Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Kilnusis laukinis: kaip marksizmas aukština barbarizmą

XVIII dalis. Ankstesnės dalys čia.

Šiandien daugelyje JAV ir Kanados universitetų paskaitos pradedamos ritualu. Prieš imdamasis chemijos formulių ar verslo sutarčių teisės, dėstytojas dažnai perskaito „čiabuvių žemės pripažinimo“ (land acknowledgment) formulę: susirinkome ant žemės, kuri neteisėtai atimta iš tokios ir tokios indėnų genties. Nacionalinio švietimo statistikos centro duomenimis, apie 41 proc. JAV aukštojo mokslo institucijų turi „land acknowledgment“ pareiškimus. Niekas nedrįsta paklausti, iš ko toji gentis savo laiku pati buvo atėmusi šią žemę, nes klausimas sugriautų visą ceremonijos prasmę. Ritualas skirtas ne istorijai, o kaltei. Jis kartoja seną giesmę: kadaise čia gyveno tyras, doras, su gamta susiliejęs žmogus, o paskui atėjome mes ir viską sugadinome. Vakarai jau seniai serga ta pačia liga – tikėjimu, kad kažkur toli gyveno tyras ir geras žmogus, ir kad civilizacijos sugadintas Vakarų žmogus yra jo priešingybė.

„Kilniojo laukinio“ mitas

Ši liga turi pavadinimą – „kilniojo laukinio“ mitas. Ir tai nėra literatūrinė fantazija. Tai ideologinis įrankis, vienu metu dirbantis du darbus: jis gimdo neapykantą savajai civilizacijai ir siūlo utopiją, į kurią esą privalu sugrįžti. Marksizmas paveldėjo abu šiuos mechanizmus ir pridėjo trečią – politinę programą, kaip tą sugrįžimą įvykdyti. Be kilniojo laukinio Marksas būtų likęs sausas ekonomistas su lentelėmis apie pridėtinę vertę. Su juo jis tapo pranašu, skelbiančiu kelią atgal į prarastą rojų.

Ginčas dėl žmogaus prigimties prasidėjo gerokai anksčiau už Marksą. 1651 metais anglų filosofas Thomas Hobbesas veikale „Leviathan“ („Leviatanas“) aprašė žmogaus gyvenimą iki valstybės atsiradimo: jis esąs „vienišas, skurdus, šlykštus, žiaurus ir trumpas“. Tik įstatymas, valdžia ir civilizacijos drausmė sutramdo prigimtinį karą visų prieš visus. Po šimtmečio, 1755 metais, Jeanas Jacques’as Rousseau traktate „Discours sur l’origine et les fondements de l’inégalité parmi les hommes“ („Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“) paskelbė priešingą tezę: žmogus iš prigimties yra geras, laisvas ir laimingas, o sugadina jį civilizacija – nuosavybė, įstatymai, mokslas ir menas. Kuo toliau nuo gamtos, tuo gilesnis nuopuolis.

Moralizavimo monopolis

Vėlesni pustrečio šimtmečio archeologijos, antropologijos ir istorijos duomenys vienareikšmiškai patvirtino Hobbesą. Tačiau Vakarų inteligentija pasirinko Rousseau, ir pasirinko ne apsvarsčiusi faktus, o todėl, kad abi teorijos mąstytojui skiria skirtingą vaidmenį. Hobbeso pasaulyje intelektualui belieka mažai kas: jei sunkiai iškovota civilizacija yra vertinga, tai ją reikia saugoti, ir saugo ją ne filosofas, o kunigas, karys, teisėjas ir eilinis darbštus pilietis. Rousseau pasaulyje viskas apsiverčia – čia svarbiausiu veikėju tampa būtent intelektualas, kaip moralinis autoritetas. Jis vienintelis įžvelgia, kaip civilizacija sugadino žmogų, jis vienintelis žino kelią atgal į prarastą tyrumą, todėl iškyla virš pirklio, kareivio ir artojo kaip aukštesnės tiesos žynys. Tokia doktrina inteligentui pataikauja: paverčia jį tautos sąžine ir teisėju, turinčiu moralizavimo monopolį.

Neapykanta savai tvarkai, aprengta užuojautos tolimam skriaudžiamajam rūbu, tapo patogiausia inteligento laikysena: ji nieko nekainuoja, bet suteikia moralinio pranašumo jausmą. Salonuose, kuriuose skambėjo kalbos apie laukinio tyrumą, kabojo paveikslai, degė žvakės, kūrenosi židiniai ir buvo geriama iš kolonijų atplukdyta kava. Mitui kurti reikėjo būtent tos civilizacijos, kurią jis smerkė.

Marksas ir Engelsas šį romantinį naratyvą aprengė tariama mokslo kalba. Engelso veikale „Der Ursprung der Familie, des Privateigentums und des Staats“ („Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“, 1884) senoji Rousseau pasaka virsta „istoriniu dėsniu“: kadaise žmonija gyveno pirmykštėje bendruomenėje – be nuosavybės, be klasių, be valstybės ir be išnaudojimo. Paskui atsirado privati nuosavybė ir prasidėjo istorija kaip klasių kova. Revoliucijos tikslas – sugriauti išnaudotojišką kapitalistinę santvarką ir sugrąžinti žmoniją į prarastąją darnią visuotinės lygybės bendruomenę, tik aukštesniu, „moksliniu“ lygmeniu.

Naujasis revoliucinis subjektas – Trečiojo pasaulio engiamasis

Dvidešimtajame amžiuje kilniojo laukinio mitas įgavo naujų atspalvių. Marksistinė Frankfurto mokykla jį pavertė psichologiniu metodu: išmokyk Vakarų žmogų gėdytis savo kultūros, ir jis pats atvers duris revoliucijai. O kai Herbertas Marcuse konstatavo, kad sotus Vakarų darbininkas revoliucijai nebetinka, naujuoju revoliuciniu subjektu buvo paskelbtas Trečiojo pasaulio engiamasis. Frantzas Fanonas knygoje „Les Damnés de la Terre“ („Žemės prakeiktieji“), su prancūzų intelektualų autoriteto Sartro palaiminimu įteikė kilniajam laukiniui šautuvą: kolonisto nužudymas esąs „apvalantis“ aktas, grąžinantis pavergtajam orumą. Rousseau piemenėlis tapo kovingu partizanu, o jo tariama nekaltybė – indulgencija bet kokiam smurtui prieš Vakarus. Ši linija jau aptarta ankstesnėse ciklo dalyse, todėl čia tik pažymėsime, kad be kilniojo laukinio mito, Fanono smurto teorija būtų buvusi neįmanoma.

Mitai ir masinės kultūros įtaka

Vis dėlto kilniojo laukinio idėja greičiausiai būtų likusi kairiųjų profesorių kabinetuose, jei ne masinė kultūra, kuri mitą įdiegė tiesiai į žmonių, ypač jaunimo vaizduotę. Šį darbą aktyviai dirbo, pavyzdžiui, vokiečių rašytojas Karlas Majus, sukūręs kilniojo indėnų apačių vado Vinetu epopėją, nors nė karto iki tol nebuvo Amerikos Vakaruose. Į JAV jis pirmąkart nuvyko tik 1908 metais, kai garsiosios knygos apie Vinetu jau seniai buvo parašytos, ir toliau rytinės pakrantės Majus taip ir nenukeliavo. Prerijų pasaulį jis kūrė iš savo vaizduotės prie rašomojo stalo viloje Saksonijoje. Jo knygų pasaulyje parduota apie 200 milijonų egzempliorių, su jomis užaugo kelios europiečių kartos. Schema visose knygose ta pati: indėnas Vinetu – doras, kilnus gamtos vaikas su riterio širdimi, o baltieji, išskyrus vieną kitą teigiamą herojų vokietį, – godūs, klastingi kaubojai ir girti aukso ieškotojai. Vaikui šis kontrastas įsirėžia visam gyvenimui: savieji – niekšai, svetimasis – šventasis. Vinetu žavėjosi ir 1968-ųjų kairieji maištininkai, matę jame antikolonijinio pasipriešinimo pirmtaką. Pats mitas buvo patrauklus kairiesiems ir savosios civilizacijos išsižadėjimo estetika.

Anglosaksai turėjo savo versiją – Tarzaną. Edgaro Rice’o Burroughso romane „Tarzan of the Apes“ („Beždžionių Tarzanas“, 1912) kilniojo laukinio mitas parodomas dar tiesmukiau: baltasis berniukas iš kilmingos anglų šeimos, Afrikoje netekęs tėvų ir užaugęs džiunglėse tarp beždžionių, tampa tobulesnis už civilizuotus europiečius būtent todėl, kad augo be jų „sugadinimo“. Džiunglės čia atlieka Rousseau gamtos vaidmenį – jos apvalo, o miestas ir civilizacija suteršia. Holivudas šią formulę kartojo šimtus kartų: nuo „Dances with Wolves“ („Šokis su vilkais“) iki „Avatar“ („Įsikūnijimas“), kuriame viskas išdėstyta jau visiškai atvirai – baltasis technologinės civilizacijos herojus atsiverčia į pirmykštę harmoniją ir stoja į karą prieš savo paties civilizaciją. Salė ploja savos civilizacijos pralaimėjimui ir jaučiasi kilni bei morali.

Mokslinė mito versija

Mitui reikėjo ir mokslinio antspaudo. Jį suteikė antropologė Margaret Mead, 1928 metais išleidusi knygą „Coming of Age in Samoa“ („Brendimas Samoa saloje“). Joje samojiečiai vaizduojami kaip laisvos meilės rojaus gyventojai – be seksualinių draudimų, be paauglystės krizių, be pavydo ir kaltės. Knyga dešimtmečius buvo privaloma Amerikos universitetų literatūra ir tarnavo kaip „empirinis įrodymas“, kad Vakarų šeimos moralė tėra dirbtinis suvaržymas, kurį reikėtų panaikinti. Tik 1983 metais antropologas Derekas Freemanas veikale „Margaret Mead and Samoa: The Making and Unmaking of an Anthropological Myth“ („Margaret Mead ir Samoa: antropologinio mito sukūrimas ir žlugimas“) parodė, kad šis vaizdas neturi nieko bendra su tikrove: tikroji Samoa buvo griežtos seksualinės kontrolės, smurto ir aukšto savižudybių lygio visuomenė, o viena pagrindinių Mead pašnekovių vėliau prisipažino, kad vietinės merginos jaunai amerikietei apie savo meilės nuotykius paprasčiausiai pripasakojo juokaudamos. Bet mitas savo darbą jau buvo padaręs – ištisa karta patikėjo, kad jų pačių moralė yra liga, o palaidumas – prarastas gėris.

Ekologinė mito versija

Ekologinę mito versiją įtvirtino 1971 metų garsioji amerikiečių reklama: indėnas, žvelgiantis į šiukšlėmis užverstą upę, ir per skruostą riedanti ašara. Vėliau paaiškėjo, kad „indėnas“ iš tikrųjų buvo sicilijiečių imigrantų sūnus. Bet svarbiau kitkas – pati harmonijos su gamta legenda neatlaiko faktų patikrinimo. Naujosios Zelandijos maoriai po atvykimo į salas išmedžiojo iki paskutinio paukščio visas milžiniškų moa rūšis. Velykų salos polineziečiai nukirto paskutinį savo salos medį dar iki europiečių atvykimo ir patys sugriovė savo civilizaciją. Pirmykštis žmogus gamtos netausojo – jis beatodairiškai ją eksploatavo, tik paprasčiausiai neturėjo įrankių sunaikinti jos dideliu mastu.

Kruviniausias laikotarpis žmonijos istorijoje

Archeologiniai ir etnografiniai duomenys, kuriuos apibendrino antropologas Lawrence’as Keeley knygoje „War Before Civilization: The Myth of the Peaceful Savage“ („Karas iki civilizacijos: taikaus laukinio mitas“, 1996), rodo, kad gentinėse visuomenėse nuo smurto žūdavo maždaug kas penktas–septintas vyras, o kai kuriose gentyse – beveik kas antras. Dvidešimtojo amžiaus Europoje, net su dviem pasauliniais karais, Holokaustu ir Gulagu, smurtinės mirties tikimybė buvo daug kartų mažesnė. Kruviniausias žmonijos istorijoje buvo ne modernusis, o pirmykštis pasaulis – tik žmonių apskritai tuomet buvo mažiau ir karai vyko be metraštininkų.

Actekai, šiandieninėse Amerikos mokyklų programose pristatomi kaip išmintingi astronomai ir architektai, buvo šios brutalios tikrovės viršūnė. Jų imperijos religija reikalavo nuolatinio žmonių kraujo: buvo tikima, kad be reguliarių aukų saulė nustos tekėjusi. Todėl pavergtos gentys privalėjo mokėti duoklę ne tik kukurūzais, medvilne ir auksu, bet ir žmonėmis aukojimui. 1487 metais, šventinant Tenočtitlano Didžiąją šventyklą, patys actekų šaltiniai gyrėsi per keturias dienas paaukoję apie 80 tūkstančių belaisvių. Šiuolaikiniai istorikai šį skaičių laiko išpūstu, bet net atsargiausi vertinimai kalba apie tūkstančius žmonių, kuriems gyviems ant piramidės laiptų buvo išpjaunamos širdys. Štai kodėl, kai 1519 metais atvyko Kortesas su vos keliais šimtais karių, dešimtys tūkstančių vietinių tlaškaliečių ir totonakų genčių vyrų stojo į jo pusę: ne iš meilės ispanams, o todėl, kad actekų viešpatavimas jiems reiškė nuolatinę prievolę tiekti savo sūnus ir dukteris svetimam aukurui. Actekų imperiją sugriovė ne sauja konkistadorų, o pačių actekų pavergtos gentys.

Romantišką ilgesį pirmykštei būčiai jaučia tik tas, kuris niekada jos neragavo

Prie šio vaizdo pridėkime dar kelis „harmonijos“ bruožus. Vergija gyvavo visose be išimties pirmykštėse ir senosiose visuomenėse – Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Polinezijoje – ir tik viena civilizacija istorijoje ją paskelbė nusikaltimu bei savo karo laivais nutraukė pasaulinę prekybą vergais: krikščioniškieji Vakarai. Moteris gentiniame pasaulyje buvo darbo jėga ir karo grobis, silpni kūdikiai neretai būdavo paliekami mirti, o vidutinė gyvenimo trukmė siekė vos trisdešimt metų. Tokia buvo toji „pirmykštė laimė“, kurią Rousseau pasekėjai apdainavo iš prabangių Paryžiaus salonų.

Iškalbingiausiai mitą paneigia pačių „kilniųjų laukinių“ elgesys susidūrus su Vakarais. Jie nelaukė nė dienos: griebė geležinius kirvius vietoj akmeninių ir šautuvus vietoj lankų. Jokia prerijų gentis neatsisakė arklio, kad išsaugotų „autentišką“ gyvenseną, joks indėnų vadas nedraudė geležies, kad apgintų protėvių harmoniją. Žmonės, kurie tą „nesugadintą“ gyvenimą gyveno iš tikrųjų, puikiai žinojo jo kainą ir keitė jį į geresnį pirma pasitaikiusia proga. Romantišką ilgesį pirmykštei būčiai jaučia tik tas, kuris niekada jos neragavo – sotus Vakarų inteligentas su centriniu šildymu ir sveikatos draudimu.

Šiandien kilnusis laukinis persikėlė į institucijas

Šiandien kilnusis laukinis gyvena ne tik nuotykių romanuose – jis persikėlė į institucijas ir tapo „progresyviųjų“ religija. „Žemės pripažinimo“ ceremonijos universitetuose, „dekolonizuotos“ studijų programos, iš kurių metami lauk Aristotelis ir Niutonas kaip „baltųjų viršenybės“ balastas, muziejai, atsiprašinėjantys už savo kolekcijas, mokyklos, kuriose vaikas apie actekų kalendorių sužino daugiau nei apie skiepų išradimą, – visa tai yra to paties mito liturgija.

Prie jos šliejasi ir komercinė atšaka – dvasinis turizmas. Vakarietis skrenda į Peru ar Amazonės džiungles dalyvauti šamanų apeigose, moka solidžius pinigus už „pirmykštės išminties“ seansus ir grįžta namo įsitikinęs prisilietęs prie tikresnio pasaulio. Grįžta, žinoma, lėktuvu, su kelionės draudimu ir antibiotikais rankinėje – Vakarų civilizacijos vaisiais, be kurių jo kelionė į „tikresnį pasaulį“ galėtų baigtis ir mirtimi.

Kaltės kultūra

Šio kulto pasekmės rimtos. Pirmoji – kaltės kultūra: Vakarų žmogus mokomas gėdytis savo civilizacijos laimėjimų todėl, kad ideologija juos paskelbia ne kūrybos, darbo ir proto vaisiumi, bet „kilniųjų laukinių“ engimo įrodymu. Antroji pasekmė – valios paralyžius prieš agresiją. Kai priešas iš anksto paskelbtas tyru ir doru „kilniuoju laukiniu“, jokia jo veika nebegali būti pavadinta blogiu: kiekvienas jo smurtas aiškinamas tik kaip atsakas į mūsų pačių kaltę. Islamistų teroras vadinamas „reakcija į kolonializmą“, migrantų nusikalstamumas – „struktūrinės atskirties“ padariniu. Ši logika turi visiškai apčiuopiamą kainą. Britanijos Roterhamo mieste per pusantro dešimtmečio mažiausiai 1400 nepilnamečių mergaičių tapo Pakistano kilmės nusikaltėlių gaujų seksualinio išnaudojimo aukomis, o policija ir savivaldybės pareigūnai metų metus nesiėmė veiksmų, nes bijojo būti apkaltinti rasizmu. Aukos – baltosios mergaitės buvo su „baltųjų viršenybės“ etikete, o nusikaltėliai priklausė „engiamųjų“ kategorijai, todėl tyla pareigūnams atrodė saugesnė už tiesą. Tai ir yra galutinė kilniojo laukinio mito stotelė: visuomenė nebegali apginti net savo vaikų, nes bijo sugriauti mitą. Trečioji pasekmė – naujų kartų perauklėjimas: auga jaunimas, kuris savosios civilizacijos gėdijasi, o mitą apie „kilnųjį laukinį“ moka atmintinai.

Vaizduotės kūrinys, reikalingas, kad Vakarų žmogus jaustųsi kaltas ir skolingas

Kilnusis laukinis realiame gyvenime niekada neegzistavo. Jis nebuvo nei kilnus (jo pasaulis skendėjo smurte, vergovėje ir aukų kraujyje), nei laukinis ta romantiška tyra prasme, kurią jam suteikė Vakarų šalių sostinių salonai. Jis buvo Vakarų inteligentijos vaizduotės kūrinys, sukurtas ne tam, kad ką nors pasakytų apie tolimas tautas, o tam, kad kai ką pasakytų apie mus pačius. Ir pranešimas visada tas pats: jūs esate blogesni ir esate amžinai skolingi.

Idėja pasirodė nepaprastai gaji, nes kiekviena epocha ją aprengdavo savo drabužiais. XVIII amžiuje ji vadinosi „gamtos žmogumi“ ir tarnavo filosofų kovai su Bažnyčia bei monarchija. XIX amžiuje Marksas ir Engelsas ją pervadino „pirmykšte bendruomene“ ir padėjo į revoliucijos pamatą. XX amžiaus viduryje Fanonas ir Sartras ją apginklavo, paskelbę baltųjų kolonistų žudymą šventu apsivalymu. O mūsų dienomis ji vadinasi dekolonizacija ir kova su „baltųjų viršenybe“. Keitėsi žodynas ir kostiumai, bet paskirtis liko ta pati: kilnusis laukinis marksistams reikalingas tam, kad Vakarų žmogus jaustųsi kaltas ir skolingas. O kaltas žmogus nesipriešina, kai perrašinėjama jo istorija, perauklėjami jo vaikai ir griaunamos jo institucijos.

Mitas – profesija ir pajamų šaltinis

Vaistas nuo šios ligos yra paprasčiausias sąžiningas palyginimas. Padėkime greta du realius, o ne išgalvotus pasaulius: gentinį, kuriame smurtinė mirtis ištinka kas penktą vyrą, klesti vergija ir žmonių aukos, o gyvenimas baigiasi sulaukus trisdešimties, ir vakarietiškąjį, kuris panaikino vergiją, pažabojo smurtą teise, patrigubino žmogaus amžių, pastatė geležinkelius ir ligonines, išmokė pasaulį skaityti. Kas atlieka šį palyginimą blaiviai, tas supranta paprastą dalyką: Vakarai neturi už ką atsiprašinėti tų, kurie viso to nepadarė. O jei kaltės nematyti, griūva ir visas mitas, nes be kaltės jis neturi kuo maitintis. Kodėl tad jis vis dar laimi? Ne todėl, kad faktai silpni, o todėl, kad nėra, kas juos garsiai ištaria. Mokyklas, universitetus ir žiniasklaidą užėmė ne tie, kurie skaičiuoja actekų aukas, o tie, kuriems mitas yra profesija ir pajamų šaltinis.

Kai mokyklose, universitetuose ir Vakarų šalių parlamentuose faktų kalba pasigirs garsiau, negu šiandien kalba mitas, „kilnusis laukinis“ grįš į nuotykių romanų puslapius, kur jam ir vieta.