Kinija pasiūlė Rusijai už 1000 kubinių metrų dujų mokėti apie 50 dolerių. Tai tos pačios gamtinės dujos, kurių tiekimu Kremlius dar visai neseniai mojavo Europai prieš nosį kaip energetiniu vėzdu. Šiandien už dujas, tekančias pirmuoju „Sibiro galios“ vamzdynu, Pekinas moka Maskvai maždaug 258 dolerius. Maskva norėtų ir už būsimojo projektuojamo vamzdyno „Sibiro galia-2“ dujas gauti panašiai – apie 250–260 dolerių. Pekinas į šiuos norus atsako be sentimentų: penkiasdešimt.
Štai ir didžioji energetinė Rusijos galia.
Belieka pažvelgti į kainas kitur. 2026 metais dujų kaina Europos didmeninėje rinkoje iki rugsėjo vidurio vidutiniškai siekė apie 590 dolerių už 1000 kubinių metrų. Nereikia būti ekonomikos profesoriumi, kad pamatytum mastą. Kinija už jau tiekiamas rusiškas dujas dabar moka beveik 2,5 karto mažiau, negu dujos kainuoja Europoje, o naujam projektui pradeda derybas nuo 50 dolerių, t. y. 12 kartų pigiau, negu kaina Europoje . O iki karo Ukrainoje Europa mokėjo Rusijai maždaug 420 dolerių už 1000 kubinių metrų. Pekinas dabar ne derasi su lygiu partneriu, o tikrina, kiek dar galima nudrožti savo vasalą. Faktiškai kinai siekia pasiimti rusiškas dujas net ženkliai pigiau už savikainą.
Pačias dujas Vakarų Sibire ir Jamale išgauti kainuoja maždaug 20–25 dolerius, tačiau norint padengti transportavimo iki Kinijos ir naujojo „Sibiro galia-2“ vamzdyno statybos bei eksploatacijos sąnaudas, ekspertų vertinimu, reikėtų maždaug 125 dolerių kainos už 1000 kubinių metrų. Kitaip tariant, Xi Jinpingas siūlo Putinui kainą, kuri vos padengia dujų išpumpavimą iš žemės gelmių, o tūkstančių kilometrų vamzdyną, kompresorines ir milijardines investicijas maloningai palieka apmokėti pačiai Rusijai. Beribė draugystė čia išties veikia be ribų – tada, kai sąskaitą apmoka draugas.
Ir kodėl gi to draugo nenudrožus ? Xi Jinpingas turi pasirinkimą. Kinija perka dujas iš Vidurinės Azijos, importuoja suskystintas dujas, sudarinėja ilgalaikes sutartis su kitais tiekėjais ir gali ramiai palaukti. Rusija turi dujas, kurioms reikia pirkėjo ir turi karą, kuriam reikia vis daugiau pinigų. Kuo ilgiau Putinas kariauja, tuo mažiau lieka alternatyvų, o kuo mažiau alternatyvų, tuo nuolankiau buvusi energetinė supervalstybė turi klausytis kinų pasiūlymų, kurių sunku atsisakyti.
O juk Kremlius buvo sumanęs viską visai kitaip. 2022-aisiais buvo pasakojama, kad Europa skaudžiai susimokės už savo „rusofobiją“ – žiemą sušals be Gazpromo, o Rusija didingai pasuks į Rytus, kur jos dujų esą laukia alkana Kinija. Rusijos televizijose netrūko rodyklių žemėlapiuose ir geostrateginių pasakojimų apie naują pasaulio tvarką.
2022 metų vasario 4-ąją Putinas ir Xi Pekine iškilmingai paskelbė, kad Rusijos ir Kinijos draugystė „neturi ribų“, o jų bendradarbiavimui nėra draudžiamų sričių. Pasirodo, kinai tą beribiškumą suprato labai praktiškai. Ribų nėra nuolaidai, kurios galima pareikalauti iš nuolankaus vasalo, kuris pats savo rankomis sunaikino didžiąją dalį alternatyvų.
Putinas puolė Ukrainą norėdamas atkurti imperiją. Norėjo, kad pasaulio valstybės vėl žiūrėtų į Maskvą ir prieš priimdamos sprendimus pagalvotų, ką pasakys Kremlius. Norėjo įtakos zonų, „istorinių žemių“, geopolitinės baimės ir Rusijos teisės spręsti, kaip turi gyventi kiti. O po kelių karo metų pačiai Maskvai vis dažniau tenka nuolankiai žiūrėti į Pekiną: ar kinai pirks dujas, ar perves pinigus, ar parduos stakles, ar tieks elektroniką, ar jų bankai neišsigąs sankcijų, ir kokį antkainį už riziką užsidės tiekėjai.
Šitaip imperijos nesielgia. Šitaip elgiasi kolonijos.
Rusijos vidaus rinka per kelerius metus taip sparčiai prisipildė kiniškų prekių, kad visa prekybos struktūra jau primena klasikinį kolonijinį modelį. Jau 2024 metais Kinijai teko maždaug 73 procentai Rusijos importuojamų mašinų, 83 procentai elektros įrangos ir 87 procentai automobilių. Kiniškos markės užėmė milžinišką dalį rinkos, iš kurios pasitraukė Vakarų gamintojai. Rusijos „ekonominis suverenitetas“ pasirodė esąs labai savotiškas reiškinys: vokiečių prancūzų, italų automobilius pakeitė kiniški, vakarietišką įrangą – kiniška, o diversifikuotus ryšius su daugeliu Vakarų tiekėjų – priklausomybė nuo vieno milžiniško kaimyno.
Klasikinė kolonijinė schema taip ir veikia. Kolonija pigiai tiekia metropolijai žaliavas ir išteklius. Metropolija jai parduoda sudėtingus ir brangius pramonės gaminius. Kolonija kasa ir pumpuoja, o metropolija nustato prekybos sąlygas. Valstybei, kuri dar vakar vaidino imperiją, tai ypač skaudus istorijos akibrokštas: užuot pavertusi Ukrainą savo kolonija, ji pati sparčiai tampa Kinijos kolonija.
Ir Xi Jinpingui dėl to nereikėjo kariauti nė dienos. Jam nereikėjo nei tankų prie Irkutsko, nei okupacinės administracijos Vladivostoke. Sunkiausią darbą už Pekiną atliko pats Putinas: pradėjo karą, susipyko su turtingiausiais savo pirkėjais, pasitraukė iš Vakarų rinkos, išstūmė iš Rusijos Vakarų kapitalą ir technologijas, ir tada nuėjo pas Xi prašyti „beribės draugystės“.
Pekinas gali neskubėti. Kuo mažiau pasirinkimų turi Rusija, tuo daugiau galimybių turi Xi. Beribė draugystė, kaip ir žadėta.
‘Klasikinė kolonijinė schema taip ir veikia. Kolonija pigiai tiekia metropolijai žaliavas ir išteklius. Metropolija jai parduoda sudėtingus ir brangius pramonės gaminius.
Iš kolonijos šimtai tūstančių indėnų lietuvių iškeliavo,pabėgo į vakarų metropolijas.Mainais kolonija gavo „pigių” dujų,draugišką jungtinę Ukrainos- LT vėliavą ir..,negalime, dar truputi anksti sakyti karą su kinietiška Rusija.