertinti ir poveikį darbo užmokesčiui, būsto rinkai, visuomenės santarvei bei valstybinės kalbos padėčiai.
Nedidelėje ir demografiškai pažeidžiamoje Lietuvoje migracijos mastai jau ima keisti ne tik darbo rinką, bet ir pačią visuomenę.
Baltijos tigras tapęs triušiu
Seutos pamoka paprasta: sienos griūtis prasideda žymiai anksčiau, negu prie jos pasirodo minia. Griūtis prasideda nuo dviprasmiškų politinių sprendimų, klaidinančių signalų, silpnos kontrolės ir valdžios nenoro laiku įvertinti ilgalaikes savo politikos pasekmes.
Visuomenės nelaimei Lietuvos valdantieji vis dar koketuoja su masine migracija, tarsi tai būtų nekaltas būdas užpildyti laisvas darbo vietas, nors iš tikrųjų yra žaidžiamas labai pavojingas žaidimas su Lietuvos demografine, kultūrine ir politine ateitimi. Trumpalaikius verslo interesus iškeldami aukščiau už valstybinės kalbos apsaugą, visuomenės sanglaudą ir nacionalinį saugumą, valdantieji ne tik vykdo rizikingą eksperimentą su savo valstybe, bet ir demonstruoja savo strateginio įžvalgumo bei politinės drąsos stygių, negebėjimą numatyti ilgalaikių savo sprendimų pasekmių.
Migracija kol kas vertinama tik kaip greitas darbo jėgos trūkumo sprendimas. Nei buvusi, nei esama valdžia neturi aiškios ir nuoseklios migracijos strategijos, veiksmingos užsieniečius kviečiančių darbdavių kontrolės bei ryžto nustatyti privalomus lietuvių kalbos mokėjimo ir integracijos reikalavimus.
Tuo tarpu visuomenei būtina atvirai pasakyti, kiek užsieniečių Lietuva ketina priimti ir kokias ilgalaikes pasekmes tai sukels. Seutos įvykiai mums akivaizdžiai parodė, kaip neatsakinga valdžia pati sudaro sąlygas krizei, o jai kilus puola gesinti įsiplieskusį gaisrą, užuot iš anksto įvertinusi rizikas ir šalinusi jų priežastis.
Šiuo atveju akivaizdu, kad panašiai krizei užklupus Lietuvą, nei buvusiems, nei dabartiniams jos vadovams neužtektų įprastų lietuviškų gebėjimų prisitaikyti prie Briuselio direktyvų ir kartoti politiškai nuvalkiotas frazes arba mėginti visą atsakomybę perkelti Europos Sąjungai.
Suprantama, kad tokiais atvejais reikia savarankiško mąstymo, politinės valios ir ryžto ginti savo valstybės sienas bei nacionalinius interesus. Deja, šių savybių dabartiniuose Lietuvos valdžios sluoksniuose labiausiai pasigendama.
Nuolatinis valstybinės lietuvių kalbos menkinimas, laisvės kovų istorijos perrašinėjimas, prigimtinės šeimos instituto ardymas ir kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių išdavystė liudija skaudžią Lietuvos metamorfozę: kadaise Baltijos tigru vadinta Lietuva šiandien vis labiau panašėja į baikštų, prie kiekvieno svetimo šeimininko balso klusniai prisitaikantį triušį.
Mūsų neosovietinė valdžia per okupanto malonę, per 100 metų nesugebėjo imperialistų (nukariautojų) integruoti, o dabar jau žada per dezi TV, kad sugebės. Kvailina ir iddiottizuoja mūsų žmones, ne daugiau.
freaz4: „Būtina vertinti, kiek atvykėlių valstybė pajėgi integruoti, „- iš kur išvis šitas klausimas apie integraciją? kas ir kada sutiko kad nors vienas akmens amžiaus žmogus čia gali integruotis? kas leido, kas sutiko??
Aha, kasdien beveik kas valandą važiuoja pilni autobusai iš Gudijos į Vilnių, o jie, neosovietikai, žada gint Lietuvą, prisipirkę bustų Pietuose karo atvejui. Darbadaviai per okupanto malonę, per Maskvos suteiktas jiems privilegijas ir viršenybes mūsų atžvilgiu, baisiai nekenčia savo tautiečių – nori, kad jie jiems veltui dirbtų.
Geriau šitie beginkliai vargšai migrantai keliaujantys po Europą negu nacių ar rusų tankai.
Rašoma vis dėlto.
Manai, kad pats išpešei Lietuvai valstybingumą be Gorbio leidimo? Kažin kodėl tokių nesimatė iki Gorbio, nežinai? Ir ne pačio seneliai supylė carinės Rusijos imperijos galybę, jos kariuomenę, Antrajame žalgiryje 1914 metų rugpjūčio pabaigoje ir suteikė valstybingumą Brest-Litovske. Brest-Litovsko taikos sutartyje ir dar pinigėlių bei ginklų pridėjo, kad pačio seneliai galėtų apsiginti. Jei esi toks neišmanėlis, bent jau protingą meilužę įsitaisytum.
Žalgiryje iš didžiosios raidės, dovanokit. Kodėl mums, runkeliams, čia DI neleidžia skubėjimo ir aklo rašymo klaidas išsitaisyti? Nori visad protingesniu būti ar kaip? Ką mano čia tas mūsų kalbos meistras – specialistas, taip sakant, su Kapsukės diplomu?
fon der lajen nusiuntė du leftistus komisarus tvarkyt reikalų į komunistinę Ispaniją, velniškas planas vienok…
Jie mano, kad už tokius dalykus jiems neteks atsakyt. Mano, kad jų niekšybes nemurmėdamas apmokės plebas. Jie nebijo savo piliečių, jie juos laiko bevaliais suskiais ir aklais kvailais. Kaži, ar nėra tame nemaža dalis tiesos?
Teks atsakyti…
O kada ir kam teko už kažką atsakyti?