Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Aukos sindromas. Kodėl kairieji gina nusikaltėlius

XIV dalis. Ankstesnės dalys čia.

2025 metų balandžio 21-ąją Salvadoro oro uoste pasirodė keturi JAV Kongreso demokratai – R. Garcia, M. Frostas, Y. Ansari ir M. Dexter. Jie atvyko ne dėl iš Salvadoro plūstančių nelegalių migrantų stabdymo, ne dėl iš Salvadoro į JAV gabenamų narkotikų problemos. Jie atvyko dėl vieno tokio salvadoriečio Abrego Garcios.

Viskas buvo paruošta TV kameroms ir spaudos antraštėms: JAV Kongreso nariai kitoje valstybėje, dramatiškos pozos ir garsūs pareiškimai apie „pagrobimą“, „konstitucinę krizę“, ir „saugų grąžinimą namo“. Tas Abrego Garcia, dėl kurio surengtas toks demaršas, buvo Salvadoro pilietis, neteisėtai patekęs į Jungtines Valstijas. JAV Tėvynės saugumo departamentas jį vadino „violent criminal illegal alien“ (smurtiniu nusikaltėliu ir nelegaliu migrantu ), taip pat Salvadoro nusikalstamos MS-13 gaujos nariu. Praeityje jis mušė savo žmoną, buvo įtariamas nelegalių migrantų gabenimu. Galiausiai buvo sulaikytas ir deportuotas atgal į Salvadorą. Tačiau demokratų pasakojime šio žmogaus gyvenimo istorija buvo spėriai perrašyta. Jis tapo „šeimos tėvu“, „darbuotoju“, JAV vyriausybės „pagrobtu žmogumi“.

Marksistinio aukos sindromo esmė

Čia kairė daro tai, ką moka geriausiai: keičia tikrovę savo emocingu pasakojimu. Kongresmenas R. Garcia sakė, kad „migrantų grobimas ir deportavimas be tinkamos procedūros nėra tai, kaip elgiamasi Amerikoje“. Y. Ansari kalbėjo apie „neteisėtą pagrobimą“ ir pareiškė, jog tai yra tiesiog konstitucinė krizė. M. Dexter sakė, kad tai „šeimos košmaras“, kuris turėtų papiktinti kiekvieną.

Tada prasidėjo antras spektaklio veiksmas. Kai Salvadoro valdžia neleido šiems JAV kongresmenams susitikti su tuo Salvadoro piliečiu, kongreso narė Ansari reikalavo „daily proof of life“ (kasdien pateikti įrodymus apie tai, kad Garcia vis dar gyvas), ir „his safe return home“ (jo saugaus grąžinimo namo). Į kokius „namus“ jis turėjo grįžti ? Abrego Garcia buvo Salvadoro pilietis. Jo tėvynė buvo Salvadoras, jo namai – Salvadore, ne Jungtinėse Valstijose, į kurias jis pateko nelegaliai, pažeidęs įstatymą. Bet kairiųjų kalboje pakanka žmogų pavadinti „šeimos tėvu iš Merilando“, ir nusikaltėlis nelegalus migrantas akimirksniu paverčiamas namo grįžtančiu šeimos žmogumi. Deportacija tampa ne įstatymo vykdymu, o „žmogaus išplėšimu iš namų“. Tokios retorikos reikia tiems, kuriems sienos apsauga yra ne valstybės teisė ir prievolė, o moralinis nusikaltimas žmogiškumui. Tai kalba, kuria nelegalus migrantas perkeliamas nuo teisėsaugos tyrimo ant politinio altoriaus: kairė iš anksto paskyrė jam vaidmenį – aukos.

Šioje ir kitose istorijose kairiųjų metodas matyti kaip ant delno. Jie paima purviną veikėją, apvelka jį aukos rūbu ir pastato ant scenos kaip gyvą kaltinimą valstybės tvarkai. Nelegalus migrantas tampa „šeimos tėvu“. Jo išsiuntimas namo, į gimtinę tampa „pagrobimu“. Sulaikymas tampa „pradanginimu“. Valstybės siena tampa „žiaurumu“. O valstybės bandymas vykdyti griežtą migracijos politiką iš suverenios šalies teisės gintis paverčiamas nusikaltimu prieš žmogiškumą. Tai marksistinio aukos sindromo esmė.

Nusikaltėlis – politinis įrankis

Marksizmas nusikaltėlį gina ne atsitiktinai, ne iš gerumo ir ne iš gailestingumo. Jis jį gina todėl, kad nusikaltėlis jam yra politinis įrankis. Per jį galima apkaltinti visuomenę, policiją, teismus, kalėjimus, nuosavybę, sienas, šeimą ir visą Vakarų civilizacijos tvarką. Nuo nusikaltėlio nuplaunama kaltė, ir ta kaltė užkraunama visuomenei. Jis nebe tas, kuris smurtavo, vogė, plėšė ar laužė įstatymą. Jis jau „sistemos auka“. O kai žmogus paskelbiamas sistemos auka, kaltas jau nebe jis. Kaltas kapitalizmas, skurdas, istorija, rasė, kolonializmas, patriarchatas, „baltųjų privilegijos“, pasienio policija– bet tik ne tas, kuris pažeidė įstatymą.

Krikščioniška ir konservatyvi Vakarų teisės tradicija remiasi paprasta prielaida: žmogus turi laisvą valią. Jis gali būti vargšas, iš blogos šeimos, iš prasto rajono, bet jis vis tiek nėra aplinkybių stumdomas bevalis padaras. Jis yra moralus asmuo. Todėl jis turi būti atsakingas ir gali būti kaltas. Ir būtent todėl jis gali būti pataisomas. Tik tas, kuris atsako už savo veiksmus, turi tikrą orumą. Marksistinė žmogaus samprata šį pamatą griauna. Ji sako: kaltas ne tas, kuris išdaužė langą ar apiplėšė žmogų, o neva kalta visa visuomenės sandara. Tai ne gailestingumas. Tai žmogaus pavertimas aplinkybių stumdomu padaru.

Šią dogmą galima pavadinti sisteminiu determinizmu: žmogų neva visiškai valdo aplinka. Ekonominės sąlygos, socialinė nelygybė, istorinė skriauda, diskriminacija ir valdžios sandara esą taip suformuoja asmenį, kad jo veiksmai tampa nebe jo paties moralinis pasirinkimas, o visuomenės kaltės įrodymas. Tada vagystė tampa skurdo rezultatu. Smurtas – socialinės traumos išraiška. Riaušės – politinis protestas. Nelegali migracija – tariama žmogaus teisė rinktis gyvenamą vietą. Atsisakymas paklusti policijai – pasipriešinimas priespaudai. Nusikaltimas nebevertinamas kaip blogas veiksmas. Jis paverčiamas kaltinimu visuomenei ir tampa jau nebe nusikaltėlio, o visuomenės atsakomybe.

Antikapitalistinės propagandos byla

Iš šios dirvos išaugo kritinė kriminologija. Jos esmė paprasta: įstatymas vaizduojamas ne kaip visiems bendra elgesio norma, o kaip „engėjų“ lazda „engiamiesiems“. Policininkas tampa įtartinas vien todėl, kad saugo įstatymą. Prokuroras tampa „represinės sistemos“ veidu. Kalėjimas tampa ne bausmės vieta už padarytą žalą, o tariamos priespaudos instrumentu. O nusikaltėlis tiesiog meta iššūkį tai „represinei sistemai“.

Šis metodas neatsirado vakar. Dar Sacco ir Vanzetti byla parodė, kaip kairė moka nuteistą nusikaltėlį paversti kankiniu. Nicola Sacco ir Bartolomeo Vanzetti buvo italų kilmės anarchistai, nuteisti už 1920 m. įvykdytą apiplėšimą ir dviejų žmonių nužudymą Masačusetse. Tačiau kairės vaizduotėje jie greitai virto ne nusikaltėliais, o „sistemos aukomis“ – vargšais imigrantais, tariamai sutraiškytais buržuazinės Amerikos teismo. Sacco ir Vanzetti tapo socialistų, profsąjungų ir radikalų sukurtomis proletariato kovos kankinių ikonomis. Jų byla sukėlė pasaulines demonstracijas ir tapo vienu didžiausių XX a. pirmos pusės kairės solidarumo mitų. Sovietų Sąjunga iš Sacco ir Vanzetti kriminalinės bylos padarė tarptautinės antikapitalistinės propagandos bylą. Ji buvo iškelta kaip pasaulinės darbininkų kovos simbolis. „Pravda“ rašė, kad Sovietų Sąjungos proletariatas pagarbiai nulenkia galvą prieš kankinius. Sovietų Sąjungoje daug vietų buvo pavadinta Sacco ir Vanzetti vardu: Maskvos alaus gamykla, kolūkis Donecko srityje, gatvė ir gyvenamasis kompleksas Jekaterinburge.

Nusikaltėlis užima aukos vietą

Štai čia ir matome seną kairės triuką: nusikaltimas nustumiamas į šalį, o jo vietą užima kairiųjų sukurta politinė legenda. Pirmame plane lieka ne nužudyti žmonės, ne apiplėšimas, ne teismo nuosprendis, o „engiamasis“, „imigrantas“, „sistemos sutraiškytas žmogus“. Tai tas pats aukos simbolis, tik ankstesnėje epochoje. Vakar Sacco ir Vanzetti. Vėliau George’as Floydas. Šiandien Abrego Garcia. Formulė nesikeičia: žmogaus kriminalinė byla perrašoma į politinę legendą, o nusikaltėlis paverčiamas kovotoju prieš priespaudą.

Tikroji auka kažkur dingsta. Apiplėštas parduotuvės savininkas, moteris, bijanti vakare grįžti namo, senukas, nebeišeinantis į parduotuvę, policininkas, į kurį sviedžiamas akmuo, smulkus verslininkas, šluojantis riaušininkų sudaužytos vitrinos stiklus nuo šaligatvio – visi jie netinka ideologinei scenai. Jie primena, kad nusikaltimas nėra teorinė „kovos su socialine nelygybe išraiška“, o labai konkretus blogis, paliekantis kraują, baimę, nuostolius ir pažemintą žmogų. Aukų vietą užima nusikaltėlis. Analizuojamos jo vaikystės traumos, aptarinėjami visi nepritekliai, su kuriais jis gyvenime susidūrė. Jo teisės keliamos aukščiau už aukos teisę į saugumą. Tikroji auka apiplėšiama antrą kartą – šį kartą nusikaltėlio pateisinimu.

George Floydo atvejis tapo vienu ryškiausių šio mechanizmo pavyzdžių. Jo mirtis policijos sulaikymo metu virto pasauline riaušių banga, o pats Floydas buvo paverstas beveik šventu kairės simboliu. Tačiau jo biografija netiko šventojo paveikslui. 1997–2005 metais Floydas kelis kartus buvo suimtas dėl narkotikų ir vagysčių, o 2007 metais apkaltintas apiplėšimu sunkinančiomis aplinkybėmis – grasino ginklu nėščiai moteriai, įsibrovęs į jos namus. 2009 metais jis gavo penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kodėl būtent toks žmogus tapo aukos simboliu ?

Atsakymas paprastas: marksizmui nereikia nepriekaištingos aukos. Jam reikia tinkamos aukos. Floydas tiko ne todėl, kad jo gyvenimas būtų buvęs doras ir sektinas, o todėl, kad jį, kaip vargšą juodaodį, buvo galima paversti brutalių baltųjų policininkų auka. Jo vardu demokratų kontroliuojami JAV Kongreso Atstovų Rūmai 2021 metais priėmė „George Floyd Justice in Policing Act“ (George’o Floydo teisingumo policijoje įstatymą). Žmogaus biografija išvaloma iki abstraktaus simbolio, tas simbolis įrašomas į įstatymo pavadinimą, o įstatymas tampa priemone spausti policiją ir valstybę. Jis jau ne žmogus, o „kovos prieš sistemą“ vėliava.

Siekis – įkalinimo sistemos panaikinimas

Tas pats mąstymas veda į kalėjimų naikinimo ideologiją. Radikalioji kairė jau seniai kalba ir apie pačios įkalinimo sistemos panaikinimą. „Critical Resistance“ – viena žinomiausių šios krypties organizacijų – „kalėjimų industrijos komplekso“ panaikinimą apibrėžia kaip politinę viziją, kurios tikslas yra panaikinti įkalinimą ir policijos priežiūrą, vietoje jų kuriant alternatyvas bausmei. Šis „kalėjimų industrijos kompleksas“ yra kairės terminas, kuriuo kalėjimai, policija, teismai paverčiami į priespaudos mašiną. Tai jau civilizacinis perversmas. Jeigu panaikini policiją, kalėjimą ir bausmę kaip teisėtą valstybės poveikio nusikaltėliui priemonę, lieka gražūs žodžiai apie bendruomenę ir paprastas gatvės dėsnis: laimi įžūliausias.

Vadinamieji pažangūs prokurorai Amerikoje tapo praktiniais šios ideologijos vykdytojais. Los Andžele prokuroro G. Gascono direktyvos parodė, kaip toli nueina kalbos perrašymas: jo nurodyme dėl nuosprendžio buvo raginama vengti žodžių „inmate“, „prisoner“, „criminal“, „offender“ (kalinys, nuteistasis, nusikaltėlis, pažeidėjas), nes jie esą nužmogina. Pirmiausia iš žodyno ištrinamas nusikaltėlis, paskui iš sąmonės ištrinamas nusikaltimas, o galiausiai valstybė pati atsisako bausmės kaip teisingumo priemonės.

Niujorko užstato reforma parodė tą patį principą. 2020 metais įsigaliojusios taisyklės panaikino piniginį užstatą daugumai baudžiamųjų nusižengimų ir nesmurtinių sunkių nusikaltimų, kartu įtvirtindamos paleidimo be užstato prielaidą daugelyje bylų. Tai buvo pristatoma kaip teisingumo aktas, nes neturtingas žmogus neturi sėdėti kalėjime vien dėl to, kad neturi pinigų. Skamba gražiai. Bet valstybė turi rūpintis ir visuomenės saugumu, liudininkais, aukomis.

Chaosas – pretekstas naujam valdymui

Marksizmas iš šios tvarkos laimi tris dalykus. Pirma, jis gauna nuolatinį kaltinimą esamai visuomenei. Kiekvienas nusikaltimas tampa „įrodymu“, kad kapitalizmas, policija, nuosavybė, sienos ar tradicinė moralė neva sukuria blogį. Antra, jis gauna moralinį vėzdą prieš oponentus. Kas reikalauja tvarkos, tas apšaukiamas žiauriu. Kas gina policiją, tas vadinamas priespaudos gynėju. Kas sako, kad vagystė yra nusikaltimas, tas apkaltinamas socialiniu nejautrumu. Trečia, jis gauna naują kairiųjų aktyvistų – socialinių auklėtojų klasę: programas, fondus, komitetus, mokymus, aktyvistų biudžetus ir valstybės pinigus. Chaosas tampa pretekstu naujam valdymui.

Todėl nusikaltėlio gynimas nėra kairės klaida. Tai jos metodas. Marksizmas negali gyventi be engiamųjų ir engėjų. Jam reikia aukų, nes be aukų nėra kaltinimo. Jam reikia kaltųjų, nes be kaltųjų nėra revoliucijos. Nusikaltėlis šioje schemoje tampa idealiu politiniu veikėju todėl, kad per jo bylą galima apkaltinti visas civilizacijos atramas. Jeigu jis susiduria su policija, sakoma, kad problema yra ne jo smurtas ar nepaklusimas, o „represinė policija“. Jeigu jis sėdi kalėjime, kalbama ne apie jo aukas, o apie „žiaurią įkalinimo sistemą“. Jeigu jis neteisėtai kerta sieną, ginčas perkeliamas nuo valstybės teisės saugoti savo teritoriją prie pasakojimo apie „skriaudžiamą migrantą“. Jeigu jis apiplėšia parduotuvę, dėmesys nukreipiamas ne į savininko nuostolį, o į „socialinę nelygybę“ ir „nuosavybės privilegiją“. Taip kiekvienas nusikaltėlio susidūrimas su tvarka paverčiamas kaltinimu pačiai tvarkai. Kairieji jį gina ne todėl, kad myli žmogų. Jį gina todėl, kad per jį gali pulti tvarkos pamatus.

Moralinis puvimas

Bet civilizacija laikosi ne ant nuoskaudų apskaitos, o ant atsakomybės. Kai atsakomybė iš žmogaus atimama, iš jo atimamas ir orumas. Kai įstatymas nustoja galioti visiems vienodai, teisingumas virsta skriaudų apskaitos knyga. Kai nusikaltėlis paverčiamas ikona, o jo auka nustumiama į paraštę, prasideda moralinis puvimas. Marksistinis aukos sindromas kalba apie jautrumą, bet gamina neteisingumą, kalba apie išlaisvinimą, bet kuria priklausomybę, kalba apie žmogų, bet naikina žmogaus atsakomybę.

Civilizacija prasideda ten, kur žmogus atsako už savo veiksmus. Ji baigiasi ten, kur nusikaltėlis paskelbiamas auka, o tikroji auka priverčiama tylėti. Štai kodėl marksistinis aukos sindromas nėra atjautos forma. Tai tvarkos griovimo technologija.