Audrius Bačiulis
Visi tie XX a trečio-ketvirto dešimtmečio „valymai“, „liaudies priešų“ paieškos, bendradarbių, kaimynų ir netgi savos šeimos narių skundimai, kaltinant „neteisingu“ mąstymu, „nukrypimu nuo partijos linijos“, vieši draugų ir tėvų išsižadėjimai.
Šių ideologinių stalinizmo represijų, pavertusių sovietinę visuomenę totalinės baimės visuomene, Lietuva, jos laimei, nepatyrė, todėl ir mūsų gebėjimas atpažinti jas dar užuomazgoje yra perdėm menkas, būdingas tik siauram, tą periodą detaliai tyrinėjusių, asmenų ratui.
Štai tiesiog klasikinis užgimstančios stalinizmo dvasios pavyzdys: Vienas progresyviai mastantis veikėjas, kažkoks Ignas Grinevičius, kiek žinau, buvęs ministrės Šakalienės patarėjas viešiesiems ryšiams, viešai pasvajoja, kad „į provalstybiškas žiniasklaidos priemones atvirai prorusiškus politologus integruojantis“ politologas Valdas Laučius patirtų „negrįžtamas pasekmes reputacijai ir karjerai“, mat girtas padarė autoavariją.
Vlado poelgis neabejotinai smerktinas, bet, kiek žinau, Lietuvoje yra kelios dešimtys žiniasklaidos ir pramogų pasaulio žmonių, kurie po analogiškų nutikimų jokių neigiamų pasekmių karjerai nepatyrė.
Matyt, buvo „teisingų pažiūrų“ ar nusižengimus padarė dar iki progresyviojo euro-stalinizmo su jo Cancel Culture įsigalėjimo.
Į komentarus nedelsiant atlekia blondinė tyromis eurokomjaunuolės akimis, prisistato esanti Vlado dukterėčia Agnė Vaičikauskytė, patikina nepritarianti dėdės neteisingoms pažiūroms ir išreiškia apgailestavimą, kad Lietuvoje dar neturime pakankamai Cancel Culture, idant tokie „sistemiškai kenkiantys asmenys“ būtų užpjudomi „nepaisant bet kokių asmeninių ryšių“.
Prie Stalino tokios komjaunuolės reikalaudavo, kad jų tėvai ar broliai patirtų „baudžiančią proletarinio teisingumo ranką“.
Leksika nežymiai pasikeitė, bet turinys liko toks pat.
Dar prisisapnuos kada
Audriau, pasitikrink dėl demensijos… Ne Valdas Laučius ir t.t.