Istorinė tiesa svarbiau už tradiciją: Rygos muziejus keis ekspozicijos tekstą

Stasys Buškevičius

Šią vasarą kartu su Stanislovu Buškevičiumi lankėmės Rygoje. Gražus, gyvas ir smagus miestas, į kurį visada malonu sugrįžti. O kadangi esu istorijos mėgėjas, kelionė nebūtų visavertė neužsukus į muziejų. Taip atsidūrėme Rygos istorijos ir laivininkystės muziejuje.

Muziejus tikrai įdomus. Vaikštinėjome, skaitėme, apžiūrinėjome eksponatus – ir staiga akis užkliuvo už vieno stendo.

Jame 1581–1621 metų Rygos istorijos laikotarpis įvardytas kaip „Polish Period“ – „Lenkijos laikotarpis“. Akimirkai sutrikau – koks dar „Lenkijos laikotarpis“, jei tuo metu jau oficialiai egzistavo bendra lietuvių-lenkų valstybė? Juolab, kad Lietuvos vaidmuo Livonijos istorijoje prasidėjo gerokai anksčiau. O ir tiesioginių interesų Rygoje lietuviai turėjo gerokai daugiau nei lenkai.

1581 metais Ryga atsidūrė ne Lenkijos Karalystės, o Abiejų Tautų Respublikos – bendros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valstybės – valdžioje. Tai visuotinai žinomas istorinis faktas.

XVI amžiaus antrojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sparčiai augo žemės ūkio produkcijos – grūdų, miško, lino ir kitų prekių – eksportas į Vakarų Europą. Šiaurinėms LDK žemėms viena svarbiausių prekybos arterijų buvo Dauguva, vedusi tiesiai į Rygos uostą.

Ryga Lietuvai buvo ne šiaip kaimyninis miestas. Per ją keliavo didelė dalis šiaurinių LDK teritorijų produkcijos, o Rygos pirkliai net tapdavo Lietuvos bajorų kreditoriais. Buvo ir geopolitinė priežastis. Livonija sudarė savotišką buferį tarp Lietuvos ir stiprėjančios Maskvos valstybės.

Kai XVI amžiaus viduryje Ivanas Rūstusis pradėjo Livonijos karą ir tapo akivaizdu, kad Livonijos konfederacija pati nebeatsilaikys, iniciatyvos ėmėsi būtent Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Vienas svarbiausių žmonių čia buvo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Jo pastangomis 1561 metų lapkričio 28 dieną buvo sudaryta Vilniaus sutartis. Livonijos ordinas buvo sekuliarizuotas, didžioji Livonijos dalis susieta su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė tapo LDK vasale.

Pati Ryga tuomet Vilniaus sutarties nepasirašė. Turtingas, privilegijuotas miestas nenorėjo lengvai atsisakyti savo savarankiškumo. Tuo metu Livonijos karas vis dar tęsėsi.

LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis su Lietuvos kariuomene kovėsi su Maskvos pajėgomis, o jo pergalė Ulos mūšyje 1564 metais tapo vienu svarbiausių karo epizodų. Vėliau Stepono Batoro kontrpuolime prieš Maskvą dalyvavo ir Radvilos Rudojo bei jo sūnaus Kristupo Radvilos Perkūno vadovaujamos pajėgos.

Galiausiai 1581 metais Ryga prisiekė ištikimybę valdovui ir įsiliejo į Abiejų Tautų Respubliką.

Todėl kai perskaičiau Rygos muziejuje apie „lenkišką periodą”, buvau nemaloniai nustebęs. Kodėl mūsų braliukai taip iškraipo istorinius faktus?  Grįžus į Lietuvą, matytas stendas vis nedavė ramybės. Stanislovas Buškevičius nutarė, kad negalima taip tiesiog numoti ranka. Kaip ne kaip, istorinė tiesa yra tokia, kokia yra.

Taigi parašiau oficialų kreipimąsi Rygos istorijos ir laivininkystės muziejui, nurodydamas, mano nuomone, netikslią istorinę formuluotę. Kreipimąsi persiuntėme ir Lietuvos ambasadai Rygoje bei Rygos miesto savivaldybei. Stanislovas papildomai pats paskambino į Lietuvos ambasadą.

Ir tada reikalai pajudėjo. Lietuvos ambasada Rygoje mano kreipimąsi oficialiai persiuntė nagrinėti, paprašydama atsakymą pateikti man, o ambasadą įtraukti į atsakymo gavėjų kopiją. Rygos savivaldybėje mano kreipimasis liepos 28-ąją buvo oficialiai užregistruotas ir perduotas Rygos istorijos ir laivininkystės muziejui nagrinėti pagal kompetenciją. Beliko laukti.

Latviai pripažino: lietuviai buvo teisūs

Ir štai rugpjūčio 7 dieną gavau oficialų Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus direktorės Lienės Johansone-Kuzminos atsakymą. Prisipažinsiu – atsakymas maloniai nustebino.

Jokių bandymų išsisukinėti, jokio „pas mus taip įprasta, todėl taip ir bus“. Muziejaus istorikai tiesiai pripažino: moksliniu požiūriu terminas „Polish Period“ nėra pakankamai tikslus.

Muziejus paaiškino, kad toks pavadinimas turi senas tradicijas Latvijos istoriografijoje. Jis kilo iš XVI–XVIII amžių kronikų bei dokumentų ir nuo XIX amžiaus buvo vartojamas kaip sutrumpintas laikotarpio, kai Ryga priklausė Abiejų Tautų Respublikai, apibūdinimas.

Tačiau dar svarbiau tai, kad patys latvių istorikai pripažįsta: šiuolaikinė Latvijos istoriografija vis dažniau pereina prie tikslesnės terminologijos. Muziejus savo atsakyme net nurodė Latvijos universiteto profesoriaus Ēriko Jēkabsono tyrimus apie Abiejų Tautų Respublikos valdymo laikotarpį dabartinės Latvijos teritorijoje.

Ir svarbiausia – muziejus informavo, kad ekspozicijos tekstai jau sistemingai peržiūrimi ir mano nurodytą pavadinimą planuojama pakeisti.

Naujasis užrašas anglų kalba skambės:

„Riga under the Rule of the Polish-Lithuanian Commonwealth (1581–1621)“ – „Ryga Abiejų Tautų Respublikos valdžioje (1581–1621)“.

Štai ir viskas – užteko tik draugiškai atkreipti dėmesį į netikslumą ir muziejus geranoriškai sutiko ištaisyti klaidą.

Pagarba bendrai istorijai

Visa ši istorija man paliko labai gerą įspūdį apie mūsų kaimynus. Muziejus galėjo formaliai atrašyti, kad toks terminas Latvijos istoriografijoje vartojamas nuo XIX amžiaus, ir tuo viską užbaigti. Tačiau jie patikrino argumentus, konsultavosi su savo istorikais, pripažino, kad senoji formuluotė šiuolaikinio istorijos mokslo požiūriu nėra pakankamai tiksli, ir nusprendė ją pakeisti.

Dar daugiau – laiško pabaigoje muziejaus direktorė padėkojo už pastabas ir mano indėlį į diskusiją apie Latvijos istorijos interpretavimą, pažymėdama, kad toks profesionalus dialogas padeda tiksliau ir šiuolaikiškiau pristatyti mūsų bendrą istorinį paveldą.

Man atrodo, būtent tie žodžiai – bendras istorinis paveldas – čia ir yra svarbiausi.

Lietuvių ir latvių istorija nėra dvi visiškai atskiros linijos, kurios retkarčiais kažkur susikerta. Šimtmečius mus siejo prekyba, karai, politiniai interesai, bendri priešai ir bendras Baltijos regionas. Livonijos karo laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gynė savo ekonominius ir geopolitinius interesus, kartu stabdydama Maskvos ekspansiją į vakarus.

Todėl istorinė atmintis svarbi ne tam, kad lietuviai su latviais pradėtų aiškintis, kuris kurį kada valdė. Priešingai – ji padeda geriau suprasti, kiek daug mūsų istorijoje yra bendro.

Lietuvos aidas