Jonas Ivoška. Tingus delsimas reiškia valstybės tarnyboje atsidūrusių vidutinybių ištižimą

Dėl ko Lietuvoje būtina konstitucinė reforma

Nors LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje trumpai pasakyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, bet galima ir platesnė šios konstitucinės normos interpretacija: tai, kas nesiderina su konstitucinėmis vertybėmis, valstybėje negali būti toleruojama. Tačiau mūsų valstybingumo praktika toleruoja daug ką, kas formaliosios logikos požiūriu yra akivaizdūs alogizmai.

Tenka konstatuoti, jog konstitucinės nuostatos ignoruojamos ne tik pareigūnams simuliuojant profesinį ar pareiginį neįgalumą, bet ir dėl nepateisinamai ydingo konstitucinio modeliavimo. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kas labiau valstybėje nulemia visuomeninio intereso nepaisymą ir nusigręžimą nuo teisingumo – savanaudiškas Konstitucijos normų nesuvokimo simuliavimas, ar konstitucinių nuostatų vidinis prieštaringumas, sudarantis prielaidas tendencingoms interpretacijoms. Pagal jas daugeliu atvejų pareigybė viešajame sektoriuje individą „paverčia“ neklystančiuoju?

Jeigu ankstyvojo sąjūdinio idealizmo laikotarpiu toks utopiškas konstitucinis reguliavimas dar nebuvo tiek kenksmingas kaip šiandien, tai visuomenei nugrimzdus į merkantilizmą, taikstymasis su akivaizdžiomis Konstitucijos ydomis, rodo ne tik žemą mūsų teisinės kultūros lygį, bet ir savanaudiškų politinių grupuočių suinteresuotumą gyventi konstitucinio nihilizmo „burbule“.

Sunku nuneigti, jog korupcijai palanki viešųjų išteklių valdymo tvarka (teisingiau – betvarkė), pareigūnų įstatyminis atleidimas nuo atsakomybės už padarytą žalą, dvejopi standartai teismų veikloje lemia tai, kad Lietuva išgyvena ryškų valstybingumo kultūros nuosmukį. Laikas pripažinti, kad Tautos atstovams ir valstybės pareigūnams, jaučiantis teisiškai apdraustiems nuo pilietinės kontrolės ir atsakomybės už netinkamą pareigų atlikimą, priesaika ir kiti moraliniai veiksniai nedaro poveikio. To išdavoje jų veikloje beveik kiekviena visuomeninio intereso tenkinimo priemonė lydima išskirtinės naudos sau. Viešųjų subjektų galimybė naudotis teisėmis be atitinkamų pareigų yra ta privilegija, kuri sudaro sąlygas pažeidinėti teisėtus pilietinės daugumos interesus.

Kas LR Konstitucijoje akivaizdžiai „paseno“ per daugiau kaip trečdalį amžiaus?

1. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis valstybės valdžią sieja su Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir Teismų institucijomis. Tauta, kaip suverenas, pagal tokį valdžios apibūdinimą palikta be valdžios galių. Tenka pripažinti, kad taip pateiktas konstitucinės normos tekstas, leidžiantis ignoruoti tiesioginės demokratijos principais grindžiamą konstitucinę tvarką, „atpratino“ tautą nuo referendumų ir kitų tiesioginės demokratijos formų. Ar pastarojo laikotarpio valstybės vardu daromi sprendimai, kuriais, pavyzdžiui, atmestas nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principas, siekis įteisinti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių Lietuvos valstybės teritorijoje steigimą, lėšų švaistymas naujiems kariniams poligonams, kai pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas oro erdvės apsaugai, nėra „svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai“, kurie turėtų būti sprendžiami referendumu (Konstitucijos 9 str.)? Tokių sprendimų priėmimas neatsiklausus tautos, perša mintį, kad 1992 Konstitucijos autoriai anuomet nenumatė, jog valstybėje palaipsniui formuosis savanaudiškų interesų grupės ir įsivyraus valstybinių institucijų vardu veikiančių pareigūnų savivalė, užgoždama pilietinės daugumos saviraišką ir jos interesus.

2. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis teigia: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Tokia konstitucinės normos formuluotė tarsi teigia, kad valdžia savaime atsiranda nežinia iš kur (lyg nuo Dievo) ir turi neribotas galias, kurias kažkiek riboja Konstitucija. Žodžiu, jeigu nebūtų Konstitucijos, valdžia neva pagrįstai turėtų neribotas galias. Pasvarstykim, ar minėtas konstitucinis teiginys atitinka visuomeninį interesą, ar jis atspindi prigimtinį tautos savivaldos poreikį? Ar reikia įrodinėti, kad Konstitucija ne valdžios tramdymo įrankis, o tautos bendrabūvio sunorminimo priemonė, siekiant bendruomeninės darnos? Pagaliau, ar pagal tokią konstitucinės normos redakciją mums Konstitucija gali asocijuotis su visuomenine sutartimi? Manytina, kad galiojančios Konstitucijos autoriai, nepasigilinę į tos normos turinį ir prasmę, ją įrašė tik dėl to, kad būtų pabrėžta Konstitucijos svarba valstybėje.

3. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nurodo: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“. Akivaizdu, kad tai ne norminis, o propagandinis teiginys. Valdžia savo logine prasme sietina su valdymu, t. y. kitų tarnavimu valdžiai, o ne buvimu tarnaite kitiems. Kita vertus, įstaiga tėra abstrakcija, todėl ji negali kam nors tarnauti. Valstybinių įstaigų tarnautojai, kurių funkcinė priedermė tvarkyti bendruosius reikalus, sąlyginai galėtų būti laikomi tarnaujančiais žmonėms. Tačiau taip suprantant viešojo sektoriaus darbuotojų funkcinę paskirtį, nebūtų pagrindo juos vadinti valdžia, nes jie yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai. Tai reiškia, kad 1992 m. Konstitucijos autoriai neįvertino, jog propagandinis tuščiažodžiavimas, iškreipiantis žodžių prasmes, Konstitucijoje žalingas tuo, kad konstitucinis teiginys praranda norminį vaidmenį. Akivaizdžiai klaidingi atskiri konstituciniai teiginiai sudaro prielaidas abejoti Konstitucijos kaip vientiso akto pagrįstumu ir privalomumu. To Konstitucijos autoriai, manytina, neįvertino.

4. Konstitucijos 18 straipsnis teigia, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai akivaizdžiai klaidingas teiginys, nes ne visos žmogaus teisės yra prigimtinės. Prigimtinės teisės (teisė į saugumą, teisė į laisvę, teisė į savastį) yra universalios. Jos vienodai taikytinos visos žmonijos mastu, nepriklausomai nuo kultūrinių skirtumų. Tuo tarpu žymi dalis žmogaus teisių ir laisvių kyla iš sutartinių santykių ir prievolinių sąlygų, dėl kurių žmonės gali tartis ir jas keisti savo sutartine valia. Tačiau mūsų valstybingumo kasdienybė liudija, kad žmonių teisės ir laisvės Lietuvoje saugomos selektyviai. Tad anuometinė konstitucinė norma, jos autorių buvo taip suformuluota, tikriausiai, dėl to, kad tuo metu tikėta, jog visos konstitucinės žmogaus teisės bus gerbiamos taip, lyg jos būtų prigimtinės. Deja, šiandien ir prigimtinės žmogaus teisės gana dažnai „rauda“.

5. Konstitucijos 20-24 straipsnių pirmosios dalys kalba apie žmogaus laisvės, jo asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės ir būsto neliečiamumą. Tokią kalbinės raiškos formą pasirinkę Konstitucijos autoriai, matyt, nepagalvojo, kad „neliečiamumas“ (neliesti – reiškia nelytėti, neimti) nėra teisinė kategorija. Užuot gynus žmogaus teises į jo laisvę, gyvenimo privatumą, būstą ir kitas vertybes, Konstitucijos nuostatomis bandyta uždrausti fizinius kontaktus su daiktais ir reiškiniais (kas apskritai neįsivaizduojama) visiškai iškreipia teisinio reguliavimo prasmę. Toks konstitucinių normų beprasmiškumas, formuoja nusiteikimą visą Konstituciją laikyti negyvenimiška, kurios vieta ne žmonių bendrabūvyje, o lentynoje ar ant stalo priesaikų metu.

6. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Šia konstitucine norma, teismo, institucijų ir pareigūnų galios prilygintos įstatymo galiai. Tuo prilyginimu pamintas teisės viršenybės principas. Kita vertus, tokia normos formuluotė pareigūnus nelaiko asmenimis, atsiejant nuo „visų asmenų“, lyg jie priklausytų kažkokioms dvasioms. Todėl ši konstitucinė norma patenka į alogizmų kategoriją. Tokia konstitucinė norma, kuri savo prasme priešinga teisinės valstybės idėjai, yra priešpriešoje su kitomis konstitucinėmis nuostatomis ir pažeidžia Konstitucijos vientisumo principą.

7. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad Seimo nariai „negali būti varžomi jokių mandatų“. Ši konstitucinė norma savo logine prasme prieštarauja Konstitucijos 4 straipsnio nuostatai, pagal kurią Seimo narys tėra rinkėjų atstovas. Atstovas turi įgyvendinti atstovaujamųjų valią ir jų interesus. Atstovo veikimo prieš atstovaujamųjų interesus neišvengiama pasekmė – atstovo įgaliojimų panaikinimas. Todėl Seimo nario absoliutus nepriklausomumas prieštarauja atstovavimo esmei. Rinkėjų atstovavimo institutas pagal analogiją su civilinio atstovavimo pagrindais reikalauja Seimo nario atšaukimo procedūros, kuri, deja, mūsų Konstitucijoje nenumatyta.

8. Galiojančios Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis deklaruoja Seimo nario pareigų nesuderinamumą su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir darbu privačiame sektoriuje. Jeigu buvo pasirinkta tokia parlamentaro teisinė padėtis, tai loginis nuoseklumas reikalauja, kad būtų pasakyta, jog Seimo narį paskyrus į kitas pareigas, jis netenka Seimo nario mandato. Naudojimasis Ministro Pirmininko ar ministro pareigybe ir tuo pačiu Seimo nario galiomis, kas aiškiai pagal Konstituciją nesuderinama, yra vykdomųjų ir parlamentinės kontrolės funkcijų sukergimas, pažeidžiantis „valdžių“ atskyrimo principą. Sunku patikėti, kad tokia valstybingumo praktika buvo Konstitucijos autorių siekis.

9. Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktas ir 105 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriais leidžiama Konstituciniam Teismui teikti išvadas dėl Prezidento sveikatos būklės, nesiderina su Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalies norma, nustačiusia Konstitucinio Teismo teisėjams privalomus kvalifikacinius gebėjimus. Ar kada nors mūsų Prezidentams sunegalavus jie buvo konsultuojami ir gydomi ne gydymo įstaigose, o Konstituciniame Teisme, kad ši įstaiga galėtų teikti kvalifikuotą išvadą apie Prezidento sveikatos būklę?

10. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Jeigu teisingumą laikome procedūrine kategorija (viskas, kas nuspręsta teisme yra teisinga), tai negalėtų būti kelių teismo instancijų (kelių teisingumų viename ginče). Kadangi teismas be teisėjo tėra abstrakcija, tai pagal aptariamos konstitucinės normos turinį teisingai elgtis mūsų valstybėje turi teisę tik teisėjai. Toks konstitucinis reguliavimas atima iš visų visuomeninių santykių dalyvių, išskyrus teisėjus, teisę elgtis teisingai. Teisingumo vykdymą suprantant kaip pareigos atlikimą tiesai (teisingumas ne procedūrinė, o vertybinė kategorija), teismų paskirtis – spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, o ne turėti išskirtinę teisę į teisingą elgesį.

11. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis skelbia teisėjo nepriklausomumą, o tuo tarpu šio straipsnio 3 dalis ir 112 straipsnio 6 dalis įtvirtina teisėjo priklausomybę nuo įstatymo. Jeigu vadovautis protingumo kriterijais, tai, spręsdamas ginčus, teisėjas turėtų priklausyti ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo gamtos bei logikos dėsnių, taip pat ir nuo matematikos taisyklių. Įvertinus visuomeninį interesą ir išsireiškus tiksliau, teisėjas turėtų būti nepaveikiamas politinės konjunktūros bei kitokio išorinio spaudimo, tačiau visiškai priklausomas nuo įstatymo bei faktinių bylos aplinkybių.

12. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis saugo teisėją nuo bet kokios jo veiklos kontrolės, uždraudus bet kam kištis į teisėjo ar teismo veiklą.

Ši konstitucinė norma yra kolizijoje su Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies norma, kuri laiduoja piliečiams teisę kritikuoti visų be išimties valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą ir apskųsti jų sprendimus. Juk tai akivaizdi Konstitucija įtvirtinta pilietinės kontrolės forma visų viešojo sektoriaus juridinių ir fizinių asmenų atžvilgiu, neišskiriant teismų, kaip valstybės įstaigų ir teisėjų, kaip pareigūnų. Be to, Konstitucijos 114 straipsniu nustatytas draudimas piliečiams kištis į teismų ir teisėjų veiklą nesiderina ir su Konstitucijos 3 straipsniu. Kai teismo aktas akivaizdžiai antikonstitucinis, tai juo prievarta kėsinamasi į valstybės konstitucinę santvarką. Prievartinio kėsinimosi į valstybės konstitucinę santvarką atveju kiekvienam piliečiui suteikta teisė priešintis bet kam, t. y. ir teismams bei teisėjams. Tai reiškia, kad galutinės instancijos teismo aktų neskundžiamumas rodo Konstitucijos 114 straipsnio loginį nesuderinamumą su Konstitucijos 3 ir 33 straipsnių nuostatomis. Tokią Konstitucijoje esančią spragą užpildžius būtų procedūrinė galimybė patikrinti teismo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai, analogiškai kitų didžiausias sistemines galias turinčių valstybės institucijų – Seimo, Prezidento, Vyriausybės – aktų konstitucingumo kontrolei.

IŠVADA: Tingus delsimas įgyvendinti 1992 metų Konstitucijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad Tauta sieks „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, reiškia valstybės tarnyboje atsidūrusių vidutinybių ištižimą, stabdantį tautos valstybingumo progresą.