Rugsėjo pirmąją septynerių metų sulaukę vaikai kviečiami ne tik į mokyklas, bet ir į bažnyčias. Mokyklose jie tampa mokiniais, bažnyčiose – ministrantais. Ministrantai – bažnyčios tarnai.
Tarnauti bažnyčiai gali vaikai , paaugliai, jaunuoliai, suaugusieji. Jeigu žmogus užsinori būti patarnautojas, užtenka šnektelėti su parapijos zakristijonu arba kunigu, kuris paaiškins bažnyčios tvarką ir pakvies į ministrantų pamokėles.
Seniau vaikus bažnyčios tarnystei skatindavo tėvai, seneliai, giminės, draugai. Jie eidavo į bažnyčias ir vesdavosi su savimi potencialius ministrantus.
Šias laikais aktyvesni vaikai eina į bažnyčias patys, o tėvai, seneliai ir draugai ateina paskui juos.
Neišpasakytas džiaugsmas apima tiek ministrantų artimuosius ( tiek tolimuosius), girdint, kaip vaikeliai skambina varpeliais per Ostijos ir Taurės pakėlimą, matant, kaip jie, lyg angelėliai galveles nuleidę, klūpo per Pakylėjimą, kaip pasipuošę albomis ir cinguliais, raudonomis sutanėlėmis ir nėriniuotomis kamžomis, žygiuoja bažnytinės procesijos priekyje, neša procesijų kryžių, degančias žvakes/žibintus, smilkytuvą su įdegta anglimi ir smilkalais, laivelį su smilkalų atsargomis , Ganytojo lazdą, Altoriaus knygas.
Kodėl per bažnytines apeigas, per procesijas žmones apima neišpasakytas džiaugsmas?
Kaip kyla šventinės emocijos, 1869 metais romane,,Žmogus, kuris juokiasi“ paaiškino.
Viktoras Hugo. Be abejo, gaila, kad žymiausio prancūzų romantizmo poeto paaiškinimas prigesina palaimą , kurią patiriame, matydami būrį ministrantų, bet tuo pačiu džiugu, kad leidžia į juos pažvelgti blaiviau ir paliesti kelias akis badančias problemas.
Pirmoji problema – atsainus dvasininkų požiūris į ministrantų drausmę ir elgesį. Jeigu giliai tikintis ( kai kuriose šalyse šventuoju laikomas) Viktoras Hugo leido sau kritiškai atsiliepti apie paradus, procesijas ir vaidinimus, nepadarysime nuodėmės ir mes, pažiūrėję, ką veikia ministrantai po procesijos ar per šv.Mišias.
Pravėrę zakristijos duris , pamatytume būrį siautėjančių vaikų. Jie stumdosi, žnaibosi, spjaudosi, keikiasi – elgiasi taip , kaip elgiasi viso pasaulio vaikai, palikti be suaugusių priežiūros. Nusimetę taisyklių naštą, ministrantai elgiasi taip, kaip įpratę elgtis šeimose, mokyklose, stovyklose, gatvėse.
Gali pasielgti taip, kaip tie anglų berniukai, aprašyti Viljamo Goldingo romane ,,Musių valdovas“. Ministrantai nepaiso zakristijono pastabų, tyčiojasi iš bažnyčios valytojų, vagia aukas. Šitaip bjauriai elgiasi ne tik zakristijoje, bet ir pačioje presbiterijoje. Net per patį Pakylėjimą kai kurie jų ne klūpo, o sėdi ant kulnų, šnibždasi, rodo vieni kitiems liežuvius ir špygas. Ne kiekvienas kunigas sugeba juos sudrausminti.
Kita problema – seksualinis priekabiavimas. Ne paslaptis, kad dvasininkai dažniau nei pasauliečiai patiria nepageidaujamo seksualinio pobūdžio elgesį. Dvasininkus įsimyli ir mergaitės, ir berniukai. Lengvai pasiekiamu grobiu juos laiko meilės ištroškusios moterys.
Dažnai į meilės medžiotojų pinkles įtraukiami ministrantai. Ypač noriai tokiose medžioklėse dalyvauja ministrantai, turintys seksualinės patirties. Jie nešioja laiškelius, siuntinėja žinutes ir pornografines nuotraukas, šnipinėja.
Tai pavojinga ir teisiškai, ir moraliai. Juk kunigų meilės siekia ir psichiniai ligoniai, sergantys priklausomybe nuo meilės, ir seksualiniai iškrypėliai, ir recidyvistai.
Patyrę neatsakytą meilę, įsimylėjėliai sunkiai ir skausmingai išgyvena. Vieni žudosi, kiti smurtauja, treti rezga kaltinimus, imasi šantažo ar pan. Itin pažeidžiami homoseksualūs dvasininkai.
Dėl griežtų moralinių reikalavimų jie priversti slėpti savo orientaciją ar poreikius. Tai sukelia vidinius konfliktus ir intrigas. Ypač aršiai homoseksualius dvasininkus atakuoja tokią pat lytinę orientaciją turintys pasauliečiai. Jų kerštas už nepatenkintą aistrą gali būti baisus.
Efektyviausias ir mažiausiai rizikingas būdas išlieti savo pagiežai – apkaltinti kunigą vaikų seksualiniu išnaudojimu. Pareiškimus policijai ar prokuratūrai gali rašyti ir pateikti bet kuris asmuo. Pareiškėjų asmenybėmis ir motyvais niekas nesidomi.
Kaltinimai būna šiurpiai detalūs, todėl jais nesuabejoja net aukščiausi teisėjai. Liudyti prieš kunigus dažnai pasitelkiami ministrantai. Jų liudijimais teismai irgi neabejoja.
2019 metų gruodžio 31-osios vakare per televiziją matėme, kaip Popiežius Pranciškus pliaukštelėjo per rankas moterytei, bandžiusiai jį apkabinti ar paglostyti. Aštri Romos Katalikų Bažnyčios vadovo reakcija į moters prisilietimą nustebino pasaulį. Juk Šventasis Tėvas garsėjo prisilietimų teologija – mokymu apie artumą, gailestingumą, fizinį bei dvasinį prisilietimą prie kenčiančio žmogaus.
Tikintieji vadovaujasi jo nurodytu Dievo žodžio keliu: ,,Per ausis į širdį, iš širdies į rankas (veiksmus ir prisilietimus)“.
Pontifikas nevengdavo tiesioginio kontakto su žmonėmis: asmeniškai laimindavo, apkabindavo neįgaliuosius, ligonius, kalinius, ragindavo krikščionis paliesti kenčiančiojo kūną ir taip mistiškai susitikti su pačiu Kristumi.
Kitą dieną po incidento Popiežius Pranciškus atsiprašė moters, pasiteisino trūkusia kantrybe ir pablogėjusia sveikata. Po šito atsitikimo Vatikano apsauga pakeitė saugumo protokolus.
Anot DI , incidentas Šv. Petro aikštėje yra puikus ir labai žmogiškas pavyzdys, rodantis takoskyrą tarp idealizuotos teologijos ir realių žmogaus galimybių bei ribų. Į tą takoskyrą, regis, yra patekę dvasininkai.
Vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms reikalaujant, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių mokytojams bei gydytojams taktiliniai kontaktai (prisilietimai) yra griežtai reglamentuojami profesinės etikos kodeksų, vidaus taisyklių ir teisinių gairių. Švietimo ir sveikatos įstaigos prie tų reglamentaų nesunkiai prisitaikė.
Mokytojas ar gydytojas gali atlikti savo darbą be emocinio ar dvasinio prisilietimo.
Bažnyčioje fizinis kontaktas išlieka kaip liturginių apeigų dalis (rankų uždėjimas per Šventimų ar Krikšto sakramentą, kaktos patepimas aliejumi per Ligonių patepimą ar Sutvirtinimą, Taikos palinkėjimas). Kunigo darbas dažnai vyksta konfidencialioje aplinkoje, o tai sukuria rizikos zoną.
Kunigui nuolat tenka saugotis per mažo atstumo per dvasinius palydėjimus, išpažintis, konsultacijas. Jis negali naudoti fizinio kontakto kaip pagrindinės priemonės asmens emocinei būsenai keisti, Jam draudžiama fiziškai guosti, glausti ar apkabinti vaiką už uždarų durų, kur nematyti kitų asmenų.
Ganytojiškoje veikloje riba tarp nuoširdaus žmoniško palaikymo ir profesinio nusižengimo yra labai trapi. Bet koks dvasininko suklupimas ar instinktyvi reakcija šiandien yra fiksuojama kamerų ir gali būti panaudota prieš jį ar visą instituciją, neatsižvelgiant į kontekstą. Kiekvieną kunigo žingsnį mato ministrantai ir traktuoja, liaudiškai kalbant, pagal savo sugedimo laipsnius.
Savo parapijos bažnyčia, jos gero vardo išsaugojimu privalo rūpintis bendruomenės. Ar tikrai didelio teisėsaugos dėmesio sulaukusios bažnyčios kunigai, niekam nežinant, 23 metus ištvirkaudavo, pasilikdavo ministrantus nakčiai, girdydavo juos vynu ir seksualiai išnaudodavo?
Kur buvo tų vaikų tėvai?
Gal ministrantų gimdytojai bažnyčios nelanko? Gal nusikaltimų, nesusipratimų, apkalbų, kaltinimų netinkamu elgesiu neliktų, jei vaikai į bažnyčią būtų ateidinėję su tėvais, jei tėvai būtų domėjęsi vaikų veikla bažnyčioje?
Kodėl apie klebonijoje girtuokliaujančius mokinius nežinojo mokykla? Kur buvo gimnazijos, amatų ir muzikos mokyklų auklėtojai, socialiniai pedagogai, psichologai? Kur buvo medikai, pašto, bibliotekos, kultūros centro, seniūnijos darbuotojai?
Bažnyčios liturgijoje ministrantų tarnystė vertinama kaip svarbi jaunimo dvasinio ugdymo ir įtraukimo į bendruomenę dalis. Aišku, tokia misija įmanoma tik stipriai, sutelktai bendruomenei.
Jeigu bendruomenė silpna, geriausios praktikos prilygsta perlų barstymui kiaulėms. Gal skandalingai pagarsėjusiai bažnyčiai reikėtų atsisakyti ministrantų?
Patarnauti šv Mišioms puikiausiai gali zakristijonas ar kitas doras parapijietis.
Bent kol kas. Kol bus reformuota ministrantų tarnystė. Kol šeima, mokykla ir bažnyčia pradės veikti išvien. Kol aktyvi bendruomenės kontrolė sugrąžins pasitikėjimą bažnyčia ir užtikrins vaikų saugumą joje.
Stasė Bučiuvienė – ,, Senų knygų namų“ steigėja.
