Tomas Viluckas. Ar šiandienos menas netaps rytojaus šlamštu?

Viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl naujų meno kūrinių, atsirandančių miestų aikštėse, skveruose ir kitose visiems matomose erdvėse. Vieni juose įžvelgia šiuolaikinės meninės kalbos paieškas, kiti kelia klausimą, ką tokie kūriniai iš tiesų perteikia ir kokį santykį kuria su žmogumi bei aplinka. Nestinga ir itin kritiškų pasisakymų bei vertinimų – naujieji kūriniai neretai tampa karštų diskusijų objektu.

Todėl vertėtų į jas pažvelgti plačiau ir paklausti, ko iš tiesų laukiame ir tikimės iš meno kūrinio.

Klasikinėje filosofijoje menas – graikų technē ir lotynų ars tradicijoje – pirmiausia suprantamas ne kaip emocinė saviraiška, bet kaip žmogaus gebėjimas protingai ką nors sukurti.

Tad menininkas nėra menininkas vien todėl, kad stipriau už kitus jaučia, turi lakią vaizduotę ar patiria įkvėpimą. Jis turi gebėti savo sumanymą paversti kūriniu. Menininkas pažįsta ne tik jau egzistuojančią tikrovę, bet ir geba numatyti tai, ko dar nėra, ir suteikti tam formą.

Čia svarbi klasikinio mąstymo perskyra tarp agere ir facere.

Agere reiškia žmogaus veikimą, kurio rezultatas pirmiausia lieka pačiame veikiančiajame. Šiai sričiai priklauso moralinis gyvenimas. Pavyzdžiui, teisingai veikdamas žmogus pats tampa teisingesnis.

Facere reiškia darymą, kurio rezultatas yra nuo veikiančiojo atsiskiriantis kūrinys. Architektas pastato namą, skulptorius sukuria skulptūrą, kompozitorius – muzikos kūrinį, poetas – eilėraštį.

Todėl moralės ir meno tobulumas nėra tapatūs. Moralėje pirmiausia klausiame apie žmogaus veiksmo gėrį, o mene – apie kūrinio.

Ši perskyra paaiškina ir iš pirmo žvilgsnio paradoksalią aplinkybę: doras žmogus nebūtinai yra didis menininkas, o didis menininkas nebūtinai yra doras žmogus. Meninė ir moralinė dorybė priklauso skirtingoms žmogaus veikimo plotmėms, nors konkretaus žmogaus gyvenime jos neišvengiamai susitinka.

Tokia perspektyva leidžia kritiškai pažvelgti ir į modernią nuostatą, pagal kurią meno kūrinys pirmiausia yra autoriaus vidinio pasaulio išraiška.

Be abejo, menininko asmenybė kūrinyje yra svarbi. Tačiau kūrinys nėra tik psichologinis rezultatas. Kai jis užbaigiamas, įgyja tam tikrą savarankiškumą. Simfonija nėra vien kompozitoriaus emocija, paveikslas – vien tapytojo psichologinės būklės pėdsakas, o romanas – vien autoriaus biografijos pratęsimas.

Doras žmogus nebūtinai yra didis menininkas, o didis menininkas nebūtinai yra doras žmogus.

Kūrinys turi savo formą, dalių santykį ir vidinę tvarką. Todėl žiūrovas ar klausytojas jame gali atrasti ir tai, ko pats autorius sąmoningai neplanavo.

Klasikinėje, ypač krikščioniškoje, meno sampratoje menas ir grožis yra glaudžiai susiję, tačiau savo esmėje jie nėra tapatūs.

Menas pirmiausia priklauso darymo sričiai, o grožis – pažinimo ir kontempliacijos. Menininkas kuria, o žiūrovas kontempliuoja. Žinoma, tas pats žmogus gali būti ir kuriantysis, ir kontempliuojantysis, tačiau šie aktai nėra vienas ir tas pats.

Todėl teigti, kad „menas yra grožio kūrimas“, būtų pernelyg paprasta. Menininko rankose atsiranda kūrinys, o grožis gali jame atsiskleisti ir pažadinti kontempliaciją, tačiau pats grožis nėra savaiminis meno produktas.

Būtent čia meninė veikla susitinka su kontempliacija. Įprastai gyvenime žmogus dažniausiai net nesusimąsto, kam vienas ar kitas daiktas reikalingas. Jam savaime suprantama, kad kėdė skirta sėdėti, namas – gyventi, automobilis – judėti. Esame paprasti tikrovės vartotojai.

Grožio patirtyje šis utilitarinis santykis nutrūksta. Žmogus sustoja akivaizdoje to, ką mato ar girdi, nes pati tikrovės forma tampa verta jo dėmesio. Grožis išlaisvina žmogų iš grynai naudingo santykio su tikrove: leidžia ne tik ja naudotis, bet ir ja stebėtis.

Šia prasme meno kūrinys gali tapti kontempliacijos vieta. Menas ir grožis susitinka kūrinyje, tačiau jų negalima sutapatinti.

Taip galime geriau suprasti, kodėl dėl šiuolaikinio meno kyla tiek įtampos ir nesutarimų, kuriuos šiandien ryškiai atspindi socialiniai tinklai ir medijose vykstančios diskusijos.

Tačiau kalbant apie meną viešojoje erdvėje atsiranda dar viena svarbi aplinkybė. Muziejuje ar galerijoje su meno kūriniu žmogus paprastai susitinka savo pasirinkimu. Tuo tarpu aikštėje, skvere ar prie viešojo pastato esantis kūrinys tampa bendros mūsų aplinkos dalimi. Su juo kasdien susiduria žmonės, kurie jo nesirinko. Todėl viešojo meno negalima vertinti vien kaip privataus menininko saviraiškos ar jo santykio su savo kūriniu.

Grožis išlaisvina žmogų iš grynai naudingo santykio su tikrove: leidžia ne tik ja naudotis, bet ir ja stebėtis.

Viešasis menas įžengia į bendruomenės gyvenimą, jos kultūrinę ir istorinę atmintį, formuoja vietos veidą ir ilgainiui pats tampa jos tapatybės dalimi.

Todėl neišvengiamai kyla dar vienas svarbus klausimas: ką norime matyti savo viešosiose erdvėse? Ar jos pirmiausia turėtų tapti menininko saviraiškos vieta, ar menas jose turėtų atlikti ir platesnę – visuomenę ugdančią, jos kultūrinę atmintį formuojančią – funkciją?

Juk viešojoje erdvėje atsiradęs kūrinys nėra skirtas vien šiandienos žiūrovui. Jis tampa miesto ir visuomenės veido dalimi, o kartu – kultūriniu palikimu, kurį perduodame būsimoms kartoms.

Čia būtina atskirti du dalykus. Viena yra kūrinio meninė vertė, kita – jo tinkamumas konkrečiai viešajai erdvei. Moraliai ar politiškai priimtina žinia savaime dar nepadaro kūrinio geru ir tikrai menišku. Lygiai taip pat meninė kūrinio vertė savaime neatsako į klausimą, ar būtent jis turėtų užimti bendrą miesto erdvę.

Todėl neįmanoma apeiti ir vertybinių klausimų. Kokiais kriterijais vadovaujamės spręsdami, kas turi užimti mūsų viešąsias erdves? Kas ir kokiu pagrindu nusprendžia, kurie kūriniai jose atsiras? Kokį santykį jie kuria su konkrečia vieta, jos istorija ir ten gyvenančiais žmonėmis?

Pasirinkdami meno kūrinį viešajai erdvei, renkamės ne tik formą. Neišvengiamai išreiškiame ir tam tikrą žmogaus, visuomenės, istorijos bei grožio sampratą.

Lietuvos patirtis šiuo požiūriu turėtų skatinti bent šiokį tokį atsargumą. Atrodė, kad per tris pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius į Grūto parką pamažu sugrūdome didžiąją dalį sovietmečio ideologinio meno palikimo. Tačiau naujųjų laikų „ikonoklastai“ nerimsta – vis atrandama kūrinių, paminklų ar atminimo ženklų, kurie nebeatitinka vyraujančios politinės konjunktūros ir todėl esą turėtų dingti iš viešųjų erdvių.

Žinoma, sovietinės ideologijos primesti paminklai ir laisvoje visuomenėje kuriamas šiuolaikinis menas nėra tas pats. Tačiau ši patirtis primena svarbų dalyką: nė viena karta neturi garantijos, kad jos estetiniai, kultūriniai ar ideologiniai pasirinkimai ateities žmonėms atrodys tokie pat savaime suprantami, kaip jie atrodo jai pačiai.

Ir tai turėtų būti gera pamoka dabarties meno kūrėjams bei jo užsakovams. Ar keturpėsčia „Lietuvaitė“ arba auksinės valdovų kaukolės po kelių dešimtmečių pačios netaps tuo, ką kita karta laikys tiesiog šlamštu, vertu nebent vietos kokiame nors satyriniame muziejuje?

Viešajai erdvei kuriamas menas neišvengiamai susiduria su laiko išbandymu. Mados praeina, politinės konjunktūros keičiasi, vienos estetinės teorijos užleidžia vietą kitoms. Tačiau aikštės, skverai, pastatai ir juose palikti kūriniai gali išlikti gerokai ilgiau už juos pasirinkusius žmones.

Todėl diskusijos, ką šiandien statome savo aikštėse ir skveruose ir ką tuo paliekame ateities kartoms, nėra vien estetinio skonio klausimas. Tai kartu klausimas apie vertybes, kultūrinę atmintį ir mūsų atsakomybę.

Galų gale kiekviena karta viešosiose erdvėse palieka savotišką savo pačios portretą. Ir tik laikas parodo, ar ateities žmonės jame atpažins grožį ir kultūrinę brandą, ar tik mūsų laikmečio madas, ambicijas ir kitas gyvenimo tėkmės skalaujamas emocijas.

Laikmetis