Jie visi sako, mes už lietuvių kalbą, už pagarbą istoriją, už imigracijos stabdymą, už prigimtinę šeimą, bet argi tai nėra akivaizdūs panašumai su praėjusia epocha?
Praėjus trisdešimt aštuoneriems metams nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo, vis dažniau kyla klausimas ne tik apie anuometinę drąsą, bet ir apie šiandieninę tautos būklę.
Ar Sąjūdis buvo tik istorinis epizodas, pasibaigęs 1990-ųjų Kovo 11-ąja, ar vis dėlto – neužbaigtas tautinio ir politinio išsivadavimo procesas?
Šis pokalbis grąžina skaitytoją į lemtingų 1988-ųjų birželio dienų atmosferą, kai viešumo, tautinės savigarbos ir laisvės troškimas virto organizuotu tautos sukilimu prieš sovietinę imperiją.
Profesoriaus Vytauto Radžvilo mintys atveria istorinių įvykių užkulisius ir dramatišką vidinę Sąjūdžio įtampą – tarp ryžto veikti ir baimės peržengti ribą, už kurios prasideda atvira kova su sistema.
Tai pasakojimas apie žmones, kurie suvokė, kad kalbėjimo nebeužtenka, kad tautos likimo klausimai negali būti sprendžiami vien kultūrinėmis ar moralinėmis priemonėmis, nes jų esmė – politinė.
Kartu tai žvilgsnis į dabartį. Keliami klausimai apie tautinės valstybės ateitį, lietuvių kalbos padėtį, istorinio atminimo nykimą, masinės migracijos bei globalios ideologinės transformacijos poveikį Lietuvai.
Todėl Sąjūdžio tema nėra vien praeities minėjimas – tai mėginimas suprasti, ar šiandien Lietuva tebėra pajėgi tautiniam ir pilietiniam atgimimui.
Pokalbis kviečia ne tik prisiminti, bet ir apsispręsti: kiek kartų gali atgimti tauta – ir ar ji dar turi valios atgimti šiandien.
Laisvė? Tai kad laisvei reikia subręsti.
Tiek, kiek jai reikia. Jeigu reikia.
Tauta vis dar gyvena įsitikinusi kad pirmas Sąjūdis ją apgavo. Ir niekas per 3 su virš dešimtmečius nedrįsta tautai pasakyti teisybės, bijodami „apgautos” tautos rūstybės. Galima suprasti politikus, nepataikauti rinkėjams jiems katastrofa, bet štai tautos šviesuomenė, narsiai per tą laiką gynusi tautą nuo jos pačios sau renkamų valdžių, taip ir nedrįsta tautai pasakyti ko verti tautos gražūs norai iš geros valdžios sulaukti žemuogių žiemą.
Ką išsirenka, tą ir turi. Svarbiausia,- laisvė. O kad kalbą pardavė anie, dabar bando dar kartą,- tai neatleistina!
Jeigu būtų patenkinti ką patys išsirinko. Bet ne, išsirenka ir keikia lyg valdžią jiems būtų šrinkę pikčiausi jų priešai. Aiškia matosi perdėti rinkėjiški lūkesčiai, o kaip juos sunorminti, pokalbio nėra. Visi puola į pagalbą rinkėjams, padėdami būti rnusivylusiais ir nepatenkintais. O ne supratingesniais rinkėjais.
Bet buduliai, apnuodyti sovietinės smarvės, kitko ir nesugeba. O buvusieji atsigavo, susiorganizavo ir iš laisvės ėmė tyčiotis. Ir buduliai tuo patikėjo…
Juk dauguma tų, kuriuos vadini sovietinės smarvės apnuodytais buduliais ir atnešė laisvę, kurią dabar turime ir kurios nemokame branginti (žinoma, ne visi). Pažiūrėk, kokio amžiaus yra valstybę „valdantieji”, nevaromi mitinguose „už laisvą žodį”, šaltibarųčių fiestose, baltic pride dalyvaujantieji. Jie tikrai neuostė sovietinės smarvės, o jei kurie ir uostė, tai dar buvo tokio amžiaus, kad nelabai ir suvokė, kas tai yra. Juk jie ir yra tikrieji šio laikmečio buduliai, kuriems nereikia nei Sporto rūmų, nei tautos istorijos, kalbos…
…i klausima,ar tauta pajegi atgimti…..galima atsakyt trumpai – paziurekit i saltibarsciu fiesta…..ir daugiau tokiu klausimu nereiks kelti.Basta.
Taip. Už kalbą, istoriją, tikėjimą – varu nenuvarysi… O čia …