Tai skaudi ir pamokanti istorija, kaip kartais lengvabūdiškai pasirašome finansinius įsipareigojimus, po to įklimpstame į skolas, kurių našta ilgainiui tampa nebepakeliama – skolos sugriauna šeimos gyvenimą, santykius ir sveikatą.
Ypač jauni žmonės, stokodami gyvenimiškos patirties, mėgsta rizikuoti, prisiima trumpalaikius kreditinius įsipareigojimus (greituosius kreditus). Ne visi tai darydami suvokia tokių įsipareigojimų pasekmes. Susidūrę su didėjančiais delspinigiais, palūkanomis ir nuolatiniais kreditoriaus reikalavimais, kai kurie jų neatlaiko, kartais priima tragišką sprendimą – baigia gyvenimą netgi savižudybe.
Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė itin reikšmingą nutartį, kuria panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus dėl skolininko prisiimtų neprotingų ir neproporcingų finansinių įsipareigojimų. Įsipareigojimai buvo priimti taikos sutartimi.
Minėta byla nėra vien teisinis ginčas dėl palūkanų dydžio. Tai akivaizdus pavyzdys, kad sutarties laisvė gali būti pražūtinga ir tapti žmogaus sunaikinimo priemone.
O istorija tokia.
Verslininkas iš kreditoriaus pasiskolino 7374 eurų, pasirašęs skolos sutartį. Kitas verslininkas (G. S.) laidavo už šios prievolės įvykdymą.
Kai skolininkas laiku nepajėgė grąžinti kreditoriui skolos, atsakomybė persikėlė laiduotojui. Pastarais, siekdamas išvengti teisminių ginčų pasirašė vekselį, besąlygiškai įsipareigodamas už skolininką sumokėti kreditoriui iki nustatyto termino tuos 7374 eurus. Taip jis pats tapo naujuoju kreditoriaus skolininku.
Bet ir naujasis skolininkas (laiduotojas) laiku gražinti skolos nesugebėjo. Tuomet kreditorius šiam pasiūlė pratęsti atsiskaitymo terminą, bet su sąlyga, kad šalys pasirašys taikos sutartį, kurią patvirtins teismas.
Pražūtingos palūkanos
Naujasis skolininkas nedvejodamas sutiko, tikėdamasis išlošti papildomo laiko skolai gražinti ir galutinai išspręsti skolos klausimą. Bet jis neapsižiūrėjo, kad taikos sutartyje, kurią patvirtino teismas, buvo įrašyta esminė sąlyga, vėliau tapusi ilgo teisminio ginčo objektu – sutartyje už kiekvieną pavėluotą dieną buvo nustatytos 5 proc. palūkanos nuo nesumokėtos skolos sumos.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip nereikšminga, eilinė sutarties nuostata. Tačiau jos pasekmės pasirodė esančios katastrofiškos.
Perėmęs 7374 eurų skolą, naujasis skolininkas įsipareigojo ją grąžinti iki 2023 m. liepos 15 d., už kiekvieną pavėluotą dieną davęs sutikimą sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas nuo nesumokėtos skolos sumos.
Atkreipkite dėmesį – ne 5 proc. per metus, ne 5 proc. per mėnesį, o 5 procentus per dieną. Kitaip tariant, virš 7 tūkst. eurų skola buvo apmokestinta net 1825 proc. metinėmis palūkanomis.
Tai reiškė, kad kiekviena uždelsta diena skolininko skolą didino beveik 369 eurais. Netrukus daugiau nei 7 tūkst. eurų skola išaugo iki daugiau kaip 270 tūkstančių eurų sumos. Tai jau buvo nebe skolos grąžinimas, o finansiniais spąstai, iš kurių ištrūkti praktiškai tapo beveik neįmanoma.
Kai svetima nelaimė neša pelną
Šioje byloje yra esminė detalė, kuri verčia suabejoti, nes kalbame ne apie skolos išieškojimą iš skolininko, o apie bandymą pasipelnyti iš svetimos nelaimės. Kai kelių tūkstančių eurų skola tapo kelių šimtų tūkstančių eurų siekiančiu įsipareigojimu, kurio negalima pavadinti teisingumu ir nuostolių atlyginimu.
Stebina tai, kad tokia nežmoniška sąlyga buvo įtvirtinta ne kokiame nors skolininkų ir palūkininkų tarpusavio rašte, o teismo patvirtintoje taikos sutartyje.
Priminsiu, kad Taikos sutarties esmė yra abipusės nuolaidos ir ginčo užbaigimas taika. Tik šiuo atveju kyla klausimas, kokios ir kieno nuolaidos?
Kreditorius įgijo teisę reikalauti astronominių palūkanų, o skolininkui atiteko pareiga tik jas mokėti. Tai buvo ne taikos sutartis, o absoliutus kapituliacijos aktas.
Suvokęs kokioje situacijoje atsidūrė, naujasis skolininkas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti sutarties patvirtinimo teisme terminą, kad įgytų galimybę peržiūrėti neprotingų palūkanų dydį. Jis teigė, kad kreditoriui jau yra gražinęs virš 5 tūkst. eurų, todėl esą liko tik nedidelė dalis skolos. Nepaisant to, kreditorius iš jo reikalauja virš 271 tūkst. eurų sumos.
Skolininkas teigė, kad pasirašydamas taikos sutartį nesuprato tikrosios šios sąlygos reikšmės. Jo nuomone, tokia sutarties sąlyga yra akivaizdžiai nesąžininga, ir neturėjo būti teismo patvirtinta.
Ir sunku su tuo nesutikti. Daugelis žmonių, perskaitę „5 proc. palūkanos“, automatiškai galvotų apie metinę normą ar kitą įprastą skaičiavimo būdą. Tik vėliau paaiškėja, kad kalbama apie 5 procentus už kiekvieną pradelstą dieną – tarifą, kuris šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje atrodo sunkiai paaiškinamas.
Teismai netiki ašaromis
Ši istorija iškėlė platesnį klausimą. Ar sutarties laisvė reiškia teisę susitarti dėl bet kokių sąlygų? Ar valstybė ir teismai turėtų ginti net ir akivaizdžiai neproporcingus susitarimus? Ir kur yra riba tarp teisėto kreditoriaus intereso atgauti skolą ir siekio pasinaudoti silpnesnės šalies padėtimi?
Sutikite, kai kelių tūkstančių eurų skola apauga 1825 procentų metinėmis palūkanomis, tai jau nebėra skola, o sankcija, kurios mastas kelia sąžiningumo klausimą ir apskirtai keičia teisingumo sampratą, nes teisė negali būti vien skaičių matematika – jos esmė yra teisingumas.
Šioje bylos dalyje skolininkas aiškino, kad teismas padarė esminę klaidą patvirtinęs taikos sutartį, kurioje buvo numatytos, jo vertinimu, akivaizdžiai nesąžiningos ir viešajai tvarkai prieštaraujančios sąlygos.
Jis prašė teismą atnaujinti procesą, aiškindamas, kad iš pradžių nesuprato tikrųjų pasirašytos sutarties pasekmių, tik vėliau, kai iš jo kreditorius pareikalavo milžiniškos sumos, suprato, kokius įsipareigojimus prisiėmė.
Aiškino, kad su kreditoriumi vyko derybos dėl galutinio atsiskaitymo. Jis sutikęs sumokėti galutinę sumą, bet jam atvykus sumokėti sutartą sumą, kreditorius nepasirodė. Būtent dėl to jis praleido terminą kreiptis į teismą.
Čia būtinas paaiškinimas: termino praleidimas reiškia, kad skolininkas įstatymo nustatytu laiku neatliko procesinio veiksmo, kurį privalėjo atlikti, pvz., nepateikė skundo ar prašymo. Tuo atveju teismai dažnai atsisako nagrinėti pavėluotą prašymą, nebent terminas būtų atnaujintas dėl svarbių ir objektyvių priežasčių.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolininkas praleido terminą prašymui paduoti dėl proceso atnaujinimo, ir nenustatęs pagrindo jam atnaujinti, atsisakė tenkinti skolininko prašymą. Todėl 5 proc. palūkanos už kiekvieną pavėluotą dieną liko galioti.
Tuomet skolininkas kreipėsi į aukštesnės instancijos teismą. Tačiau ir apeliacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, papildomai pažymėdamas, jog nenustatęs aiškios pirmosios instancijos teismo teisės normos taikymo klaidos, patvirtinant šalių pasirašytą taikos sutartį. Apeliacinio teismo nuomone, taikos sutartį skolininkas pasirašė savo laisva valia, jis neįrodė, jog tai padarė dėl suklydimo, apgaulės, spaudimo ar grasinimų.
Kadangi įstatymas leidžia šalims susitarti dėl kitokio nei įprasta palūkanų dydžio, vien aplinkybė, kad palūkanos yra labai didelės, savaime neįrodo, jog teismas, tvirtindamas taikos sutartį, padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą.
Viešoji tvarka ir gera moralė
Bylą ėmė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).
Šioje dalyje susikirto sutarčių laisvės principas ir viešoji tvarka bei gera moralė. LAT išaiškino, kad nors sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl savo teisių ir pareigų, ši laisvė nėra neribota. Sutarties sąlygos negali prieštarauti įstatymams, viešajai tvarkai, gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
LAT taip pat nurodė, kad šalys gali susitarti dėl didesnių nei įstatyme numatytų kompensuojamųjų palūkanų, tačiau toks susitarimas turi būti sąžiningas ir protingas. Vien tai, kad šalys dėl palūkanų susitarė, dar nereiškia, jog bet koks jų dydis yra teisėtas.
Ar palūkanos nėra per didelės ir nepažeidžia sąžiningumo bei protingumo principų, turi būti vertinama kiekvienoje byloje individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – šalių santykius, prievolės pobūdį, galimus kreditoriaus nuostolius, šalių turtinę padėtį ir kitus svarbius faktus.
Taigi, LAT išaiškinimu, sutarties laisvė nėra absoliuti – teismai negali tvirtinti susitarimų, kurie prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, viešajai tvarkai ar gerai moralei.
Teismas konstatavo, jog taikos sutartyje numatytos 5 proc. palūkanos už kiekvieną pradelstą dieną, arba 1825 proc. per metus, yra akivaizdžiai neprotingos ir nesąžiningos, daugiau kaip 300 kartų viršijančios įstatyme nustatytą kompensuojamųjų palūkanų dydį.
Tokia sąlyga sudaro prielaidas kreditoriui piktnaudžiauti teise ir net dėl palyginti nedidelės skolos gali įstumti žmogų į itin sunkią padėtį. LAT nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šių aplinkybių ir patvirtinęs tokią taikos sutartį, padarė aiškią teisės taikymo klaidą.
Teisingumas yra kur kas daugiau
Nors skolininkas buvo praleidęs terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo, LAT pripažino, kad susiklostė išskirtinė ir netoleruotina teisinė situacija, todėl atnaujino praleistą terminą prašymui paduoti, panaikino žemesniųjų teismų nutartis, atnaujino procesą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Tokiu būdu Aukščiausiasis Teismas aiškiai parodė, kad net formaliai pasirašyta sutartis negali tapti priemone įteisinti akivaizdžiai neteisingus ir žmogų ekonomiškai žlugdančius įsipareigojimus.
Skolininką šioje byloje gynęs advokatas Vytautas Budnikas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mums aiškiai priminė esminį civilizuotos teisės principą – sutartys turi įstatymo galią ir jų privalu laikytis. Tačiau teisė negali būti atskirta nuo protingumo, sąžiningumo ir žmogiškumo. Kai sutarties sąlygos akivaizdžiai prieštarauja šiems pamatiniams dalykams, teismas negali apsiriboti vien formaliu parašų ir dokumentų vertinimu.
Pasak advokato, teisingumas nėra vien sausų teisės normų, sutarčių punktų ar antspaudais patvirtintų raštų rinkinys. Teisingumas yra kur kas daugiau. Jis gimsta iš žmogaus gebėjimo atskirti teisę nuo neteisybės, sąžiningumą nuo piktnaudžiavimo, proporcingumą nuo godumo. Būtent todėl teisė negali būti mechaniškas taisyklių taikymas – ji turi tarnauti žmogui ir visuomenei.
Tikrasis teisingumas slypi mūsų suvokime, kas yra padoru, sąžininga ir žmogiška. Kai kelių tūkstančių eurų skola dėl vieno sutarties punkto išauga iki šimtų tūkstančių, kyla klausimas dėl teisės paskirties.
Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas parodė, kad teisingumas vis dėl to egzistuoja – jis yra gyvas mūsų teisės principas. Priešingai nei kartais girdime pasipiktinimo balsus apie mūsų teismų ir bėdas ir teisingumą, aš juo tikiu, – sako advokatas V. Budnikas.
Ši byla yra geriausias to pavyzdys.
Artūras Džiugas
Gera žinia teisingumo link.