Niekam ne paslaptis, kad Kasčiūnas siekia reformuoti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pasivadinusią partiją, sugrąžindamas ją prie bazinių dešiniosios partijos ir tautinio užsiangažavimo vertybių.
Niekas neabejoja gera naujojo partijos pirmininko valia, tačiau ar vien valios pastangomis galima čia kažką pasiekti, kai, tarkime, po Gabrieliaus Landsbergio ir Ingridos Šimonytės valdymo laikų partija yra tapusi visiškai priešinga savo esme Tėvynės meilės lozungams, kuriuos kadaise deklaruodavo? Nesunku įsivaizduoti, kad Kasčiūnas norėtų perstatyti partiją nuo kyburiavimo žemyn galva ant kojų, kad partija galėtų judėti tolyn į priekį, tačiau kyla abejonių – ar tokia politinė akrobatika yra įmanoma iš principo, kai senasis bagažas pastebimai riboja manevro laisvę. Ar apskritai yra įmanoma reformuoti ar reanimuoti tai, ką jau seniai laikas būtų išmesti į šiukšlyną kaip pernelyg toksišką krovinį?
Po G. Landsbegio pasitraukimo iš TS-LKD, čia vis dar išlieka stipriai įsigėręs į aplinką nepotistinis infanto Anūko dvokas, kuris nepradings taip greitai, kaip norėtųsi, net ir atlapojus visus langus į gryną orą.
Biologijos atlase pažymima, kad vienas iš labiausiai smirdinčių padarų pasaulyje yra Amerikos žemyne gyvenantis gyvūnėlis skunkas (skunsas), kuris gali išpurkšti sieros junginių mišinį, užuodžiamą už daugiau nei 1,5 km, primenantį, jeigu norite žinoti, supuvusius kiaušinius bei degančią gumą. Taip pat informuojama, kad pastaruoju metu skunkas kartais ima ir apsigyvena priemiesčiuose, užimdamas apleistus pastatus. Pasakojama, kad net sudeginus trobesius, kur bent kartą buvo įbėgęs skunkas, toliau aplinkoje metai iš metų smirdi gaisravietė, skleisdama skunko dvoką niekada nesumažėjančiu intensyvumu.
Kaip atrodo, skunko esmės negali pridengti net ir galantiškosios Prancūzijos jam įteiktas ordinas.
Kita vertus, Kasčiūno pastangos pakeisti partijos, kuriai vis dar priklauso Ingrida Šimonytė, esmę, yra panašios į bandymą pasiekti Everesto viršūnę su negyvėliu ant kupros.
Kas be ko, toks krovinys be galo apsunkina kopimą.
Kitas klausimas, o kur padėti tą I. Šimonytę, neišveši anosios už miesto kaip pernykščio sniego?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pati I. Šimonytė galėtų padėti atsinaujinti partijai, išstodama iš TS-LKD gretų, tokiu būdu, be kita ko, iliustruodama dar ikiputininių rusų išplatintos patarlės, „Boba – iš ratų, ratams lengviau“ teisingumą, nes su I. Šimonyte, kaip liūdniausių laikų relikvija, apsišaukėlių konservatorių partija niekada nenusiplaus antilietuvizmo flagmano liūdnos šlovės ir baisaus dvoko. Tačiau tokių šimonyčių ar šimonytininkų čia yra gyvas velnias, ar ne? Žinia, Kasčiūnas bando tragikomiškai laviruoti, dėl vidinės taikos skelbdamas pažadą nekariauti kultūrinių karų, o tai reiškia ideologinę toleranciją kraštutinai priešingoms, nesuderinamoms su jo pasirinktu kursu idėjoms tarp partijos narių, taigi, savo esme iš tiesų yra kažkas panašaus į negyvėlių alpinizmą. Labai džiaugiuosi esama proga pastebėti, jog, kaip atrodo bent man, Marius Kundrotas apie tokį Kasčiūno atsiribojimą nuo kultūrinių karų savo ruožtu paskelbė tikrai vertą dėmesio, itin puikų straipsnį, galbūt geriausią iš visų savo publikacijų, kai mums čia jau nebelieka ko pridėti minėta tema.
Todėl galima užjausti Kasčiūną, bet galima ir simpatizuoti jam kaip žmogui, kuris išsikėlė sau neįgyvendinamus tikslus, yra, tarkime, atletiškos išvaizdos Don Kichotas iš mūsų laikmečio.
Tačiau kai pastebime, kad tas pats Kasčiūnas yra vienas iš tų, kurie ragina susigrąžinti cenzūrą Lietuvoje, sunku atsikratyti minties, kad mūsų herojus vis dėlto yra panašus į žmogų, kuris, kopdamas aukštyn, galiausiai pakeliui į Everestą, nupuolė žemyn ir tėškėsi į grindinį kaip šūdina musė. Dabar jau gaila to laiko, kurį sugaišome, kalbėdami apie žmogų, kurio pavyzdys toli gražu neįkvepia…
„gręsiantį“
Tyliu, nieko nesakau 🙂
„metai iš metų smirdi gaisravietė“
Iz goda v god. Lietuviškai būtų „metų metais“.
„Boba – iš ratų, ratams lengviau“
Brūkšnys čia nereikalingas.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atsakymas į užduotą klausimą – ar taisyklingas pasakymas „diena iš dienos“?
Taip, taisyklingas. Laikui, nuo kurio kas prasideda, reikšti galima vartoti prielinksnio iš ir kilmininko konstrukciją. Pasakymai diena iš dienos, diena po dienos, kasdien sinonimiški, plg.: Diena iš dienos (Diena po dienos; Kasdien) senukas silpo. Sužinojusi jo darbelius, iš tos dienos (su(lig) ta diena) jį pamečiau (žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 2. Prielinksnių ir polinksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 48).
Kas be to, toks paaiškinimas tinka ir lietuvių kalboje vartojamam posakiui „ metai Iš metų“.
***
Tačiau net ne tai svarbiausia. Kaip matyti, nesveikas mėšlius, pasivadinęs Skaitytoju, vėl sugrįžo į pozicija.org puslapius iš delfi.lt, kur prisistatinėjo Detektoriumi ir buvo iškeiktas bei išjuoktas kitų komentatorių. Ar pozicija.org publika jam yra parankesnė?
Apie šio mėšliaus gręsiantį greitą pasirodymą čia, garbės žodis, supratau jau ryte, kai jis po pozicijos. org dienraščio vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Budiniko straipsniu paliko įrašą – „Labai geras straipsnis“. Straipsnis išties buvo labai geras ir reikalingas, tačiau žmogaus, kuris yra patologiškai linkęs klaidinti, įrašai įgyja dviprasmišką reikšmę.
Tiesą sakant, man mirtinai atsibodo kaskart priminti ( dėl to ne vieną kartą sugaišau daugiau laiko nei parašyti ir publikuoti straipsnį), kad Skaitytoju prisistatantis mėšlius, savamokslis „lituanistas“ nuolatos klaidina skaitytojus, dažnai suklastotos kompetencijos įvaizdžio pagrindu žemindamas autorius. Kaip įsivaizduoju, keli labai puikūs idėjų tyrinėtojai pasitraukė iš pozicijos.org autorių rato, nenorėdami įsivelti į toksiškus santykius, kai reikia aiškintis su ligotu pašlemėku.
Pozicija. org redakcija yra užblokavusi kelis besikeikiančius, nemandagios leksikos komentatorius. Skaitytoju prisistatantis pusrusis iš purūsio, kaip žinoma, nesikeikia. Tačiau, kaip atrodo bent man, tikrasis pašlemėkas yra ne vienas iš tų keikūnų ir atžagarių žmonių, o būtent šis mandagus personažas, kuris primeta savo nešvankumą labiausiai iškreiptu būdu ir ligota forma besituštindamas ant kitų galvų.
Toli gražu ne mano čia valia. Tačiau net ir aš turiu teisę nedalyvauti ten, kur žaidžiama ne pagal taisykles…
Taip — „gręsiantį“ yra taisyklinga forma, o ne klaida.
Du žodžio variantai:
gręsiantis / gręsiantį – pagal įprastą veiksmažodžio gręsti (įrankiu pjauti / daryti griovelį) formą;
grėsiantis / grėsiantį – nuo grėsti reikšme „kelti pavojų“.
Panašiai kaip gražus ir grąžus.
Spąstai savamoksliams lituanistams.
P. Edvardai, Jūsų dvasinė būklė man ima kelti nerimą. Nuo „gręsti“ esamojo laiko dalyvis yra „grendžiantis“, o nuo „grėsti“ jis yra „gresiantis“. „Gręsiantis“ yra būsimojo laiko dalyvis, t.y. grandysiantis. „Grėsiantis“ irgi yra būsimojo laiko dalyvis, t.y. kelsiantis pavojų.
Siūlau tamstai nusiraminti ir pailsėti.