Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Naujieji revoliucionieriai su šlamšto diplomais

XXI dalis. Ankstesnės dalys čia.

Senasis XX amžiaus pradžios proletaras stovėjo prie staklių, leidosi į šachtas, tiesė geležinkelius ar statė namus. Jo darbo rezultatas – apčiuopiamas, o santykis su tikrove – tiesioginis. Jis žinojo, kad plienas neatsiranda iš deklaracijos, namas nepastatomas seminaru apie įtrauktį, o duona neiškepama priėmus teisingą rezoliuciją apie kolonializmo pasekmes.

Naujasis proletaras sėdi kavinėje prie nešiojamojo kompiuterio. Jis turi bakalauro ar net magistro diplomą ir šimtus tūkstančių dolerių siekiančią skolą už studijas universitete. Jis visiškai nieko pats nesukūrė, tačiau aiškina santechnikui, ūkininkui, statybininkui bei smulkiajam verslininkui, kaip turi būti pertvarkyta visuomenė. Senasis proletaras kūrė konkrečią materialią vertę ir reikalavo didesnės jos dalies sau. Naujasis proletaras dažniausiai nesukuria nieko, ką būtų galima parduoti laisvoje rinkoje už pinigus, tačiau reikalauja teisės perskirstyti kitų sukurtą turtą.

Diplomas su pretenzija į elito vietą

Tai viena svarbiausių dabartinio kultūrinio marksizmo socialinių atramų – diplomuotas, prasiskolinęs, ekonomiškai nepajėgus, tačiau milžinišką savivertę turintis pseudoelitas. Universitetas kartu su diplomu įteikė jam pretenziją į elito vietą. Jis buvo mokomas, kad išsilavinimas savaime suteikia teisę į aukštą statusą, dideles pajamas ir moralinę valdžią visuomenei. Jam buvo aiškinama, kad jo nuomonė svarbesnė, jautrumas gilesnis, o vieta jau rezervuota tarp redaktorių, ekspertų ir kultūros vadovų bei politikos formuotojų. Rinka šio pažado nepatvirtino. Tada diplomuotas proletaras paskelbė karą kapitalizmui.

Klasikinis marksizmas revoliucijos tikėjosi iš pramonės darbininkų. Tačiau Vakarų darbininkai Markso lūkesčius nuvylė. Jie pradėjo daugiau uždirbti, įsigijo namus ir automobilius, sukūrė šeimas, tapo smulkiaisiais savininkais, pradėjo kaupti santaupas ir vis dažniau balsuoti už konservatorius. Žmogus, turintis namą, šeimą, darbą ir bent šiokią tokią nuosavybę, paprastai nenori pasaulinės revoliucijos. Jis nori mažesnių mokesčių, saugesnių gatvių, gerų mokyklų savo vaikams ir valdžios, kuri netrukdytų jam užsidribti ir laisvai gyventi.

Revoliucijai teko susirasti naują proletariatą, ir jį pagamino marksizmo dvasia persmelkti universitetai. Vienas žinomiausių JAV statistikos ir rinkimų analizės ekspertų Nate’as Silveris aiškiai įvardijo grupę, kuri tapo palankiausia terpe naujajai radikaliai kairiajai politikai: aukštąjį išsilavinimą turinčius, tačiau socialiai žemyn slenkančius žmones. Pavojingiausias kairiojo radikalizmo mišinys yra kokių nors socialinių mokslų magistro laipsnis, žemesnis už vidutinį atlyginimas ir įsitikinimas, kad visuomenė nepakankamai įvertino tavo genialumą.

Radikaliausia kairiųjų grupė – akademinį laipsnį turintys žmonės

Silverio duomenimis, radikaliausia kairiųjų grupė yra akademinį laipsnį turintys žmonės, kurių namų ūkiai uždirba 30–60 tūkst. dolerių per metus. Silverio duomenys apverčia marksistinį pasakojimą aukštyn kojomis: socializmo atrama tampa ne mažiau išsilavinusi darbininkija, o diplomuota universitetų absolventų klasė. Gerai uždirbantys ir racionaliai mąstantys žmonės be universitetinių diplomų – smulkieji verslininkai, rangovai, prekybininkai – krypsta į respublikonus. Socializmą renkasi tie, kurie gavo šlamštinį diplomą, ir nesugebėjo jo paversti ekonomine sėkme. Apie 60 proc. aukštojo išsilavinimo neturinčių, bet daugiau nei 60 tūkst. dolerių uždirbančių rinkėjų prezidento rinkimuose balsavo už respublikonų kandidatą Trumpą.

Dešimtmečius Amerikos ir Vakarų Europos aukštojo mokslo sistema plėtėsi, žadėdama, kad diplomas savaime atvers kelią į aukštesniąją visuomenės klasę. Jauni žmonės buvo raginami studijuoti bet ką, skolintis bet kokią sumą ir nekreipti dėmesio į tai, ar pasirinkta specialybė turi realią paklausą. Universitetas visada rasdavo naują programą, naują teoriją, naują tapatybės studijų kryptį ir naują priežastį padidinti mokestį už mokslą. Bankas arba valstybė parūpindavo paskolą. Studentas gaudavo gražų pažadą, universitetas – tikrus pinigus.

Universitetuose begalė pseudomokslinių studijų programų

Pačiuose garsiausiuose, taip vadinamuose Gebenės lygos (Ivy league) universitetuose akademinis prestižas vis dažniau tampa prabangia pakuote ideologiniam niekalui. Siūloma begalė pačių keisčiausių menkaverčių studijų programų. Pavyzdžiui, Kolumbijos universitetas siūlo „Marksizmą ir kultūros teoriją“, kur revoliucinė doktrina pateikiama kaip rimta kultūros analizė. Tame pačiame Kolumbijos universitete galima gauti diplomą už LGBTQ meno studijas. Jeilio universitete dėstomos „Moterų, socialinių lyčių ir seksualumo studijos“, taip pat „Kritinė rasės teorija“, mokinanti aiškinti visuomenę per rasės, galios ir tariamos sisteminės priespaudos schemas. Prinstono universitetas siūlo kursą „Afrika, kolonializmas ir baltumas“. Šis prestižinis universitetas to kurso pristatyme rimtai rašo, kad „Baltojo žmogaus globalusis kolonializmas“ – tai terminas, kurį mokslininkai naudoja, apibūdindami šiandieninį Europos imperializmo, vergovės ir nevienodo vystymosi poveikį šiuolaikinėse visuomenėse.

Baigęs tokias studijas jaunuolis gauna aukštojo mokslo diplomą už pseudomokslinį turinį, milžinišką skolą už studijas ir išlavintą gebėjimą kiekvieną visuomenės reiškinį perrašyti į priespaudos, kaltės bei kolonializmo žargoną. Gydyti, projektuoti, statyti ar valdyti sudėtingų sistemų jis nemoka, tačiau jau jaučiasi pasirengęs vadovauti tiems, kurie visa tai sugeba.

Po ketverių ar šešerių metų absolventas išeina į darbo rinką ir pamato nemalonią tikrovę. Ekonomikai nereikia tiek postkolonijinių studijų magistrų, kultūrinės įtraukties specialistų, tapatybės konsultantų, socialinio teisingumo koordinatorių ir kitų pareigybių, kurių pavadinimai skamba kur kas įspūdingiau už jų sukuriamą naudą. Darbdavys klausia, ką žmogus moka padaryti, o ne kiek teorijų apie priespaudą jis sugeba išvardyti. Klientui nesvarbu, kokios lyties asmeniu save laiko darbuotojas ir kokius įvardžius jis įrašė elektroninio pašto paraše. Klientas nori, kad automobilis būtų pataisytas, programa veiktų, pastatas stovėtų, prekė būtų pristatyta, o paslauga kainuotų mažiau už konkurento siūlomą.

Smūgis savimeilei

Tada paaiškėja, kad elektrikas, suvirintojas, programuotojas, sunkvežimio vairuotojas ar nedidelės įmonės savininkas uždirba daugiau už žmogų, šešis metus studijavusį kovos su kolonializmu disciplinas. Tai skaudus smūgis savimeilei. Universitetas išmokė jį laikyti save intelektiniu elitu, tačiau visuomenė jo diplomo neįvertino taip, kaip jis tikėjosi. Ir tebėra kelių šimtų tūkstančių studijų skola, kurią kažkaip reikės išmokėti. Jis mąsto kaip elitas, uždirba kaip žemos kvalifikacijos proletaras ir gyvena kaip prasiskolinęs vartotojas.

Žmogui sunku pripažinti, kad jis pats kaltas dėl to, jog pasirinko šlamštinę specialybę, pasidavė universitetinei reklamai ir prisiskolino už diplomą, kurio ekonominė vertė menka. Daug patogiau nuspręsti, kad jo nesėkmę sukėlė „sistema“. Kaltas kapitalizmas, nes neapdovanojo už gerus ketinimus. Kaltas patriarchatas ir „sisteminė priespauda“, nes kažkas uždirba daugiau. Kaltas kolonializmas, nes tikrovė atkakliai neatitinka auditorijoje išmoktų schemų. Kaltas struktūrinis rasizmas, klimato neteisingumas, milijardieriai, butų nuomotojai, darbdaviai ir visi tie, kurie įsigijo turto, sukūrė verslą arba pasirinko paklausią profesiją.

Vienintelis nekaltas ir engiamas žmogus šioje schemoje lieka pats diplomuotas revoliucionierius. Jis prisiskolino, tačiau skolą turi padengti visuomenė. Jis pasirinko rinkai nereikalingą specialybę, tačiau valdžia vis tiek turi sukurti jam gerai apmokamą darbo vietą. Jis neuždirba tiek, kiek tikėjosi, todėl daugiau uždirbantys žmonės privalo mokėti didesnius mokesčius. Jis negali nusipirkti būsto brangiausiame šalies mieste, todėl būstą nuomojasi, o būsto savininko teisės reguliuoti nuomos mokestį turi būti apribotos.

Pavojingiausias revoliucinis sluoksnis

Williamo F. Buckley instituto užsakymu 2025 m. atlikus JAV universitetų bakalauro studentų apklausą, paaiškėjo, kad 46 proc. jų pritarė teiginiui, jog Kubos ir Sovietų Sąjungos socialistinė ekonomika siūlo geresnį modelį negu Jungtinių Valstijų kapitalizmas. Tam nepritarė tik 39 proc., o 15 proc. neturėjo nuomonės.

Šio reiškinio mastą gerai paaiškina Peterio Turchino elito perprodukcijos teorija: visuomenė sukuria daugiau pretendentų į prestižines ir įtakingas vietas, negu tokių vietų iš tikrųjų yra. Universitetai kasmet išleidžia minias labai aukštai save vertinančių žmonių, tačiau aukštų postų skaičius ribotas, ir ten reikia realių žinių ir tikro išsilavinimo. Šlamštinių diplomų savininkai lieka už borto.

Šie žmonės nesijaučia normaliais konkurencinės rinkos dalyviais. Jie jaučiasi „represinės sistemos“ neteisėtai atstumtais aukštos moralės visuomenės elito nariais. Būtent čia gimsta pavojingiausias revoliucinis sluoksnis – pakankamai išsilavinęs, kad asmeninę nuoskaudą paverstų sudėtinga socialine teorija, pakankamai organizuotas, kad pultų institucijas, ir pakankamai nusivylęs, kad norėtų sugriauti jo lūkesčių nepateisinusią santvarką. Tai pseudoelitas, kurio diplomai suteikė pretenziją valdyti, tačiau nesuteikė gebėjimų, už kuriuos visuomenė norėtų mokėti.

Radikalaus kairiojo demokratų partijos sparno – vadinamųjų Amerikos demokratinių socialistų (DSA), narių socialinis portretas šį reiškinį parodo beveik laboratoriniu grynumu. Didžioji dauguma jų turi aukštąjį išsilavinimą, neįprastai didelė dalis – socialinių mokslų magistro ar mokslų daktaro laipsnius, tačiau daugelio pajamos gerokai mažesnės, negu būtų galima tikėtis pagal diplomų sukurtą lūkestį. Branduolį sudaro universitetų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos, viešojo sektoriaus ir įvairių valstybinio sektoriaus sričių žmonės. Jų socialinės ambicijos radikaliai lenkia tikrus profesinius pasiekimus.

Studijų paskolų našta

Svarbų vaidmenį vaidina studijų paskolų našta. JAV aukštojo mokslo sistema sukūrė iki absurdo išpūstą skolų mašiną. Žmogus gali neturėti būsto, verslo, darbo, šeimos, santaupų ir jokio apčiuopiamo turto, tačiau jau būna skolingas 200 ar net 300 tūkstančių dolerių už mokslą universitete. Absolventai išeina iš universiteto užsikrovę šešiaženklę skolą už diplomą, kuris nesukuria šešiaženklio atlyginimo.

300 tūkst. dolerių skola gydytojui, odontologui ar kitam aukštas pajamas gausiančiam specialistui bent turi ekonominę logiką, nors ir ten sistema išpūsta iki nesveiko masto. Tačiau 300 tūkst. dolerių skola žmogui, kurio didžiausias profesinis įgūdis yra kritikuoti kapitalizmą socialiniuose tinkluose, jau primena anekdotą. Universitetas pasiėmė pinigus, profesoriai gavo atlyginimus, o absolventas liko su skola ir įsitikinimu, kad ją turi sumokėti visi kiti.

Viešojo sektoriaus plėtra – darbo vietos tiems, kurių diplomams rinka nerado paskirties

Socializmas tokiam žmogui tampa ne vien ideologija. Jis tampa asmeniniu finansinio išsigelbėjimo planu. Paskolų panaikinimas valstybės sąskaita jam reiškia šimtų tūkstančių dolerių dovaną, nes ta sąskaita bus perduota mokesčių mokėtojui. Viešojo sektoriaus plėtra kuria naujas darbo vietas tiems, kurių diplomams rinka nerado paskirties. Nevyriausybinių organizacijų finansavimas, įvairovės skyriai, klimato programos ir socialinio teisingumo projektai sukuria šiltas vietas žmonėms, kurių gebėjimų laisva rinka nenori pirkti.

Jų politiniai įsitikinimai stebėtinai tiksliai sutampa su asmeniniais finansiniais interesais. Jie nori skolos nurašymo, valstybės subsidijuojamo būsto, nemokamo transporto ir valstybės garantuojamo darbo. Žodis „nemokamas“ čia reiškia paprastą dalyką: sumokės kažkas kitas.

Ryškiausia šio sluoksnio ikona yra Niujorko miesto meras Zohranas Mamdani. Jis – marksizmo komisaras, diplomuotų nevykėlių nuoskaudą verčiantis politine programa. Mamdani užaugo marksistinio akademinio ir kultūrinio elito šeimoje, įsigijo praktiškai bevertį Afrikos studijų diplomą ir iš universiteto pateko tiesiai į aktyvizmo bei kairiosios politikos pasaulį.

Ideologinė karjera

Jis neturėjo jokios visuomenei naudingos profesijos: negydė žmonių, neprojektavo tiltų, nestatė namų ir nekūrė gamybos. Jo visą profesinę biografiją sudaro kairiųjų aktyvistinės organizacijos, rinkimų kampanijos, dotacijomis ir valdžios išmokomis išlaikoma NVO veikla.

Mamdani nuo jaunystės rengėsi ne vertę kuriančiai profesijai, o ideologinei karjerai. Dar koledže jis įkūrė propalestinietišką studentų organizaciją. Baigęs studijas pasirinko aplinką, kurioje gaminami politiniai lozungai, o sąskaitas apmoka fondai ir mokesčių mokėtojai. Net rimčiausiai skambantis jo užsiėmimas buvo konsultacijos buto nuomos mokesčio nemokantiems asmenims, ką jiems daryti, kad nebūtų iškeldinti. Prieš tapdamas socialistu politiku, Mamdani buvo repo muzikos atlikėjas su sceniniu vardu „Young Cardamom“ („Jaunasis kardamonas“). Pasirinkimas charakteringas: repas – tai žanras, kuriam nereikia nei geros muzikinės klausos, nei ilgamečių balso lavinimo pastangų, nes dainavimą pakeičia ritmiškas lozungų rėkavimas pagal primityvią melodiją ir įžūli poza. Tai žanras žmonėms, kurie neturi balso, bet labai nori būti girdimi.

Mamdani yra profesionalus marksizmo aktyvistas. Jo profesija nuo pat pradžių buvo organizuoti nepasitenkinimą ir paversti jį politine galia. Jis nematė kapitalizmo nei verslininko, nei darbdavio akimis, neatsakė už sąnaudas, atlyginimus ar nuostolius. Užtat visą gyvenimą ugdė įgūdžius, kaip kapitalizmą kaltinti, apmokestinti ir pajungti politinei kontrolei.

Būtent toks žmogus dabar Niujorke aiškina verslininkams, kiek jie gali uždirbti, būsto savininkams – kokią nuomos kainą jie gali nustatyti, darbdaviams – kokį atlyginimą privalo mokėti, o mokesčių mokėtojams – kokias jo pažadėtas „nemokamas“ paslaugas jie turės finansuoti. Jo tuščia profesinė biografija ir milžiniškos politinės ambicijos yra naujojo proletariato esmė: kuo mažiau pats sukūrei, tuo lengviau yra dalyti svetima.

Naujojo proletariato pasaulėžiūra

Tokia politinė programa idealiai atitinka naujojo proletariato pasaulėžiūrą. Kiekvieną savo kasdienę išlaidą jis paverčia valdžios problema, kiekvieną asmeninę riziką – kolektyvine atsakomybe, kiekvieną paslaugą – politiko dalijama „nemokama“ gėrybe. Naujajam proletariatui ekonominis gėrybių kūrimo mechanizmas neįdomus. Jį domina tik moralinis spektaklis.

Politikas paskelbia, kad kažkas yra žmogaus teisė, ir tikrosios išlaidos tarsi išnyksta. Čia kultūrinis marksizmas suteikia naujajam proletariatui tai, ko nesuteikia kapitalistinė rinka: aukštą moralinį statusą. Prisijungęs prie marksistinio judėjimo, profesiškai ir ekonomiškai neįgalus vakarykštis universiteto absolventas staiga tampa priespaudos ekspertu, privilegijų arbitru, moraliniu teisėju ir visuomenės auklėtoju. Jo menkos pajamos jau nebeatrodo kaip blogai pasirinktos profesijos pasekmė. Jos tampa įrodymu, kad sistema jam yra neteisinga. Jo skola tampa visuomenės nuodėme. Jo nesėkmė tampa jo politiniu mandatu.

Būtent todėl šis sluoksnis natūraliai traukia į institucijas, kuriose darbo rezultatas sunkiai išmatuojamas objektyviais kriterijais: universitetus, kultūros įstaigas, fondus, žiniasklaidą, personalo skyrius, tarptautines organizacijas ir valstybės tarnybą. Ten jis gali pats susikurti savo darbo paklausą.

Pirmiausia paskelbiama nauja socialinė problema. Tada įsteigiamas skyrius jai spręsti. Skyrius pasamdo diplomuotus aktyvistus. Šie parengia ataskaitą, įrodančią, kad problema dar didesnė, negu manyta ir todėl reikia daugiau finansavimo, naujų taisyklių ir papildomų darbuotojų.

Taip diplomuotas proletariatas pamažu tampa mokesčių mokėtojų išlaikomu „socialinio teisingumo karių“ luomu. Jis kuria ne materialias gėrybes, o vis naujus draudimus, procedūras, terminus, mokymus ir privalomus lojalumo ritualus. Jo staklės – biurokratinė kontora, o gaminys – naujas draudimas, nauja „įvairovės“ ir „įtraukties“ rekomendacija.

Diplomuotas proletaras įsitikinęs, kad jam pirmiausia reikia valdžios. Gavęs valdžią, jis privers visuomenę finansuoti jo bevertę profesiją, priimti jo beprotišką terminologiją, gerbti jo šlamštinį diplomą ir pripažinti jo moralinę viršenybę bei vykdyti jo nurodymus. Diplomuotas proletaras siekia perimti mokyklą, universitetą, redakciją, teismą, ministeriją, muziejų, savivaldybę ir įmonės personalo skyrių. Jam reikia ne vien pinigų. Jam reikia teisės nustatyti, kas laikoma tiesa, kas gali kalbėti, kas turi atsiprašyti ir nutilti, kas gaus darbą ir kas bus išmestas iš viešojo gyvenimo.

Naujojo proletariato variklis yra beribė savimeilė ir valdžios troškimas. Jis nebadauja – jis jaučiasi nepakankamai įvertintas. Jo pyktis kyla iš neatitikimo tarp to, kuo jis save laiko, ir to, kaip jo gebėjimus įvertina laisva visuomenė. Universitetas jam pažadėjo elito vietą, o rinka pasiūlė „ofiso planktono“ darbastalį. Todėl jis renkasi revoliuciją.