Vadinasi, karas Ukrainoje niekada nesibaigs? Keistis gali tik šios kovos forma…

Dar nežinoma, kada tiksliai baigsis karas. Tačiau ilgalaikė taika priklausys nuo daugelio veiksnių.

Jurijus Christensenas

Žemėlapyje, pristatytame JAV Karinio jūrų laivyno karo koledžo strategijos ir politikos profesorės paskaitoje, pavaizduotos Kremliaus teritorinės pretenzijos, oficialiai išdėstytos 2021 m. gruodį Rusijos užsienio reikalų ministerijos paskelbtuose vadinamųjų saugumo garantijų projektuose.

Dabar įsivaizduokite, kad planuojate gyventi 150 metų. Prieš akis – dar 70 metų, per kuriuos galite nuosekliai siekti savo gyvenimo tikslo. Turite šimtmečiui numatytą planą, visuomenę, pasirengusią kentėti ir mirti, bei ilgaamžę tradicinių ir hibridinių karų patirtį.

Jums nereikia vien Donbaso. Jums reikia, kad visas žemėlapis būtų nuspalvintas žalia ir violetine spalvomis. Bet kokie tarpiniai teritoriniai užgrobimai tėra priemonė karui tęsti. Įjunkite propagandos mašiną, perrašykite vadovėlius, mobilizuokite visuomenę ir judėkite toliau.

Pasaulinio dominavimo DUK

– Kokios nesąmonės! Žmonės negyvena 150 metų!

Dauguma karų žmonijos istorijoje prasidėjo ne dėl racionalių priežasčių, o todėl, kad žmonės tikėjo įvairiausiomis nesąmonėmis: pasaulinės revoliucijos pergale, rasinėmis teorijomis ar balsais pranašo galvoje.

– Bet juk jie nesugebės užimti visos Ukrainos?

Karinėmis priemonėmis jiems pavyko užimti penktadalį Ukrainos teritorijos. Tempas nėra itin įspūdingas, tačiau egzistuoja ne tik kariniai metodai. Pavyzdžiui, Gruzijoje po dviejų karinių kampanijų – 1992 ir 2008 metais – Kremlius sugebėjo padėti savo statytiniams ateiti į valdžią per laisvus konkurencinius rinkimus. Kremlius moka laukti ir nuosekliai siekti savo tikslo.

– Kaip jie kariaus su NATO?

Jie jau kariauja. Pateiksiu dešimties metų senumo pavyzdį, o panašių atvejų galėsite ieškoti ir ateinančiais metais.

2015 m. migrantai iš Artimųjų Rytų pradėjo vykti į už poliarinio rato esantį Nikelio miestelį Rusijoje, netoli Norvegijos ir Suomijos sienų. Žurnalistų paklausti, kaip sužinojo apie Nikelį, migrantai vienu balsu atsakė: „Iš arabų kalba transliuojamo kanalo „Russia Today“!“

Patikėję propaganda žmonės pardavė savo turtą šalyse, kuriose tuo metu gyveno. Rusija jiems išdavė turistines vizas ir sudarė galimybę persikelti į Arktį. Rusijos ir Norvegijos sienos perėjimo punkte pėstiesiems kirsti sieną buvo draudžiama, tačiau ją buvo galima įveikti dviračiu. Todėl dviračiai į Nikelį pradėti gabenti iš visų apylinkių.

Kai Skandinavijos šalių teismai ėmė priiminėti sprendimus dėl migrantų grąžinimo į pirmąją saugią šalį, Rusijos pasienio pareigūnams staiga „sugedo kompiuteriai“ ir atsirado kitų nenumatytų kliūčių. Tik kilus diplomatiniam skandalui migrantai buvo įleisti atgal į Rusiją ir išsiųsti į šalis, kuriose anksčiau gyveno.

Dalį migrantų priėmė Švedija. Tuomet Rusijos botai pradėjo antimigracinę kampaniją. Buvo rengiami išpuoliai prieš migrantams padėjusias nevyriausybines organizacijas. Vėliau sulaikius vieną iš užpuolikų paaiškėjo, kad tai Švedijos pilietis, apmokytas patriotų sukarintoje stovykloje netoli Sankt Peterburgo.

Per kitus parlamento rinkimus Švedijos kraštutinių dešiniųjų partija padvigubino savo rezultatą. Kremliuje eksperimentas buvo įvertintas kaip sėkmingas. Rusija pradėjo „specialiąją operaciją“ Sirijoje, dar labiau sustiprinusią pabėgėlių srautą į Europą.

– Norite pasakyti, kad Rusija migrantus naudoja kaip ginklą kare su NATO?

Noriu pasakyti, kad jeigu po 2015 m. migrantų krizės Nikelyje ir panašios 2021 m. krizės Baltarusijos pasienyje žmonės vis dar kelia tokį klausimą, vadinasi, Kremliaus propagandistai ne veltui valgo duoną. Be to, migrantai nėra vienintelis Kremliaus kare su NATO naudojamas ginklas.

– Kodėl švedai nereagavo į tai, kad jų šalies pilietis buvo apmokytas Rusijoje?

Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ukrainiečiai iki 2014 m. agresijos tinkamai nereagavo į kovotojų rengimą Rusijoje, Seligeryje.

Tai ilgalaikė Kremliaus praktika. Sovietmečiu Perevalnojėje, Kryme, buvo rengiami kovotojai tuometiniams ir būsimiems Sovietų Sąjungos karams. Balašichoje, netoli Maskvos, KGB kursuose buvo mokomi teroristai, samdomi žudikai ir diversantai. Jie ten rengiami iki šiol. Jeigu to nepastebime, vadinasi, propaganda veikia.

– Ar Ukraina turi užtvindyti Europą migrantais ir, pasitelkusi neapykantos propagandą, padidinti kraštutinių dešiniųjų populiarumą?

– Ne tik. Rusijos Federacijos gynybos ministerijos interneto svetainės skiltyje „Specialiosios karinės operacijos dalyviams“ „denacifikacija“ apibrėžiama kaip tapatybės pakeitimas. Ten taip pat aiškinamas „specialiosios karinės operacijos tikslas“:

„Vieną dieną po „denacifikacijos“ ukrainiečiai vėl taps rusais ir petys į petį su Rusijos kariais kovos prieš nekenčiamą NATO.“

– Vadinasi, karštasis karas su NATO taip pat įtrauktas į Kremliaus planus?

Įvardykite bent vieną priežastį, dėl kurios Kremlius turėtų tausoti rusų ir okupuotų teritorijų ukrainiečių gyvybes, jeigu nuspręstų užimti NATO teritoriją.

– Ar Kremlius apskritai moka nekariauti?

Rusijos federalinis įstatymas „Dėl veteranų“ oficialiai įvardija 43 karinius konfliktus, kuriuose Rusija ar Sovietų Sąjunga dalyvavo po 1945 metų. Per visą šį laikotarpį išskiriami vos du trumpi tarpsniai be karų – po Stalino mirties ir 1998 m. finansų krizės. Likusį laiką vienu metu vyko nuo vieno iki septynių karinių konfliktų.

– Apie tai nesusimąstėme.

Ir dabar daugelis apie tai negalvoja. Karinė propaganda leidžia nusikaltimus daryti atvirai ir išvengti atsakomybės.

– Ar istorinės atminties krizė tarp Lenkijos ir Ukrainos taip pat yra propagandos padarinys?

2014 m. gegužę Rusijos Federacijos gynybos ministerijos interneto svetainėje paskelbtoje Rusijos generolo ataskaitoje buvo išdėstyta tokia tezė:

„Hibridinio karo klastingumas yra tas, kad valstybė agresorė kursto aukomis tapusių šalių vidinius prieštaravimus. Užuot susivienijusi prieš agresorių, viena aukos visuomenės dalis pradeda kovoti su kita. Tuo pat metu agresorius pasiskelbia vienos iš savo paties išprovokuoto konflikto šalių „gynėju“.“

Jeigu tarp Lenkijos ir Ukrainos jau egzistavo istorinės atminties konfliktas, galime neabejoti, kad Kremlius stengėsi jį kurstyti.

– Ar teigiate, kad Lenkijos prezidentas yra Kremliaus agentas?

Žinoma, ne. Šis mechanizmas veikia kitaip.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Kremlius išleido direktyvą, pagal kurią kiekviena sovietų ambasada turėjo sudaryti įtakingų priimančiosios šalies asmenų sąrašą. Asmenys, kurių pozicija sutapo su Kremliaus interesais, turėjo būti remiami visomis įmanomomis priemonėmis. Oponentus buvo nurodyta diskredituoti, klastojant kompromituojančią medžiagą ir perduodant ją „sensacijų ieškančiai Vakarų žiniasklaidai“.

– Vadinasi, Rusija kišosi į Lenkijos rinkimus?

Jeigu kas nors vis dar abejoja, kad Kremlius kišasi į kitų valstybių rinkimų procesus, belieka dar kartą priminti propagandos veiksmingumą. Kremlius remia ambasadų sudarytuose „baltuosiuose sąrašuose“ esančius kandidatus, diskredituoja jų oponentus ir sėja nesantaiką tiek pačioje Lenkijoje, tiek tarp Lenkijos ir jos kaimynių. Galima manyti, kad be tokio kišimosi Lenkijos prezidento rinkimų rezultatas galėjo būti kitoks.

– Kas nutiks, jeigu Kremliui pavyks užimti žalia ir violetine spalvomis pažymėtas teritorijas?

Toje pačioje JAV Karinio jūrų laivyno karo koledžo profesorės paskaitoje pateikiamas toks pavyzdys.

Po Mandžiūrijos okupacijos Sovietų Sąjunga iš jos išgabeno:

83 proc. energetikos įrangos;
86 proc. kasybos įrangos;
82 proc. cemento gamybos įrangos;
80 proc. metalo apdirbimo įrangos.

Vietos kinams sovietai pasitelkė propagandą, suformavo karinius korpusus, aprūpino juos iš japonų atimtais ir sovietiniais ginklais, paskyrė sovietų karinius patarėjus ir pasiuntė nešti komunizmo į likusią Kinijos dalį – esą „išlaisvinti kinų nuo nacionalistų“.

– Tai jau matėme Donbase 2014 metais.

Taip. Baltuose KAMAZ sunkvežimiuose į Rusiją buvo gabenama Ukrainos įmonių įranga, o Kremliaus propaganda tuo pat metu skelbė apie „unikalių pramonės šakų gelbėjimą“.

– Vadinasi, karas Ukrainoje niekada nesibaigs?

Kremliaus mėginimai perimti Ukrainos kontrolę artimiausioje ateityje nesibaigs.

Keistis gali tik šios kovos forma. Vienu metu tai gali būti atvira ginkluota agresija, kitu – staiga paskelbti Ukrainos produkcijos neatitikimai „Rosselchoznadzor“ reikalavimams.

Ginkluota agresija bet kada gali baigtis paliaubomis ir bet kada vėl įsiplieksti. Tačiau patys mėginimai kontroliuoti Ukrainą nesibaigs.

– Išskyrus kokį atvejį?

Ukraina ribojasi su septyniomis valstybėmis. Penkios demokratinės kaimynės su ja bendradarbiauja, o dvi autokratinės valstybės prieš ją kariauja. Septynios demokratinės valstybės prie Ukrainos sienų būtų būtina ir pakankama ilgalaikės taikos sąlyga.

intercourier.news