Nužudytos merginos šeima miesto valdžią padavė į teismą

Valdas Sutkus

Pernai rugpjūčio pabaigoje JAV Šarlotės mieste juodaodis valkata nužudė merginą – karo pabėgėlę iš Ukrainos Iryną Zarutską. Praėjus metams, jos šeima padavė į teismą Šarlotės miesto valdžią ir viešąjį transportą saugojusią bendrovę „Professional Security Services“ (PSS). Ieškinys atidengė vaizdą, kaip valdžia metų metais nuolaidžiavo pažeidėjams, ignoravo viešosios tvarkos kontrolę ir milijonais finansavo iš esmės fiktyvią apsaugą, kuri tebuvo popierinis skydas.

Valdžios kapituliacija prieš pažeidėją

Pačios Šarlotės regiono viešojo transporto sistemos (Area Transit System – CATS) duomenimis, apie 60 procentų geležinkelio keleivių važinėjo be bilietų. Autobusuose tokių buvo apie 35 procentus, visoje sistemoje – vidutiniškai apie 45 procentus. Traukiniuose bilietą pirkęs žmogus Šarlotėje tapo mažuma. Tai – ne pavieniai zuikiai, o masinis taisyklių nepaisymas, tapęs kasdienybe.

2023 metais už važiavimą be bilieto buvo išrašyti 4 763 protokolai. 2025 metais – 2 018. Protokolų sumažėjo 57 procentais, nors CATS skaičiavo, kad už bilietus nemokantys keleiviai sistemai kasmet kainuoja nuo 5 iki 6,5 milijono dolerių. Tai ne kontrolė, o valdžios kapituliacija prieš pažeidėją, virtusi kasdienybe.

Ir šią tvarką sukūrė pati CATS politika. Vairuotojams liepė nereikalauti bilieto, pažeidėjo nedrausminti ir jam nusileisti. Buvę vairuotojai pasakojo, kad pranešus apie nemokantį ar probleminį keleivį iš valdymo centro neretai ateidavo paprastas atsakymas: tegul važiuoja.

Visiems vienodai taikyti tą pačią taisyklę tapo ideologiškai nepriimtina

Štai kur visa esmė – miesto valdžia pati išmokė savo darbuotojus trauktis prieš taisyklių laužytoją. Sąžiningam keleiviui miestas liepė mokėti. Nesąžiningam leido nemokėti ir parodė, kad valdžia su tuo susitaikys. Taisyklės popieriuje liko, tačiau visiems vienodai taikyti tą pačią taisyklę tapo ideologiškai nepriimtina.

Vietoje paprasto principo „nepirkai bilieto – nevažiuoji“, atsirado „lygybė“ ir „įtrauktis“, nes juk visi turi teisę laisvai judėti. Greta ėjo nuolaidžiavimas pažeidėjui, kad tik griežta taisyklė nebūtų paskelbta socialiai neteisinga ir rasistine. Viešojo transporto valdymas buvo persunktas socialinio teisingumo ideologija. Taisyklių vykdymas tapo antraeiliu dalyku. Šarlotės valdžia apmokestino sąžiningumą ir subsidijavo įžūlumą.

Turniketų ar vartelių, kurie fiziškai sustabdytų keleivį be bilieto, Šarlotės geležinkelio stotyse nėra, bilietų kontrolės beveik nėra, vairuotojams liepta pažeidėjų nedrausminti, baudų beveik nesurenkama. Sistema nuolaidžiavo tiems, kurie jos taisykles laikė beverčiu popieriumi.

Čia ir atsiskleidžia tokios „socialinio teisingumo“ sistemos moralinis iškrypimas. Kuo žmogus labiau panašus į valkatą, kuo agresyvesnis, kuo labiau pasirengęs kelti triukšmą ar grasinti, tuo didesnė tikimybė, kad valdžios atstovas nuo jo atsitrauks. Normalus keleivis moka todėl, kad gerbia taisyklę. Įžūlus nemoka todėl, kad žino: už įžūlumą jam greičiausiai nieko nebus. Valdžia tokiu būdu atlygina už įžūlumą ir baudžia už tvarką.

Šarlotės atvejis beveik idealiai iliustruoja taip vadinamą „sudaužytų langų“ principą: leisk masiškai važiuoti be bilieto, nustok drausminti agresyvius keleivius, panaikink realią kontrolę – ir viešojoje erdvėje pradės diktuoti sąlygas tie, kurie labiausiai pasirengę taisyklių nepaisyti. Šarlotė ne tik leido daužyti langus. Ji paskelbė, kad daužytojui geriau neprieštarauti.

Apie apsaugą, už kurią miestas mokėjo milijonus

O dabar – apie apsaugą, už kurią miestas mokėjo milijonus. Šarlotės miestas apsaugos bendrovei PSS 2025 finansiniais metais skyrė apie 18,4 milijono dolerių. Joje buvo numatyta 219 apsaugos darbuotojų ir 39 ginkluotų apsaugininkų bei teisėsaugos pareigūnų. Tačiau praėjus vos dvylikai dienų po Zarutskos nužudymo bendrovė išvis turėjo tik 186 darbuotojus. Zarutskos šeima ieškinyje teigia, kad žmogžudystės dieną buvo tik 11 ginkluotų apsaugininkų bei pareigūnų. O vagone, kuriame buvo nužudyta Iryna, nebuvo nė vieno apsaugininko.

Ankstesnėje apsaugos sistemoje ginkluotų darbuotojų buvo maždaug 68–88. Naujoje sutartyje jų buvo numatyta iki 39. Valstijos auditorius apskaičiavo, kad ginkluotos apsaugos skaičius sumažėjo mažiausiai 40 procentų, nors saugumui skiriamos išlaidos išaugo nuo maždaug 5,9 iki 18,4 milijono dolerių. Miestas mokėjo daugiau, o ginkluotų žmonių sistemoje turėjo mažiau.

Smurtas traukiniuose buvo kasdienė ir gerai žinoma problema. Vairuotojų užpuolimai kartojosi, konfliktai buvo tokie dažni, kad pati CATS jais teisino nurodymą nedrausminti už bilietus nemokančių keleivių. Valdžia puikiai žinojo du dalykus: pažeidėjai darėsi vis labiau agresyvūs, o apsaugos trūko. Užuot atkūrusi tvarką ir bausmės neišvengiamumą, valdžia pasirinko nuolaidžiavimą tam, kuris garsiausiai rėkia ir labiausiai grasina.

Mažumos atstovų valdomoms įmonėms privilegija miesto konkursuose

Leidinio „Charlotte Observer“ kalbinti vairuotojai pasakojo apie apsaugininkus, kurie sėdėdavo įnikę į telefonus ir nereaguodavo net tada, kai darbuotojams buvo grasinama. Vienus vairuotojus nuo grasinusių keleivių gynė kiti vairuotojai arba keleiviai. Per trejus metus vairuotojai patyrė apie 200 žodinių ir fizinių išpuolių.

Apsaugos bendrovė PSS buvo juodaodžių savininkų valdoma įmonė ir dėl to turėjo lengvatą konkursuose – miesto suteiktą rasinės mažumos atstovų valdomos įmonės (Minority Business Enterprise“ – MBE) statusą. Toks statusas reiškė, kad ne mažiau kaip 51 procentas įmonės turėjo priklausyti rasinės ar etninės mažumos atstovams.

MBE statusas nebuvo dekoratyvinė etiketė. Jis suteikė privilegiją miesto konkursuose. Konkrečiame Šarlotės eismo apsaugos konkurse galėjo dalyvauti tik Šarlotės verslo įtraukties programos (Charlotte Business Inclusion – CBI) reikalavimus atitinkančios bendrovės. Kitos kvalifikuotos apsaugos įmonės vien dėl neatitikimo CBI statusui į šį konkursą apskritai nebuvo įleidžiamos. Kitaip tariant, rangovo rasė tapo vienu iš būtinų kriterijų viešojo saugumo pinigams gauti. Keleivių saugumas buvo paverstas rasinės politikos įrankiu.

Rasinė privilegija, milijoninis kontraktas ir politinės aukos

Prie rasinės privilegijos prisideda ir politinės aukos. Vieši rinkimų finansavimo duomenys rodo, kad PSS vadovas, juodaodis Lee Ratliffas miestą valdantiems vietos demokratų partijos politikams skyrė dosnias pinigines aukas. Taigi, vienoje schemoje matome rasinę privilegiją, milijoninį kontraktą ir politines aukas.

„Šarlotė – demokratų pilnai kontroliuojamas miestas. Demokratai užima 10 iš 11 miesto tarybos vietų, o mero postas taip pat priklauso demokratams. Būtent tokioje „progresyvioje“ politinėje aplinkoje buvo kuriama „lygybės“ ir „įtraukties“, rasinių lengvatų ir nuolaidžiavimo pažeidėjams sistema.“

2025 metų rugpjūčio 22 dieną visi šie sprendimai turėjo labai konkrečią pasekmę viename traukinio vagone. Irynos Zarutskos žudikas Decarlos Brownas tą dieną įlipo nesumokėjęs ir kelias valandas laisvai važinėjo miesto transportu. Turniketo nebuvo. Kontrolės nebuvo. Vairuotojams buvo liepta pažeidėjų nedrausminti. Apsaugos sutartis kainavo milijonus, bet vagone apsaugininko nebuvo.

Irynos Zarutskos šeima dabar teisme kelia klausimą, kas atsakys už valdžios sukurtą nebaudžiamumo sistemą.