Rugpjūčio 16-osios naktį virš Kijevo kaukė oro pavojaus sirenos, o vos po kelių minučių miestą sudrebino sprogimai. Vienas smūgių sukėlė didžiulį gaisrą prie Počainos metro stoties – liepsnos apėmė garsųjį knygų turgų, beveik tris dešimtmečius buvusį viena svarbiausių Kijevo knygų prekybos vietų.
Sudegė ištisos prekybos paviljonų eilės, knygos ir pardavėjų turtas, buvo apgadintas metro stoties įėjimas bei aplinkinės parduotuvės. Nukentėjo mažiausiai trys žmonės. 1997 metais įkurtame turguje veikė šimtai prekybos vietų, čia buvo galima rasti daugiau kaip 120 Ukrainos leidyklų produkcijos. Smūgio banga apgadino ir šalia įsikūrusios leidyklos „Naš format“ patalpas. „The Kyiv Independent“ duomenimis, gaisras kilo Rusijai surengus masinę raketų ir dronų ataką prieš Ukrainos sostinę.
Tačiau Počainos knygų turgaus sunaikinimas – tik naujausias epizodas kare, kuriame taikiniais tampa ne tik energetikos objektai, gamyklos ar gyvenamieji namai, bet ir bibliotekos, spaustuvės, leidyklos bei milijonai ukrainietiškų knygų.
Sunaikintos ir apgadintos 906 bibliotekos
Ukrainos kultūros ministerijos duomenimis, nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios nukentėjo 906 šalies bibliotekos. Iš jų 228 buvo visiškai sunaikintos, dar 678 – apgadintos. Daugiausia kultūros infrastruktūros nuostolių užfiksuota Donecko, Charkivo, Chersono, Sumų, Kyjivo ir Zaporižios srityse. Ministerija perspėja, kad tikrasis sunaikinimo mastas gali būti gerokai didesnis, nes iš Rusijos okupuotų teritorijų duomenų surinkti neįmanoma.
Tai svarbus patikslinimas: viešojoje erdvėje kartais teigiama, kad visos 906 bibliotekos buvo sunaikintos, tačiau oficialioje statistikoje į šį skaičių įtrauktos ir visiškai sugriautos, ir įvairaus masto žalą patyrusios įstaigos.
UNESCO taiko siauresnę, kiekvieną atvejį atskirai tikrinančią metodiką. Iki 2026 metų liepos 29 dienos organizacija buvo patvirtinusi žalą 545 Ukrainos kultūros objektams, tarp jų – 22 bibliotekoms. Šis skaičius neapima visų Ukrainos valdžios registruotų vietos bibliotekų.
Kapytolivka: knygos išniekintos tyčia
Ypač iškalbingas Kapytolivkos kaimo Charkivo srityje likimas. Sugrįžusi po gyvenvietės išlaisvinimo bibliotekininkė Julija Kakulia-Danyliuk išvydo išdaužytas patalpas ir visur išmėtytas knygas. Iš maždaug 16,5 tūkst. bibliotekos leidinių buvo likę tik 4,5 tūkstančio.
Knygos apie Ukrainos istoriją ir kultūrą buvo sumestos į tualetus ir išteptos žmogaus išmatomis. Bibliotekininkės įsitikinimu, tai nebuvo paprasto vandalizmo ar netvarkingo atsitraukimo padarinys – ukrainietiški leidiniai buvo išniekinti sąmoningai.
Kapytolivka svarbi ir dėl dar vienos priežasties. Čia gyveno poetas, vaikų rašytojas ir visuomenininkas Volodymyras Vakulenka. 2022 metų kovą Rusijos kariai jį pagrobė. Po Ukrainos pajėgų kontrpuolimo rašytojo kūnas buvo rastas masinėje kapavietėje prie Iziumo – nužudytas šūviais. Kapavietėje jo palaikai buvo pažymėti numeriu 319.
Prieš pagrobimą Vakulenka po vyšnia užkasė okupacijos dienoraštį ir paprašė jį perduoti Ukrainos kariams, kai „saviškiai ateis“. Dienoraštis buvo surastas, išsaugotas ir vėliau išleistas – mėginimas nutildyti rašytoją pavertė jo tekstą vienu ryškiausių Rusijos okupacijos liudijimų.
Biblioteka privačiame name
Chersono srityje bibliotekininkės knygas slėpė savo namuose. Chersono bibliotekų sistemos darbuotoja Anhelina Vietrova per Rusijos okupaciją priglaudė Oleksandrivkos bibliotekos vadovę Svitlaną Pekaliuk. Jų namai virto slapta, improvizuota biblioteka: gyventojai ateidavo skolintis knygų, o bibliotekininkė jas registruodavo ir priimdavo grąžinamas.
Kai Oleksandrivka buvo išlaisvinta, Pekaliuk sugrįžo į nuniokotą biblioteką ir mėgino ją pakeisti nedidele mobiliąja biblioteka. Tačiau netrukus moteris mirė. Kartu išnyko ir paskutinis vietos bibliotekos branduolys.
Smūgių neišvengė ir Chersono srities vaikų biblioteka bei didelė Olesio Hončaro srities mokslinė biblioteka. Pastaroji buvo ne kartą apšaudyta, iš jos okupacijos metais išgabenti kompiuteriai, vertingi leidiniai ir rankraščiai. 2023 metų lapkritį pastatas vėl smarkiai nukentėjo per Rusijos ataką. „Chytomo“
Ukrainietiškos knygos – į katilines
Humanitarinė ir žmogaus teisių organizacija „Rytų SOS“ surinko okupuotose teritorijose dirbusių mokytojų bei bibliotekininkų liudijimus. Vienas Luhansko srities mokytojas pasakojo, kad okupacinė valdžia vertė vaikus iš gyventojų surinktas knygas nešti į mokyklą. Vėliau ukrainietiški vadovėliai ir grožinė literatūra buvo nugabenti į katilinę ir sudeginti.
Šiuos liudijimus papildo Jungtinių Tautų ekspertų surinkta informacija. Dar 2022 metais JT specialieji pranešėjai nurodė, kad okupacinė valdžia bibliotekose konfiskavo arba naikino „ekstremistinėmis“ paskelbtas Ukrainos istorijos ir literatūros knygas, o iš mokyklų šalino ukrainietiškus vadovėlius ir keitė juos iš Rusijos atvežta mokomąja medžiaga.
JT ekspertų vertinimu, buvo pagrindo manyti, kad bibliotekų, mokyklų ir kultūros objektų bombardavimas gali būti „sąmoningos kultūrinio valymo kampanijos“ dalis.
Aštuoni milijonai knygų per vieną naktį
Didžiausias smūgis Ukrainos leidybai suduotas 2026 metų rugpjūčio 1 dieną Charkive. Rusijos dronai pataikė į automatizuotą leidybos grupės „RNK-Ranok“ ir knygynų tinklo „KnyhoLand“ logistikos centrą.
Gaisras sunaikino apie 8 milijonus knygų – maždaug 28 tūkst. skirtingų pavadinimų leidinių. Tarp jų buvo apie 600 tūkst. vadovėlių, kuriuos iki rugsėjo 1-osios planuota pristatyti Ukrainos mokykloms. Preliminari žala įvertinta maždaug milijardu grivinų, arba daugiau kaip 22 mln. JAV dolerių. „Chytomo“
„Baisu matyti degančias knygas“, – sakė „Ranok“ vadovas Viktoras Kruhlovas. Pasak jo, po pirmojo sprogimo netrukus nugriaudėjo antrasis – toje pačioje vietoje. Todėl jis neabejoja, kad sandėlis buvo pasirinktas sąmoningai. Rusijos gynybos ministerija į „Reuters“ prašymą pakomentuoti šį konkretų smūgį neatsakė. „Reuters“
Agentūros duomenimis, per kelis pastaruosius mėnesius Ukrainos leidėjai per įvairias atakas prarado daugiau kaip 10 mln. knygų. Vien leidykla „BookChef“ per liepos 2-osios smūgį Kyjivui neteko apie 800 tūkst. egzempliorių – didžiosios dalies savo atsargų.
Smūgis „Faktor-Druk“
Charkivas laikomas Ukrainos leidybos sostine, todėl didžiųjų miesto spaustuvių sunaikinimas turi padarinių visai šalies knygų rinkai.
2024 metų gegužės 23 dieną Rusijos raketa smogė vienai didžiausių Ukrainos spaustuvių „Faktor-Druk“. Žuvo septyni darbuotojai, dar 21 žmogus buvo sužeistas. Sudegė dešimtys tūkstančių knygų, tarp jų – vaikų literatūra ir mokykliniai vadovėliai. Spaustuvė gamino didelę dalį Ukrainoje leidžiamų knygų bei vadovėlių.
Įmonė buvo pradėta atkurti, tačiau jos įkūrėjas Serhijus Polituchyj dabartinę padėtį apibūdina vis niūriau: sunaikinus spaustuves, sandėlius ir platinimo centrus, smūgis tenka visai grandinei – nuo autoriaus ir redaktoriaus iki mokytojo, mokinio bei knygyno pirkėjo.
Iš Ukrainos išgabenta 18 tūkst. knygų
Knygos ne tik naikinamos. 2026 metų birželį Rusijos valstybinės bibliotekos direktorius Vadimas Duda pats pranešė, kad iš Rusijos kontroliuojamų Ukrainos teritorijų į Maskvą buvo išgabenta apie 18 tūkst. „rusofobiškomis“ paskelbtų knygų.
Jos sukrautos specialiame fonde, pradėtame formuoti 2024 metais Rusijos kultūros ministerijos nurodymu. Duda tvirtino, kad tai esą „ne sunaikinimo, o išsaugojimo veiksmas“, skirtas būsimiems tyrėjams. Tačiau sykiu jis pareiškė, kad leidiniai neturi „nuodyti“ dabartinių Rusijos piliečių protų.
Pats šis paaiškinimas atskleidžia, kad knygos iš okupuotų bibliotekų buvo išimtos ne vien dėl jų materialinės vertės. Jos buvo pašalintos dėl turinio – todėl, kad liudijo atskirą Ukrainos istoriją, kalbą ir nacionalinę tapatybę.
Bibliocidas – karas prieš atmintį
Tokį knygų, bibliotekų ir leidybos infrastruktūros naikinimą imta vadinti bibliocidu – sistemingu rašytinio žodžio ir jame saugomos kolektyvinės atminties puolimu. Istorijoje knygų deginimas lydėjo nacistinę diktatūrą Vokietijoje, Raudonųjų khmerų terorą Kambodžoje, Sarajevo bibliotekos sunaikinimą 1992 metais ir „Islamo valstybės“ išpuolį prieš Mosulo biblioteką 2015-aisiais.
Pilietinių laisvių centro, 2022 metais kartu su kitais laureatais apdovanoto Nobelio taikos premija, vadovė Oleksandra Matvičiuk šiuos veiksmus laiko platesnės Rusijos politikos dalimi. Jos teigimu, bibliotekos naikinamos tada, kai siekiama ištrinti kitos tautos tapatybę. Šį vertinimą ji sieja ir su Vladimiro Putino nuolat kartojamu teiginiu, kad rusai ir ukrainiečiai esą yra viena tauta.
Sąmoningas civilių ir kultūros objektų puolimas gali užtraukti atsakomybę pagal tarptautinę humanitarinę teisę. Romos statutas karo nusikaltimu laiko tyčinius išpuolius prieš religijai, švietimui, menui ar mokslui skirtus pastatus, jeigu jie nėra kariniai objektai. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju tyčinis taikinio pasirinkimas ir karinės būtinybės nebuvimas turi būti nustatyti tyrimu.
Vis dėlto sunaikintos bibliotekos Ukrainoje vėl atidaromos laikinose patalpose, knygos vežiojamos automobiliais, o apšaudytos spaustuvės mėgina atnaujinti darbą. Knygas gina ir patys kariai.
Dvidešimt trejų metų poetė ir Ukrainos kariuomenės leitenantė Oksana „Ksena“ Rubaniak šią dvigubą pareigą nusakė paprastai: „Kaip kareivė ginu mūsų žemę. Kaip poetė – rašytinį žodį.“
Nes pastatą galima sugriauti, sandėlį – sudeginti, o biblioteką – išplėšti. Tačiau kol išlieka skaitytojas, išlieka ir jo perskaityta istorija.
Lietuvos patirtis: nuo prievartinės cenzūros iki abejingumo spausdintam žodžiui
Kaip žmonės tapdavo „neasmenimis“
Ar nepriklausoma Lietuva pati atsisako spausdinto žodžio?
Ar prarandame ne tik knygą, bet ir Žodį?
Parengta pagal Emily Hamilton publikaciją „Russia Burns Books and Sacks Libraries in Ukraine“, Ukrainos kultūros ministerijos, UNESCO, JT, „Reuters“, Ukrainos žiniasklaidos medžiagą, oed.com, Lrt.lt ir kitus šaltinius.
…si redakcija taip myli laisva zodi,kad,vos paminejus jos redaktoriu,tuoj pat buni uzkancylintas negyvai ir uzbanintas iki kol suzaliuos lazda.O kacapai ir yra kacapai – kitko is ju ir laukt neverta.