Dr. Jonas Jasaitis
Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius lietuviai, latviai ir estai, gyvenantys Jungtinėse Valstijose, turėjo labai rimtą progą pasveikinti išeivius iš Lenkijos: Lenkija tapo NATO nare.
Nuoširdžiai džiaugėmės, kad kaimyninė šalis tapo bendros europinės saugumo sistemos dalimi. Tuo metu jau buvo svarstomas ir Lietuvos prašymas priimti ją į Šiaurės Atlanto gynybinę organizaciją. Tikėjomės, kad ir Lietuva netrukus taps vakarietiškos saugumo sistemos dalimi, o Lenkija šiam prašymui nuoširdžiai pritars.
Nors praeityje tarp mūsų valstybių buvo ir gana rimtų nesutarimų (sulaužyta taikos sutartis, Lietuvos sostinės ir jos apylinkių užgrobimas, labai rimti diplomatinių santykių trukdžiai ir pan.), tačiau dabartiniame laikmetyje šios aplinkybės nesutrukdė nusiteikimo švęsti kartu. Juk dabar šalia gyvenantys lenkai nėra niekuo susiję su tomis istorinėmis aplinkybėmis. Priekaištauti dabartinei lenkų kartai dėl to, kas įvyko prieš daugiau kaip šimtmetį, būtų nepagrįsta.
Mes, išeiviai iš įvairių valstybių, gražiai sutarėme. Nematėme jokio reikalo priekaištauti JAV imigracijos tarnyboms, kad mūsų lietuviškos pavardės amerikietiškuose dokumentuose užrašomos skirtingai, negu Lietuvoje. Čia nebuvo ne tik „ė“, bet ir „č, ž, ą“ ir kt. Taigi, pavyzdžiui, Petras Bučas Amerikoje išduotuose dokumentuose buvo užrašytas kaip Bucas, Mišeikis kaip Miseikis. Ąžuolas kaip Azuolas ir t. t. Kiekvienas suprato, kad atvykus į kitą valstybę būtina laikytis joje taisyklių.
Atvykėliai iš Lenkijos tvirtino, kad JAV gyvena ne vienas milijonas lenkų, tačiau, nėra nė vienos amerikietiškos mokyklos, kurioje būtų dėstoma lenkų kalba. Mokyklas, kuriose mokymo procesas vyksta lenkiškai, įkūrė ir jas išlaiko vietinės lenkų imigrantų bendruomenės.
Neteko girdėti nė vieno atvejo, kad asmenų, atvykusių iš Lenkijos, pavardės ir vardai Jungtinėse Valstijose išduodamuose dokumentuose būtų rašomi lenkiškais rašmenimis arba kad toks reikalavimas būtų teikiamas JAV institucijoms.
Tačiau matant dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius tenka tik stebėtis, kodėl Lenkija jau kelis dešimtmečius įsakmiai reikalauja, kad lenkiški asmenvardžiai Lietuvoje būtų rašomi taip, kaip Lenkijoje, t. y. lenkiškomis raidėmis. Iš esmės tai reiškia ne ką kitą kaip kėsinimąsi į Konstitucijoje įtvirtintą lietuvišką abėcėlę.
Bet čia iškyla elementarūs klausimai, iš kurių svarbiausias: kodėl toks reikalavimas neteikiamas JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Slovakijos ir kitų pasaulio valstybių parlamentams. Juk jose gyvenančių lenkų yra žymiai daugiau, negu Lietuvoje.
Dar labiau įžūlus reikalavimas, kad lenkų asmenvardžiai Lietuvoje išduodamuose dokumentuose būtų rašomi taip, kaip rašyta Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu, t. y. 1920–1939 metais.
Kodėl tokie reikalavimai neteikiami kitų valstybių, kuriose gyvena lenkų tautybės asmenys, parlamentams?
Ar Lenkijoje vis dar nesuvokiama, kad negalima kėsintis į kitos valstybės raidyną?
Mūsų pavardžių sistema gyvai liudija Lietuvos lenkintojų sėkmę praeityje. Matydami kad lietuviai ją brangina kaip praeities paveldą ir nesiima patys lietuvinti, padrąsinti lenkai imasi įtvirtinti ir plėsti praėjusių amžių lietuvių lenkinimo pasiekimus.
Todėl, kad lietuva degradavusi ir parsidavusi valstybė, kurios net prezidentas kartoja: ne mums spręsti
Prezidentas žino ką sprendžiame patys, o ką EU. Yra Europos sąjungoje ir daugiau tokių valstybių ir prezidentų.
Kodėl jie taip elgiasi? Atsakymas paprastas, nes žino , kad gaus ko reikalauja, nes Lietuvoje paskutiniais taip vadinamos „Nepriklausomybės” dešimtmečiais, jos piliečiai tapo absoliučiai nepriklausomi…nuo jų niekas nepriklauso, nepaisant, to, kad formaliai netgi reguliariai vyksta rinkimų spektakliai ir netgi „keičiasi” valdantieji….tik kažkodėl visos valdžios elgiasi, kaip baudžiauninkai ir lankstosi tiek prieš lenkus, tiek prieš žydus, dabar jau ir musulmonai pamatė, kad galima reikalauti…KOdėl mus turėtų kas nors gerbti, jeigu mes patys negerbiame savęs….