Tauta virsta pasyvia, valios netekusia mase: advoktas J. Ivoška ragina keisti Konstituciją, o VLKK jau perrašo ją

Arimas Venckūnas

Lietuvoje nuolat kalbama apie būtinybę daryti Konstitucijos reformą. Vienas iš tokių iniciatorių – advokatas Jonas Ivoška, viešai keliantis klausimą, ar dabartinė valstybės sąranga dar pajėgi apsaugoti tautos interesus, užtikrinti pilietinę kontrolę ir sustabdyti valstybės institucijų savivalę.

Jo teigimu, šiandieninė Lietuvos Konstitucija faktiškai prarado reguliacinę galią: institucijos elgiasi taip, tarsi pagrindinis valstybės įstatymas būtų ne privaloma norma, o rekomendacinio pobūdžio tekstas.

Konstitucija egzistuoja formaliai

Pasak J. Ivoškos, didžiausia esamos Konstitucijos problema yra ta, kad joje nėra realaus savisaugos mechanizmo. Priimant ją tikėtasi, kad valstybę valdys sąjūdinis idealizmas ir pilietinis sąmoningumas, bet laikui bėgant valdžios struktūrose įsitvirtino interesų grupių įtaka, atsakomybės stoka ir viešųjų resursų privatizavimas siauriems sluoksniams.

Todėl, anot jo, Lietuva atsidūrė situacijoje, kai Konstitucija egzistuoja formaliai, bet realiame valstybės gyvenime beveik neveikia. Iš to jis daro išvadą, kad be konstitucinės reformos – Lietuva be ateities.

Bet kol vieni kalba apie būtinybę reformuoti Konstituciją, kiti ją jau „reformuoja“ tyliai, be referendumo ir be tautos valios.

Praėjusią savaitę Tautos forumas paskelbė apie valstybinės lietuvių kalbos išdavystę, t. y. sprendimą, kurį neseniai priėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK)

Bet pamirštame, kad mūsų gimtosios kalbos išdavystė parsidėjau jau daug anksčiau. Pernai rugsėjo 25 d. Seimas pakeitė ir papildė Viešojo administravimo įstatymą, faktiškai įtvirtindamas dvikalbystę viešojo administravimo srityje.

Parlamentaras Vytautas Sinica, prisistatantis kaip ypač aršus valstybinės lietuvių kalbos gynėjas, viešai mušėsi į krūtinę, kad minėtu įstatymu yra sprendžiamas tik licencijavimo klausimas, neva tik siekiama suvienodinti bei patikslinti licencijavimo sistemą, bet nutylėjo, kad po šia priedanga iš tikrųjų buvo pakeistos ir Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios administracinių paslaugų teikimą.

Šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kas laikoma administracinėmis paslaugomis, o 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracines paslaugas teikiantis subjektas centriniame elektroninių valdžios vartų portale privalo skelbti administracinių paslaugų aprašymus ne tik lietuvių, bet papildomai ir anglų bei (ar) kita Europos Sąjungos valstybės narės kalba. Taigi tokie dalykai, kaip leidimų gyventi ir statybos leidimų išdavimas, pažymų apie deklaruotą gyvenamąją vietą išdavimas, įmonių registravimas Registrų centre, vairuotojo pažymėjimų bei licencijų verstis ūkine ar profesine veikla išdavimas ir daugelis kitų viešojo administravimo procedūrų nuo šiol turės būti viešinamos ir papildomomis kalbomis, pavyzdžiui, lenkų.

Štai taip Seimo nariai, formaliai deklaruodami licencijavimo sistemos tobulinimą, faktiškai panaikino valstybinės lietuvių kalbos išskirtinumą – teisiškai normalizavo dvikalbę viešojo administravimo sistemą valstybėje. Tokiu būdu, nuo pernai rugsėjo mėnesio lietuvių kalba nustojo būti vienintelė ir besąlygiškai privaloma Lietuvos valstybės viešojo administravimo kalba.

Politinis sprendimas aptarnauti augančias migrantų grupes

Beje, toks reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su sparčiai augančiais migracijos mastais ir Europos Sąjungos migracijos politika. Pastarąją nustato Migracijos ir prieglobsčio paktas. Pagal jį Lietuva įpareigota arba apgyvendinti tūkstančius svetimšalių, arba mokėti finansinę baudą už atsisakymą juos priimti.

Būtent dėl to sąmoningai dabar pertvarkoma viešojo administravimo sistema – ji turi būti pritaikyta nuolatiniam ir masiškam migrantų aptarnavimui, nes viešojo administravimo komunikacijos daugiakalbiškumas įtvirtinamas ne kaip laikina ar išimtinė priemonė, o kaip politinis sprendimas, skirtas administruoti augančias ne lietuviškai kalbančių asmenų grupes, jų teisinius santykius su valstybe ir kasdienius administracinius poreikius.

Neseniai akibrokštą, o iš tikrųjų nuodugniai apgalvotą veiksmą įvykdė pati VLKK – būtent ta institucija, kurios tiesioginė pareiga yra saugoti valstybinę lietuvių kalbą. VLKK pritarė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektui, kuris siūlo oficialiuose dokumentuose leisti vartoti įvairių kalbų diakritinius ženklus.

Šis VLKK sprendimas yra nuoseklus tęsinys valstybinės lietuvių kalbos statuso naikinimo veiksmas.

Būtina prisiminti, kad Konstitucinis Teismas jau 2023 m. nagrinėjo bylą, ar kitų kalbų asmenvardžių rašyba be diakritinių ženklų neprieštarauja Konstitucijai. (KT teisėjų atskiroji nuomonė ČIA ). KT padarė išvadą, kad kai kurių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas lotyniškais rašmenimis be diakritinių ženklų dokumentuose neprieštarauja Konstitucijai.

Praėjusios kadencijos Seimas paskubėjo oficialiuose dokumentuose įteisinti trijų svetimų raidžių – „x“, „q“ ir „w“ – vartojimą asmens vardų ir pavardžių rašyboje tam tikroje srityje. O dabartinė valdžia valstybinės lietuvių kalbos sistemos ardymą nusprendė tęsti. Dėl to ne atsitiktinai Seime buvo įregistruotas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektas Nr. 26-5387, kuriuo siūloma dar labiau išplėsti nelietuviškų rašmenų vartojimą, oficialiuose dokumentuose įteisinant ir įvairių kalbų diakritinius ženklus.

Pirmiausia dera paaiškinti, kas yra diakritiniai ženklai (gr. diakritikos – skiriamasis). Tai virš raidžių, prie jų ar po jomis rašomi ženklai, keičiantys arba tikslinantys raidžių tarimą. Pavyzdžiui, latvių kalboje vartojami „ā“, „ģ“, lenkų – „ą“, „ń“, „ż“, vokiečių – „ä“, „ö“ ir kiti ženklai.

Įteisinus tokius diakritinius ženklus, asmenvardžiai oficialiuose dokumentuose būtų rašomi pagal kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles ir jų nustatytas rašybos taisykles. Suprantama, kad dėl to neišvengiamai kiltų painiava – būtų sugriautas lietuvių kalbos fonetinis rašybos principas ir atsirastų dvejopas garso bei rašmens santykio neatitikimas: tas pats garsas būtų žymimas keliais skirtingais rašmenimis, tas pats rašmuo skirtingose kalbose reikštų skirtingus garsus.

Pavyzdžiui, jeigu oficialiuose dokumentuose asmenvardžiai būtų rašomi „Çalhanoğlu“, „Høeg“, „Rüştü“, „Wróblewski“, „Żółkiewicz“, lietuvių kalboje juos reikėtų tarti visiškai kitaip: „Čalhanohlu“, „Hiog“, „Riuštu“, „Vrublevski“, „Žulkievič“.

Šiuo atveju viešojoje vartosenoje atsirastų nuolatinis neatitikimas tarp to, kaip vardai ir pavardės rašomi, ir kaip jie tariami. Tai apsunkintų ne tik kalbos vartoseną, bet ir asmenų identifikavimą, dokumentų tvarkymą, viešąją komunikaciją bei bendrą valstybinės kalbos sistemos nuoseklumą.

Priėmus tokį reguliavimą, daug problemų kils raštvedybos darbuotojams, viešojo administravimo specialistams, ypač rajonuose ir atokesnėse gyvenvietėse, kur kasdienėje praktikoje susiduriama su įvairių kalbų diakritiniais ženklais ir skirtingomis tarimo sistemomis. Dėl to atsiras supratimo skirtumai, rašybos įvairavimas ir nevienoda vartosena, kas apsunkins asmens identifikavimą, dokumentų tvarkymą bei sklandžią viešąją komunikaciją.

Būtent dėl šių motyvų Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba 2026 m. gegužės 7 d. atmetė ir nepritarė siūlymui valstybės dokumentuose bei civilinės būklės aktų įrašuose ne lietuvių tautybės asmenų vardus ir pavardes rašyti su diakritiniais ženklais. Mokslininkų nuomone, tai kelia grėsmę valstybinės lietuvių kalbos sistemos stabilumui ir neatitinka konstitucinio valstybinės kalbos apsaugos principo.

Taigi formaliai tarsi vyksta kalba tik apie asmenvardžių rašybą. Tačiau iš tikrųjų yra paliečiamas vienas svarbiausių Konstitucijos principų – valstybinės kalbos statusas. Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

2023 m. gruodžio 28 d. paskelbtame nutarime KT pažymėjo, jog diakritinius ženklus būtų galima įteisinti, jeigu VLKK konstatuotų, kad juos rašant nebūtų keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Tokiu būdu KT ne tik nukrypo nuo anksčiau savo suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos dėl lietuvių kalbos apsaugos. Jis iš esmės pasakė, kad VLKK yra vienintelė kliūtis diakritiniams ženklams asmenvardžių rašyboje įteisinti, ir davė nedviprasmišką užuominą bei politinę direktyvą Komisijai palankiai išspręsti šį klausimą.

Savo ruožtu vykdydama KT nutarimo formuluotėse įrašytą ideologinį ir politinį valdžios užsakymą, VLKK net nebandė kelti klausimo, – o kas gi šiuo metu neleidžia remtis iki šiol įprasta praktika pavardę rašyti lietuviškai, o skliaustuose pateikti autentišką jos formą, kaip, pavyzdžiui, daroma olimpinio judėjimo pradininko Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) ar šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) atvejais?

TF apkaltino Komisiją valstybinės lietuvių kalbos išdavyste

Tokiu būdu VLKK pritardama siūlymui oficialiuose dokumentuose plėsti nelietuviškų rašmenų ir diakritinių ženklų vartojimą, pasirinko stebėtojos kelią. Ji aiškino, esą lingvistiškai asmenvardis, kuriame išsaugoma tik dalis originalių raidžių, nėra nei autentiškas, nei sulietuvintas, o poreikis tiksliai užrašyti asmenvardžius dokumentuose neva didės augant migracijai.

Be to VLKK argumentavo, kad žiniasklaidoje neva jau kelis dešimtmečius vartojami asmenvardžiai su įvairiais diakritiniais ženklais.

Šiuo atveju VLKK motyvai ir vėl buvo grindžiami ta pačia neišvengiamos migracijos logika. Tik šiuo atveju VLKK ėmė ginti ne savąją kalbą ir kultūrinę tapatybę, bet paragino valstybinę lietuvių kalbą trauktis ir prisitaikyti prie migracijos pakto keliamų reikalavimų.

Dėl šio sprendimo TF apkaltino VLKK valstybinės lietuvių kalbos išdavyste. Forumo vertinimu, šiuo sprendimu Valstybinė lietuvių kalbos komisija valstybinei lietuvių kalbai sudavė mirtiną smūgį. Anot TF, tai precedento neturinti lietuvių kalbos išdavystė – atsisakius oficialiai įteisintos lietuviškos kitataučių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių perrašos, bus griaunami valstybinės kalbos norminiai pagrindai ir sudarytos prielaidos palaipsniui eliminuoti lietuvių kalbą iš oficialiosios vartosenos.

Plečiant nelietuviškų rašmenų ir diakritinių ženklų vartojimą, lietuviškų tekstų rašyba taps vis sudėtingesnė, mažiau nuosekli ir sunkiau prognozuojama. Ilgainiui tai reikš ne pavienes išimtis, o sisteminį lietuvių kalbos normų pertvarkymą.

TF nuomone, toks suplanuotas ir tokio masto lietuvių kalbos darkymas neturi precedento jokioje valstybėje. Lietuva tampa bene pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje leidžiama taip ciniškai menkinti valstybę sukūrusios titulinės tautos kalbą ir jos rašybos sistemą.

V. Meiliūnaitei negresia kalėjimas

Svarbiausia tai, kad lietuvių kalbos išdavystę vykdo ne atviri lietuvybės priešininkai, o institucija, kurios tiesioginė pareiga yra saugoti ir ginti valstybinę kalbą.

TF pastebi, kad VLKK pirmininkei Violetai Meiliūnaitei ir Komisijos nariams, pritarusiems šiam projektui, negresia nei tremtis, nei kalėjimas, nei represijos, kurias teko išgyventi kovotojams už Lietuvos laisvę ir lietuvišką žodį.

Jie nepatyrė nė dalies tų aukų ir grėsmių, kurias dėl lietuvių kalbos išsaugojimo teko pakelti ankstesnėms gimtosios kalbos sergėtojų ir gynėjų kartoms. Todėl skaudu matyti, kad tai, ko okupacinė valdžia nepajėgė padaryti prievarta, šiandien įgyvendina pati Lietuvos valstybės institucija savo sprendimais.

Beje, TF nuomone, VLKK pati nukirto šaką, ant kurios sėdi. Turėjusi prižiūrėti ir saugoti valstybinę lietuvių kalbą, ši institucija iš esmės prarado moralinį ir profesinį pagrindą tai daryti, nes pati ėmė teisinti lietuvių kalbos normų ardymą ir svetimų kalbų rašybos normų perkėlimą į oficialiąją vartoseną.

Dėl to kyla logiškas klausimas: kam valstybei reikalinga tokia institucija, kuri pati atsisako pareigos saugoti vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo pamatų? Tuomet kam apskritai reikalinga VLKK?

Susidarė paradoksali situacija: oficialiai Lietuvoje Konstitucija tebėra aukščiausias teisės aktas, tačiau praktikoje jos turinį vis dažniau nustato ne Konstitucijos kūrėja Tauta ir ne referendumu, o atskirų valstybės institucijų interpretacijos, VLKK išaiškinimai ir Konstitucinio Teismo doktrinos plėtra.

Iš čia ir kyla atsakymas į advokato J. Ivoškos klausimą, ar Lietuvoje Konstitucija dar galioja pagal savo turinį?

Vis dėlto Tautos forumas, pasmerkdamas VLKK sprendimą siaurinti valstybinės lietuvių kalbos privalomumo apimtį Lietuvoje, netikėtai iškelia kur kas gilesnę ir svarbesnę problemą – pačios Lietuvos valstybės dvasinę krizę. Jis kelia fundamentalų klausimą: ar lituanistų bendruomenė liks nebyli stebėtoja, ar joje dar egzistuoja profesinė savigarba ir moralinės atsakomybės jausmas?

Ar lietuvių kalbos mokytojai, mokslininkai, kultūros ir švietimo žmonės suvoks, kad nuo valstybinės kalbos statuso tiesiogiai priklauso ne tik lituanistikos prestižas, bet ir pačios lietuvių kalbos ateitis?

Šie klausimai iš tiesų adresuojami ne vien lituanistams. Jie adresuojami visuomenei. Nes valstybė, kurios akademinė bendruomenė, mokytojai, intelektualai ir kultūros žmonės tyliai stebi valstybinės kalbos silpninimą, ilgainiui praranda ne tik kalbą, bet ir pačią valstybės idėją.

Visiems akivaizdu, kad lietuvių kalba šiandien ne tik stumiama iš viešojo gyvenimo – ji ciniškai darkoma ir luošinama. Sąmoningas ir masinis lietuvių kalbos užteršimas sunkiai perskaitomais įvairių kalbų „originaliais“ asmenvardžiais, kurių tarimą piliečiai bus priversti spėlioti, neišvengiamai silpnins lietuvių kalbos prestižą ir naikins jos valstybinį statusą.

Tauta virsta pasyvia, valios netekusia mase

Tyliai stebėti, kaip silpninama lietuvių kalbos sistema ir griaunami jos norminiai pagrindai, reiškia susitaikyti su tuo, kad lietuvių kalba pamažu būtų paversta menkaverte, viešajame gyvenime nereikalinga provincine šnekta.

Praradusi aiškumą, nuoseklumą ir visuotinį suprantamumą, lietuvių kalba nebegalės atlikti savo pagrindinės funkcijos – užtikrinti visiems Lietuvos piliečiams galimybę sklandžiai bendrauti lengvai perskaitomais, vienodai suprantamais ir bendrai vartojamais rašmenimis.

Taigi šiandien sprendžiamas ne vien techninis vardų rašymo klausimas. Sprendžiama, ar lietuvių kalba Lietuvoje ir toliau liks pilnavertė valstybės kalba, ar palaipsniui taps tik simboliniu istoriniu atributu, vis mažiau reikalingu realiame valstybės gyvenime.

Todėl šiandien svarbu ne tai, kiek nelietuviškų raidžių ar diakritinių ženklų bus įteisinta dokumentuose. Svarbu tampa tai, ar Lietuvoje dar yra visuomeninė valia ginti lietuvių kalbą kaip valstybės pagrindą, ar ji galutinai užleidžia vietą abejingumui, prisitaikymui ir tautinės savimonės nykimui.

Galiausiai brutaliai atplėšiami nuo savo kalbinės tapatybės lietuviai netrukus nebeturės kur trauktis ir bus priversti atsakyti į esminį egzistencinį klausimą: kas šiandien apskritai yra lietuvių tauta?

Juk daugeliui yra akivaizdu, kad toks suplanuotas ir nuosekliai įgyvendinamas lietuvių kalbos darkymas neturi precedento jokioje pasaulio valstybėje.

Šiuo kritiniu momentu savo gimtosios kalbos neginanti visuomenė atrodo praradusi paskutinius kalbinės savimonės, tautinės savigarbos ir pilietinio orumo likučius. Abejingai stebėdama lietuvių kalbos darkymą ir sistemingą jos normų ardymą, ji faktiškai išsižada svarbiausių savo valstybingumo atramų – lietuvių kalbos, istorinės atminties ir tautinės tradicijos.

Tauta, kuri nebegina savo kalbos, ilgainiui nustoja būti politine ir kultūrine bendruomene. Ji virsta pasyvia, valios netekusia mase.

Žinoma, galima parengti dar ne vieną Konstitucijos reformos projektą, galima perrašyti atskirus straipsnius, kurti naujus valstybės valdymo modelius ar siūlyti naujas tiesioginės demokratijos formas. Tačiau visa tai neturi prasmės, jei pati visuomenė neturi valios ginti savo valstybės ir jos pamatinių principų.

Todėl, atsakant į J. Ivoškos keliamą klausimą, problema slypi ne vien pačioje Konstitucijoje. Tikroji problema – valstybės piliečiai, kurie prarado ryžtą ir gebėjimą ginti savo laisvės iškovojimus, savo kalbą, kultūrą ir pačią tautinės valstybės idėją.

Ir būtent čia susikerta dvi nuomonės. Viena – apie būtinybę iš esmės pertvarkyti valstybės konstitucinę sąrangą, kita rodo, kaip ši sąranga jau dabar tyliai keičiama savavališkai – be visuomenės mandato, be tautos apsisprendimo ir be realaus pasipriešinimo.

Taigi Lietuvoje Konstitucijos reforma jau vyksta. Tačiau ji vyksta ne per referendumus ar atvirą tautos valią, o per atskirų institucijų, komisijų, teismų doktrinų ir politinių grupių iniciatyvas. Vieni dar diskutuoja, kaip reikėtų reformuoti valstybę, o kiti ją reformuoja tiesiog administracine tvarka.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas tampa ne tai, kokia turėtų būti nauja Konstitucija. Svarbiausia – ar dar egzistuoja pilietinė ir tautinė valia apskritai turėti savo valstybę, savo kalbą ir savo kultūrinį savarankiškumą.