Valdas Sutkus. Rusiškas pasaulis. Užbaigti karą rosijanams trukdo jų senelių šmėklos

Moskovijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas rugpjūčio 14-ąją paaiškino, kodėl Kremlius tęsia karą ir atmeta ugnies nutraukimą ties dabartine fronto linija. Jo argumentas skambėjo kaip ištrauka iš kažkokio imperijos sapnininko: sustojimas esą nubrauktų senelių ir prosenelių, nugalėjusių nacizmą, žygdarbį, o dabartinei Rusijai juk tenka „atsakomybė už tūkstantmetę valstybės istoriją“. Štai taip XXI amžiuje rosijanų politikai fronto liniją ima derinti su prieš aštuoniasdešimt metų mirusių žmonių pomirtine garbe. Rimtu politiku save vaizduojantis diplomatas virsta kažkokiu lunatiku, kuris slankioja po istorijos brūzgynus užmerktomis akimis.

Šiame Moskovijos sapne Putinas jau daugelį metų valstybės politiką aiškina istorinių šmėklų kalba. 2020 metais, kalbėdamas apie koronavirusą, jis staiga prisiminė pečenegus ir polovcus: Rusija juk atlaikė jų antpuolius, vadinasi, įveiks ir pandemiją. XI amžiaus klajokliai tokiu mitologiniu būdu buvo prilyginti virusui. Epidemiologiją pakeitė istorinis folkloras, o Moskovija dar kartą parodė savo mėgstamą triuką: kai dabartis kelia rūpesčių, atverčiamas dulkėtas metraštis ir iš jo išburiamas politinis motyvas, kaip koks triušis, ištrauktas iš skrybėlės.

Imperinis triukas genialiai paprastas: užkariavimą pavadini susigrąžinimu, esamą sieną – istorine klaida, o save – žmogumi, kuriam likimas pavedė klaidą ištaisyti.

Putinas buvo persikūnijęs ir į carą Petrą I. Kalbėdamas apie karus su Švedija, jis aiškino, kad tada caras žemes „susigrąžino“, ir šią formulę pritaikė dabartinei Rusijai. Imperinis triukas genialiai paprastas: užkariavimą pavadini susigrąžinimu, esamą sieną – istorine klaida, o save – žmogumi, kuriam likimas pavedė klaidą ištaisyti. Pagal tokią logiką visa Europa galėtų išsitraukti viduramžių atlasus ir pradėti didįjį žemėlapių taisymo sezoną. Kiekvienas rastų kokią seną kunigaikštystę, buvusią provinciją, prarastą uostą ar kadaise valdytą miestą.

Pomėgį istorijos nagrinėjimui Putinas pavertė beveik Gogolio verta scena. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie dabartinį karą Ukrainoje, jis greitai nuslysta iki Riuriko, senosios Rusios ir viduramžių kunigaikščių. Lavrovas dabar tęsia tos pačios mokyklos tradiciją. Jo galvoje dabartinė Rusijos Federacija gauna moralines sąskaitas iš carų, sovietinių maršalų ir prieš šimtmečius gyvenusių valdovų.

Ypač mylima čia pati „tūkstantmetės valstybės“ sąvoka. Hitleris savo laiku mėgo kalbas apie „tūkstantmetį reichą“, o Kremliaus fašistai į „tūkstantmetę Rusiją“ ant vieno siūlo suveria senąją Rusią, Maskvos kunigaikštystę, carinę imperiją, Sovietų Sąjungą ir dabartinę federaciją, tarsi visa tai būtų vienas amžinas politinis organizmas su tuo pačiu tęstiniu nekilnojamojo turto registru. Bolševikai sušaudo caro šeimą, sovietų valdžia panaikina imperijos santvarką, Sovietų Sąjunga subyra, tačiau Kremliaus metraštininko plunksna visus vėl surašo į tą pačią lentelę. Prasmė paprasta: iš kiekvienos epochos pasiimama tai, kas šiandien naudinga imperiniam naratyvui. Iš carų – imperijos žemės, iš Stalino – II Pasaulinio karo pergalės aureolė, iš senosios Rusios – amžiaus gylis ir paauksuoti cerkvių kupolai.

Už šį istorinį sapną moka gyvi žmonės. Kremlius pradėjo plataus masto karą, skelbdamas Donbaso rusakalbių „išlaisvinimą“. Išlaisvinimo vaizdas šiandien matomas Mariupolyje, Bachmute, Marjinkoje, Avdijivkoje ir kituose rusų gyventuose miestuose, kuriuos Putino kariuomenė pavertė griuvėsių laukais.

Milžinišką kainą moka ir patys rusai. Šimtai tūkstančių vyrų žuvo kovoje dėl miestų ir kaimų, kurių pavadinimų daugelis iki karo tikriausiai net nežinojo. Dabar Lavrovas iš Maskvos jiems paaiškino: žygis turi tęstis dėl senelių garbės ir tūkstantmetės valstybės istorijos. Kremliaus istorijos filosofija pereina į groteską: mirusiųjų atminimas tampa priežastimi gaminti naujus mirusiuosius, o praeities užkariavimai – tiltu būsimiems karams.

Lavrovo „tūkstantmetė Rusija“ veikia kaip imperinis spiritizmo seansas. Prireikia teritorinių pretenzijų – pasirodo caras Petras I. Prireikia karo moralinio pateisinimo – iškviečiami II Pasauliniame kare dalyvavę seneliai. Užklumpa epidemija – į sceną išjoja pečenegai ir polovcai. Kai prabyla apie Odesą, istorijos spiritizmo seanse pasirodo tą uostą įkūrusi carienė Jekaterina II. Kiekviena epocha Kremliaus rankose virsta nauju čekiu dabartinei ekspansijai.

Bet šis sapnas turi bjaurią savybę: jame horizontas vis tolsta. Šiandien senelių garbei reikia Donbaso, rytoj „tūkstantmetė istorija“ pareikalaus „Rusijos miestų motinos“ – Kijevo, poryt – Berlyno eilė, nes reikia juk senelių žygį pakartot ir vėl vėliavą virš Reichstago iškelt. Putinas eina per šį Moskovijos sapną lyg koks imperijos somnambulas, kuriam kiekvienas griuvėsių laukas atrodo dar vienu žingsniu į istorinę didybę.

Istorija, deja, ilgai leidžia lunatikams vaikščioti užmerktomis akimis, tačiau galų gale jie atsitrenkia į sieną. Tada prieš akis iškyla tikrovės vaizdas: sugriuvę miestai, beprasmiškai paaukotos gyvybės ir sąskaita, kurią tenka apmokėti gyviesiems.

O kol kas virš naftos perdirbimo gamyklų, prekių sandėlių, uostų plaikstosi juodi dūmai, ir rosijanai stebi, kaip dega iki tol buvęs ramus jų gyvenimas.