Kodėl Lietuvos viešoji erdvė niekaip neišbrenda iš skandalų liūno?
Bent dalis atsakymų į tokį klausimą yra vadinamosios sisteminės žiniasklaidos ir teisėsaugos bendravimo įpročiuose ir taisyklėse.
Jei Lietuvą palygintume su Vokietija, kurią tradiciškai vertiname mūsuose kaip beveik pavyzdinę demokratiją, tai teisėsaugos ir žiniasklaidos santykiai skiriasi kaip diena nuo nakties.
Pirmiausia, Vokietijos konstitucinė teismų praktika griežtai gina asmens teises (asmenybės teises), privatumą, nekaltumo prezumpciją ir reputacijos neliečiamybę.
Vokietijos teisėsaugos institucijos (Federalinė kriminalinė policija (BKA), regioninės kriminalinės policijos tarnybos (Landeskriminalamt), valstybės prokuratūra (Staatsanwaltschaft), muitinės ir finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (Zollfahndung)) vengia sukelti „Vorverurteilung“ arba išankstinio nuosprendžio įspūdį ar nuteisimą viešojoje nuomonėje. Tai yra ir konstitucinės teisės į teisingą teismą dalis.
Šis išankstinio nuosprendžio įspūdį ar nuteisimą viešojoje nuomonėje draudžiantis principas yra giliai įsišaknijęs baudžiamajame procese, žiniasklaidos etikoje, ir teismų praktikoje. Lietuvoje jis yra pažeidžiamas visuose rezonansiniuose atvejuose beveik be išimčių ir beveik visose analogiškose kaip Vokietijoje institucijose.
Vokietijoje net didieji laikraščiai ir transliuotojai elgiasi itin atsargiai ir neskelbia įtariamųjų vardų ir pavardžių, nerodo veidų, nedaro prielaidų apie kaltę iki nuosprendžio paskelbimo. Lietuvoje rezonansiniuose atvejuose priešingai. Įtarimai išviešinami vos tik jiems atsiradus.
Vokietijos žiniasklaida naudoja tokias formuluotes kaip „kaltinamasis“, „įtariamasis“, inicialus vietoj vardų ir pavardžių, arba uždengtus veidus. Lietuvoje vardai ir pavardės paskelbiamos iš karto. Specialiai pateikiami vaizdai su procesų dalyviais kiek įmanoma negatyvesne forma (išdidinamas veidas, ieškoma nevykusios atsitiktinės jų pozos ir panašiai).
Vokietijoje prokurorai bendrauja atsargiai ir skelbia pranešimus spaudai apie didelius ir reikšmingus tyrimus, ypač susijusius korupcija, ekstremizmu, terorizmu, mokesčių sukčiavimu arba organizuotu nusikalstamumu.
Tačiau jų bendravimas paprastai yra formalus, teisinis ir santūrus.
Tipiškuose Vokietijos prokuratūros pranešimuose pabrėžiama procesinis statusas, vykstantis tyrimas, ir aiškiai primenama, kad kaltė dar nėra įrodyta. Viešai rodyti kratas instituciniu lygmeniu nėra ne tik neskatinama, o itin ribojama.
Lietuvos tyrimo institucijos net tyrimo metu reguliariai skelbia pranešimus spaudai, rengia spaudos konferencijas, rodo vaizdo įrašus, nuotraukas arba daro kitus viešus pareiškimus.
Vokietijos žiniasklaidos ir privatumo teisės aktai yra galingos ribojančios priemonės. Vokietijoje galioja vienos iš griežčiausių Europoje privatumo apsaugos nuostatos, griežti šmeižto standartai, ir tvirtas konstitucinis spaudos laisvės ir žmogaus orumo pusiausvyros principas.
Jei atsiranda įspūdis, jog valdžios institucijos per žiniasklaidą tyčia kenkia reputacijai, yra viešo pažeminimo požymių, arba bendradarbiaujant su žiniasklaida, siekiama sukurti kaltės įspūdį, tai gali vesti į teisminius ieškinius, konstitucinius skundus, žiniasklaidos etikos bylas ir politines kontroversijas.
Vokietija paprastai laikosi atsargios pozicijos tokiais klausimais kaip įtariamųjų viešas rodymas, netoleruojamas vizualinis pažeminimas ir ikiteisminis žiniasklaidos šou. Vokietijoje valdžios institucijos nekviečia televizijos ir kitų žurnalistų stebėti kratų privačiuose namuose, valdžios organizacijose, universitetuose, NVO, arba įstaigose, dėl kurių vyksta tyrimas. Lietuvoje naudojamas koordinuotas „žiniasklaidos šou“ aplink reidą Vokietijoje sulauktų didelės kritikos.
Vokietijos teismai gina asmenis nuo neproporcingos žalos reputacijai.
Svarbi išimtis yra terorizmo ir ekstremizmo atvejai. Vokietijoje sulaukiama didesnio visuomenės dėmesio terorizmo, kraštutinio dešiniojo ekstremizmo, organizuoto nusikalstamumo arba priešvalstybinių operacijų atvejais. Pavyzdžiui, reidai prieš neonacistines grupuotes, islamistų tinklus, mafijos organizacijas yra dažnai plačiai nušviečiami žiniasklaidoje.
Bet net ir tuomet formali medžiaga yra kontroliuojama, įtariamųjų teisės išskirtinai akcentuojamos, o laisvas „žiniasklaidos interpretavimas“ nėra įprastas reiškinys.
Lietuvoje rezonansiniai teisėsaugos tyrimai sulaukia didelio žiniasklaidos išviešinimo visuose 3 tyrimo etapuose: kratų, sulaikymo ir įtariamojo nustatymo metu.
Žiniasklaidos pranešimuose dažnai pateikiama: vardai ir pavardės, priklausomybė institucijoms, nuotraukos, kratų vaizdo įrašai, nutekėjusi informacija apie proceso detales, ir išsamūs komentarai dar prieš teismo procesą. Visa tai akivaizdžiai prieštarauja teisei į teisingą teismą.
Lietuvoje rezonansiniais atvejais visuomenės nuomonė gali susiformuoti gerokai anksčiau, nei bus priimti teismo sprendimai, nes beveik nuolat vykdomas „žiniasklaidos teismas“, kenkiama reputacijai arba atsiranda politizuotas viešumas dar teisėsaugos tyrimo metu.
Tokios lietuviškos teisėsaugos institucijų ir žiniasklaidos praktikos yra ydingos, nes neretai tyrimai žlunga, teismai išteisina kaltinamuosius, arba baudžiamasis persekiojimas baigiasi nesėkme po kelerių metų visuomenės smerkimo.
Tad Lietuvoje būtina skubiai diskutuoti apie viešumo proporcingumą, selektyvius ir sistemiškus teisėsaugos informacijos nutekėjimus, reputacijos griovimą be teismo nuosprendžio, politizavimo rizikas ir esamų praktikų suderinamumą su Europos žmogaus teisių standartais.
Vienareikšmiškai verta svarstyti ir Vokietijos praktikų perėmimą. Kai savas dviratis yra kvadratiniais ratais ir važiuoti negali, tai jį pataisyti galimai pavyktų tik, jei apvalius ratus pasiskolintume iš kitų šalių.
Aha, Vokietija, kurioje daug politinių kalinių. Apsimetate nežinojimu pagal E.Bernays avinų ir avelių valdymo triukus.