Pokalbyje gvildenamos kelios temos:
LRT ir žiniasklaidos politinė įtaka. Vladimiras Laučius ir Šarūnas Liekis kritikuoja pernelyg glaudžius politinių, žiniasklaidos ir kūrybinių grupių ryšius. Keliama mintis, kad viešas „skandalų pūtimas“ naudojamas kaip politinio spaudimo priemonė, o LRT ir dalies komercinės žiniasklaidos interesai persidengia. Kalbama ir apie finansinius srautus, užsakymus, renginių finansavimą bei redakcinės politikos formavimą.
Žiniasklaidos kokybės smukimas. Kritikuojama praktika aktualiais politiniais ar tarptautiniais klausimais nuolat klausti nuomonės formuotojų ar „žinomų žmonių“, neturinčių atitinkamos kompetencijos – rimtoji žiniasklaida artėja prie geltonosios spaudos modelio.
„Nemuno aušros“ ir Remigijaus Žemaitaičio fenomenas. Aptariama, kodėl partijos populiarumas išlieka aukštas nepaisant politinių konfliktų ir skandalų. Aiškinama, kad Žemaitaitis užpildo dalies rinkėjų poreikį turėti aiškiai kalbantį, sistemą puolantį lyderį ir tiesiogiai įvardyti, „kas kaltas“. Tačiau kartu kritikuojama, kad jo antisistemiškumas iš dalies gali būti labiau retorinis nei programinis.
Tradicinių partijų „konsensusas“. Teigiama, kad socialdemokratai, konservatoriai ir kitos ilgai valdžiusios partijos daugelyje esminių klausimų vykdo panašią politiką, todėl joms sunku viena kitą iš esmės kritikuoti. Kaip pavyzdys minima užsienio politika ir švietimas.
Neoliberalios valstybės kritika. Viena svarbiausių pokalbio tezių – kad kelis dešimtmečius tiek Lietuvos kairė, tiek dešinė vadovavosi panašiu ekonominiu modeliu, kuris silpnino valstybės gebėjimą užtikrinti bendrąjį gėrį. Kaip pavyzdžiai minimi elektros tinklai, infrastruktūra, švietimas ir aukštasis mokslas.
Švietimo sistemos privatizavimas. Antroje laidos dalyje dėmesys skiriamas mokyklų, vadovėlių leidybos ir aukštojo mokslo finansavimo modeliui. Kritikuojama „krepšelių“ sistema, aptariamos Gintaro Steponavičiaus laikų reformos, Pasaulio banko ir OECD rekomendacijų įtaka. Lietuvos sistema priešpriešinama Lenkijos modeliui, kuriame valstybės vaidmuo švietime yra stipresnis.
Viešasis interesas prieš privatų interesą. Pokalbis galiausiai pereina į platesnį klausimą: ar energetika, švietimas, gynybos pramonė ir kita strateginė infrastruktūra turėtų būti patikėta rinkai, ar valstybė turėtų pati aktyviau investuoti, valdyti ir užtikrinti visuotinai prieinamas paslaugas.
Lietuvos problemos aiškinamos ne vien atskirų politikų klaidomis, bet ilgalaikiu politiniu ir ekonominiu modeliu, kurį įvairiais laikotarpiais palaikė beveik visos pagrindinės partijos. Žiniasklaida ir LRT yra ne tik politikos stebėtojos, bet ir savarankiški įtakos bei interesų centrai. O augantis protesto ir antisisteminių partijų populiarumas aiškinamas visuomenės nusivylimu tuo modeliu.
Patys pašnekovai iš esmės suformuluoja būsimą pagrindinę diskusijos temą: koks turi būti valstybės vaidmuo ekonomikoje – ar tikrai privatus sektorius visada efektyvesnis, ar tam tikrose srityse valstybė gali veikti geriau ir privalo susigrąžinti didesnę atsakomybę.
Kas be ko, didele dalimi labai teisingos įžvalgos. Tačiau nuvilia, kaip dažnai mūsų padangėje būna, bandymas pritemti faktus prie iš anksto deklaruojamų išvadų. Štai pašnekovai sako, kad LRT keršija M. Stankevičiui dėl to, kad anas aktyviai dalyvavo LRT įstatymo pakeitimo procese ar net iniciavo tokį procesą, nors iš tiesų M. Stankevičius visomis išgalėmis stengėsi sustabdyti partiečių įsitraukimą į priešpriešą su antinacionalinio transliuotojo vadovybe, kvietė į kažkokį susitaikymą, kai, tarkime, Olekas šiuo klausimu buvo nepalyginti padoresnis ir toliaregiškesnis. Galimai tokiu būdu M. Stankevičius vylėsi pelnyti malonę, šunuodegiavo, vildamasis, kad viešoje erdvėje bus mažiau puolamas dėl „Fegdos“ ir kitų tariamų ar tikrų nuodėmių, kad oponentai padarys jam nuolaidą dėl jo taikdariškos misijos. Priminsiu, kad jūsų nuolankus tarnas perspėjo, kad tai M. Sinkevičiui tikrai nepadės, o jį bus siekiama kovoje dėl valdžios sunaikinti kasdieninių mažų dūrių taktikos būdu, nes taip dažnai yra pribaigiami atsitraukę į kamputį oponentai, toks yra oportunistų likimas. Kasdien kraujuojantis nuo didesnių ar mažesnių žaizdų Stankevičius neatneš LSDP tokios naudos, kokią galėjo pelnyti kovojantis, nesitaikstantis su menkystų insinuacijomis partijos pirmininkas ir Vyriausybės vadovas. Kaip atrodo, M. Stankevičius nesugebėjo įvertinti ir partijos pridėtine verte paversti tos aplinkybės, kad kai kurie jo priešininkai drauge yra ir lietuvybės bei Lietuvos idėjos priešininkai.
atsiprašau, ne Stankevičiui, o Sinkevičiui
Keršija kai kam kitam.
Tokia ir visuomenė: kas garsiau rėkia, tas teisus…
Ne visuomenė, o kai kurie chamai.
Dėl partijų supanašėjimo rėkia vienas aušrietis. Tartum nežinotų, kad yra partijų susitarimas dėl švietimo. O ir dėl užsienio politikos: kas ir būtų, kad ir čia pjautumėmės???