Tautos forumas kreipėsi į Prezidentą ragindamas bent kartą neišsigąsti ir vetuoti Seimo priimtą cenzūros įstatymą.
Dalios Grybauskaitės parankinė Daiva Ulbinaitė pagaliau įvykdė jai duotą uždavinį. Nenurimo, kol neatlaikęs spaudimo Seimas palūžo ir galiausiai pritarė jos pateiktoms iš tiesų siaubingoms įstatymo pataisoms. Iš tikrųjų siaubingoms, nes faktiškai šiek tiek atnaujintu pavidalu grąžinama Glavlito institucija ir atkuriamas jos veikimo mechanizmas.
Lietuvos radijo ir televizijos komisijai bei Žurnalistų etikos inspektoriui atrišamos rankos duoti privalomus nurodymus tarpininkavimo paslaugų teikėjams pašalinti informaciją arba panaikinti galimybę ją pasiekti.
Jiems vienasmeniškai nutarus, kad skelbiama medžiaga yra dezinformacija. Kaip ir pagal kokius kriterijus ją atpažinti ir atskirti nuo „teisingų“ žinių – įstatymas nenurodo. Jame neužsimenama net apie fakto ir interpretacijos skirtį. Tai reiškia, kad bet kuri gilesnė tikrovės analizė ir jos pagrindu išsakyta valdžiai nepatinkanti nuomonė be jokio teismo ir tyrimo gali būti paskelbta dezinformacija. Absoliuti savivalės laisvė be stabdžių cenzoriams.
Glavlito sprendimus SKELBTI DRAUDŽIAMA dažnai nulemdavo telefono skambutis iš aukšto LKP CK arba KGB viršininko kabineto.
Dabar juos lems skambučiai iš valdančiųjų partijų būstinių. Štai ir visas skirtumas.
Neatsitiktinai rašau „iš valdančiųjų partijų“, o ne iš p. Ulbinaitę priglaudusių ir ypatinga aistra cenzūrai degančių konservatorių ir jų ištikimųjų partnerių liberalų būstinių.
Reikalas tas, kad įstatymo pataisas entuziastingai palaikė ne tik vadinamieji socialdemokratai su konservatoriais, bet taip pat skvernelininkai ir visų be išimties parlamentinių partijų atstovai.
Balsavimo rezultatai – kaip iš politinės istorijos knygų apie tai, kaip tvarkinga vorele, romiai ir net nemėginant protestuoti, žingsnelis po žingsnelio tapenama cenzūros link. Kol galiausiai patenkama į švelnų diktatūros glėbį.
Žvelgiant į balsavimo rezultatus krenta į akis tiesiog nepadoriai didelis nedalyvavusiųjų balsavime ir susilaikiusiųjų parlamentarų skaičius. Vos keli balsavo prieš. Ką tai reiškia – galima suprasti tik suvokus klausimo savitumą.
Nėra abejonių, kad daugelis Seimo narių bent instinktyviai pajuto, kad balsuoti už arba prieš cenzūros įvedimą nėra tas pat, kaip balsuoti, koks turėtų būti PVM cukrui ar akcizas degalams: 30, 21, 9 ar 0 procentų? Nežinantis ir besiblaškantis Seimo narys gali susilaikyti ar nedalyvauti balsavime. Negerai, bet jeigu iš tiesų pasimetęs – tai nebus moralinė tragedija ir politinis nusikaltimas.
Tačiau cenzūra – visai kitas reikalas. Čia pasimesti neįmanoma. Galima tik pritarti jos įvedimui arba kategoriškai prieštarauti. Leidžiančio pagudrauti „viduriuko“ nėra. Tad ką reiškia susilaikyti arba nedalyvauti balsavime ir net asmeniškai balsuoti prieš, kai pasirinkimas tik toks: būti Lietuvoje cenzūrai ar ne?
O dar svarbiau – ką reiškia neįprastai didelis, tiesiog pribloškiantis šitaip pasielgusiųjų parlamentarų skaičius?
Tai reiškia du dalykus. Pirma: p. Ulbinaitės stumtos įstatymo pataisos tokios drakoniškos, kad net ištikimi burokevičininkės D. Grybauskaitės mokiniai ir gerbėjai pajuto, kad tai – toks pavojingas ir nešvarus reikalas, jog nesiryžo balsuodami atvirai pritarti įstatymui, grąžinančiam į LSSR Glavlito laikus.
Antra: jie pasirinko pritarti slapčia – sprukdami į krūmus, nes nedalyvauti kai balsuojama už tokį įstatymą, iš tikrųjų reiškia jam pritarti.
Taigi toks balsavimas su daugybe „susilaikiusiųjų“ yra ne kas kita, o gerai žinomas ir mokslinėje bei istorinėje literatūroje išsamiai ištirtas bei plačiai aprašytas pereinamasis totalitarinių režimų raidos tarpsnis.
Skiriamasis jo bruožas yra visuomenės demoralizacijos ir politinių sluoksnių pakrikimo būklė, kai cenzūrą ir diktatūrą įvedinėjančių jėgų spaudimas vis labiau palaužia valią priešintis ir skatina susitaikyti su tariama neišvengiamybe.
Pasidavimo nuotaikos plinta ir parlamentuose, kur „susilaikymas“ ir „nedalyvavimas balsavime“ tampa nuolatiniu reiškiniu. Tai – vidinė kapituliacija diktatūros išvakarėse.
Keli balsavusiųjų prieš pataisas pavienių Seimo narių balsai partijų visuotinės tylos ir pritarimo fone yra beverčiai. Todėl toks balsavimas laikytinas dar viena slapto pritarimo forma šalia susilaikymo ir nedalyvavimo balsavime.
Jau ne kartą minėta, kad nevalia painioti Seime atstovaujamų politinių partijų oficialių pozicijų vienais ar kitais klausimais su privačiais jų atstovų pasisakymais ir balsavimais.
Asmeniniai pasisakymai savaime nėra partijos pozicija, o tik privačios nuomonės. Todėl bet kurio sprukusio į krūmus Seimo nario asmeniškai nepalanki nuomonė dėl cenzūros įvedimo galėjo tapti tikru nepritarimo veiksmu ir politine pozicija tik šiam atlikus vieną iš dviejų galimų veiksmų.
Geriausias – įtikinti partijos vadovybę oficialiai ir viešai nepritarti pačiai cenzūros įvedimo idėjai ir pasiūlytoms įstatymo pataisoms. Kita galimybė – jeigu akivaizdu, kad instituciškai, tai yra partijos lygmeniu, šito pasiekti neįmanoma, viešai pareikšti nepritarimą destruktyviai partijos pozicijai svarstomu klausimu. O ne tyliai tūnoti kamputyje ir apsimesti, kad sprukdamas į krūmus priešiniesi tokioms įstatymo pataisoms.
Deja, Tautos forumas vienintelis kreipėsi į Prezidentą tikru politiniu pareiškimu, kviesdamas tapti pirmuoju šalies vadovu, išdrįstančiu stabdyti užtikrintą Lietuvos slinkimą į diktatūrą. Ar būsime išgirsti – parodys artimiausios dienos. Bet, kaip sakoma – viltis miršta paskutinė.
Baigiant reikia pažymėti, kad TF pareiškimui pritaria partija Jaunoji Lietuva.
Čia nuoroda į pranešimą, kuriame yra publikuotas Tautos forumo pareiškimas.
Žodžio laisvė – tai pamatinė žmonių teisė.
Kiekvienas, kas kėsinasi į pamatines žmonių teises ir bando sugražinti vergovę yra savo Tautos ir visos žmonijos priešas.
Manau yra akivaizdu, kad Ulbinaitė įgyvendina ne savo pačios, bet už jos stovinčių jėgų, tarptautinio finansinio kapitalo, kuris veikia per tokius veikėjus kaip Sorošas, Švabas, Geitsas ir į juos panšius bei jų įkurtus forndus.
Dabar jau akivaizdžiai matome, kad yra būtina priimti užsienio agentų įstatymą, kuris užkirstų kelią užsienio struktūroms, sorošiniams-švabiniams fondams, finansuoti Tautos išdavikus ir jų partijas, kurie padeda pasauliniams nusikaltėliams davosošvabomasonams kurti jų sumanytą pasaulinį totalitarinį-fašistinį režimą be žmogaus teisių nepriklausomose valstybėse?
Užsienio agentų įstatymas – tai būtinybė, būtina siekiant apginti ir išsaugoti visos Lietuvos bei jos politikų ir partijų nepriklausomybę.
O buvo nors vienas jūsų pareiškimas, rezoliucija ar dar koks nors kreipimasis į kurį Daukantūra sureagavo, atsiliepė ar šiaip perskaitė?
Aš jau prašiau psaidalinti info apie gautus atsakymus iš Jo Ekscelencijos, bet kažkodėl bijot viešumo, nors kitus bailumu kaltinti mėgstate.
Jei tų atsakymų nėra, tai visa ta jūsų „titaniška” veikla su pareiškimais yra tik „rašymas šakėmis ant vandens”.
NS galėtų žengti žingsnį ir prisijungti prie TF kreipimosi. TF galėtų neatmesti tokio NS žingsnio.
Įvyktų stebuklas – lietuvaičiai, kad ir sukandę dantis, imtų vienytis ir, palikę ambicijas geresniems laikams, derintų bendrą tikslą. Tada viskas pasikeistų.
Pone Lukai, jūs ir priklausėte glavlitui, jūs ir lenkėtės stribams, komuniagom, o dabar landsbergynui. Tai va, Lukai, išsidavei beaiškindamas. Net dvokia per prietaisą nuo tokių.
Gal verčiau uždrauskime tą Ubinaitę? Išmeskime žmogą iš darbo Seime ir neleiskime ateityje dirbti valstybės tarnyboje. Įspėkime prezidentūrą, kad ir tiems panašiai baigsis jei bandys pasirašyti.
Taip pat, ar ne verta panaikinti „Susilaikiusiųjų” kategoriją balsavimuose? Lai apsisprendžia, nes suslaikymas tolygu susilaikymui nuo darbo. Taip pat, Seimo narius, kelis kart patekusius į „Nedalyvavo” kategoriją be pateisinamos priežasties, reikėtų iškart atleisti iš darbo.
Tada tektų keltis nuo pečiaus, pakartotinai eiti į rinkimus. Gali nutikti momentas, kad kurį laiką nebus valdžios. O kaip liewuvis gyvens be valdžios? Kam tada skūsis ir prašys gerovės?
Liewuvis tiki į partiją ir į valdžią. Kad vieną dieną ateis išgelbėtojas su išganymo partija. Todėl nieko nedarys ir lauks, bijodamas pražiopsioti tą dieną X 🙂
Desovietizacijos gi nebuvo, todėl grąžinti diktatūrą jiems „joukun darbs”. DI labai padės. Klimato reguliuotojai irgi.
Kas tie „jie”? Kas turėjo padaryti tą desovietizaciją? Taip pat „jie” ? Einamosios sudėties Seimo k..rvynas yra ne tam kad kažko imtųsi, tai prieš jų prigimtį.
Galbūt pačioje visuomenėje dar nėra desovietizacijos poreikio? Gal patys kalti, o ne „jie”?
Taip, tokio poreikio dezuotoje tautoje nebuvo ir dabar nėra, bet be šito bus tas pats per tą patį spiralės principu – murdysimės nunykinėdami. Va, šiandien per dezi LRT plaštakės su Kapsukės diplomais įrodinėjo, kad lietuvaičiai prasti darbininkai, nenori veltui dirbt oligarchams per okupacinio režimo malonę, todėl reik vežt protinguolius iš Bangladešo, Indijos, Pakistano ir kuo greičiau mus pakeisti. Tokio poreikio būt negalėjo, nes Perestroikę pradėjome ne mes, o Kompartijos Generalinis sekretorius, Bolševikų partijos viršūnė – mums tuo metu tiko tai, kaip buvo. Miegojome giliu Sovietijos miegu. Tad visokios ulbinaitės darys ką nori. Patys taip pat kalti, ne tik okupantai ir karo nugalėtojai.
Kol visuomenė, kurios dauguma jau nesupranta kas yra sovietmetis, lssr ir glavlitai, svarstydami apie desovietizacijos poreikį, užmigo, gali netikėtai atsibusti naujame poreikyje – derusifikacijos.
Jei apsimesime, kad nepastebime slenkančios rusifikacijos ir kad ‘cccp’ šiais laikais persivadino į ‘rusų pasaulis’ – pralaimėsime viską ir užmigsime visiems laikams
Kas nori ar norės supras. Keičiasi sovietikų-neosovietikų kartos, o ne nepalanki mums padėtis, todėl ir po šimto metų desovietizacija bus aktuali, kol nebus tas paveldimumas nutrauktas ir ateis kiti žmonės į elitą, į valdžią ir į ekonomiką. Gal vadinsis kitaip, bet esmės tai nekeičia ir nekeis. Dabar vyksta neosovietinių klanų peštynės, persipinančios su mafija. Paveldimumas, pridengtas rinkimų farsu ir apgaulėmis, DI machinacijomis, E.Bernays’o triukais, turėtų būti sustabdytas. Be šito nebus ir rusifikacija bei polonizacija sustabdytos. Mums iš tikro gresia nunykimas – pakeitimas kitomis civilizacijomis, kurių taip laukia mūsų dezistai, žurnalistai, televizijose ir univerkėse, intike ir t.t.
Vos prasidėjo desovietizacija, kai Lietuvoje sukilo sovietizacijos išsaugojimo poreikis . Negriauti, nedraskyti mūsų gražios tarybų Lietuvos. Nekiršinti žmonių prieš Lietuvai dirbusius komunistus. Tautos nutarimas buvo demokratiškas, teko paklusti. Kalčiausiu liko – žinote kas.
Nagi kas, jei galite parašyti? Kas kalčiausi? Negi bolševikai Konservatorių partijoje ir jų anūkėliai?
Normaliose šalyse visuomenės kontroliuoja savo valdžias, o ne atvkirščiai. Nurodo valdžiai ką kaip dirbti, prižiūri veiklos rezultatus, netikusius meta laukan.
Valdža ir Seimo nariai yra kojinės, kurias reikia keisti, bent profilaktiškai.
Nemoki pasirinkti, o pakeisti jau mokėsi? Praktiškai žmonės sako, kaip berinksi ir bekeisi vis viena valdžioje bus patys blogiausi.
Be nemokėjimo pasirinkti dar yra rinkimų rezultatų klastojimo technologijos, kur įdarbintas DI – ne tik E.Bernays saviapgaulės menas ir jo triukai.
Esame beveik pafrontės valstybė, besiribojanti su kariaujančia Rusija ir ištikima satelite Baltarusija. Iš vienos pusės, ginkluojamės.O iš kitos – jokios gynybos prieš sumaišties kėlėjus, taip?
Pasisamdo liewuvis tarnautoją (Seimo narį, ministrą), tarnautojas išsikalinėja, nedirba, o liewuviui pasidomėjus kodėl taip ir kas vyksta, jo nuosavas samdinys įveda liewuviui cenzūrą, kad netrukdytų 🙂
Karo sąlygomis (kas paneigs, kad ir mus palietė Ukrainos karas?) šalia išpūstos Žodžio laisvės reikalinga reikalinga ir Žodžio kontrolė, autoriaus vadinama cenzūra. Gal tada sumažės atvirų kvietimų versti valdžią, mylėti „bulbašą” ar Put(ę)… Tuo dabar užsiima Celopanas („celij pan”). O va šitas teiginys „Glavlito sprendimus SKELBTI DRAUDŽIAMA dažnai nulemdavo telefono skambutis iš aukšto LKP CK arba KGB viršininko kabineto” iš vis neteisingas: Glavlitas turėjo saugumo nustatytas taisykles (Raudonasis žurnalas), ir juo vadovavosi Gurvičiaus parankiniai. Tik atskirais atvejais cenzorius skambindavo į savo „ofisą” pasiklausti kaip elgtis (beje, telefonas buvo užkoduotas)… Tai va, Radžvilai.