Kas valdo žiniasklaidą? Amerikoje keičiasi savininkai, Lietuvoje – kas sprendžia, ką visuomenė turi girdėti?

Parengė Jonas Nedzveckas

Jungtinėse Valstijose Donaldo Trumpo aplinkai artimi milijardieriai įgyja vis didesnę įtaką tradicinei žiniasklaidai, o prezidento ieškiniai prieš didžiąsias korporacijas baigiasi dešimtimis milijonų dolerių vertės susitarimais. Lietuvoje tokio masto nuosavybės perversmo nėra. Tačiau čia ryškėja kita problema – siaurėjantis nuomonių laukas, informacinio „vartininko“ vaidmuo ir klausimas, ar visuomeninis transliuotojas iš tiesų vienodai atviras skirtingoms teisėtoms visuomenės pozicijoms. Prezidento Gitano Nausėdos sprendimas į LRT tarybą paskirti advokatę Liudviką Meškauskaitę tapo itin iškalbingu šios problemos testu.

Amerikoje keičiasi pati žiniasklaidos galios struktūra

Švedų teisininkas ir politinis apžvalgininkas Markusas Johanssonas-Martis žurnale „The European Conservative“ atkreipė dėmesį į procesą, kuris Jungtinėse Valstijose tampa vis sunkiau nepastebimas. Jo teigimu, aplink Donaldo Trumpo administraciją formuojasi naujas žiniasklaidos galios centras: tradicines žiniasklaidos kompanijas spaudžia teismo procesai, o tuo pat metu įtakingi Trumpui artimi verslininkai plečia savo dalyvavimą didžiosiose žiniasklaidos korporacijose.

Vienas įdomiausių šio proceso rodiklių – paties Trumpo teisiniai konfliktai su žiniasklaidos ir technologijų bendrovėmis. 2026 metų finansinėse deklaracijose prezidentas nurodė gavęs 86,5 mln. JAV dolerių iš susitarimų penkiose bylose prieš X, ABC, CBS, „YouTube“ ir „Meta“.

Tai savaime dar neįrodo koordinuoto žiniasklaidos užvaldymo. Tačiau politine prasme daug įdomesnis yra kitas procesas – besikeičianti stambiųjų žiniasklaidos bendrovių nuosavybė.

Larry Ellisono sūnaus Davido Ellisono vadovaujama „Paramount Skydance“, kuriai priklauso CBS, siekia perimti „Warner Bros. Discovery“. Jeigu sandoris būtų galutinai įgyvendintas, po vienu verslo skėčiu atsidurtų tokie milžiniški vardai kaip CBS, CNN, „Paramount Pictures“, „Warner Bros“, „Paramount+“ ir „HBO Max“.

Tačiau čia būtinas svarbus patikslinimas. Federalinis JAV Teisingumo departamentas sandoriui yra pritaręs, tačiau procesas dar nebaigtas: Kalifornija ir dar vienuolika valstijų teisme siekia jį sustabdyti, argumentuodamos, kad toks susijungimas galėtų pernelyg sumažinti konkurenciją kino ir televizijos rinkoje. 2026 metų rugpjūčio pabaigoje ginčas tebebuvo aktyvus, o teismo procesas numatytas 2027 metais.

Taigi Amerikoje vyksta ne vien ideologinis ginčas dėl to, ar CNN yra per daug kairioji, o „Fox News“ – per daug dešinioji. Keičiasi pati informacijos galios infrastruktūra: kas valdo studijas, televizijas, srautinio transliavimo platformas ir auditorijos dėmesį.

Kartu senąją žiniasklaidos tvarką ardo „YouTube“, podkastai ir socialiniai tinklai. Tokie vardai kaip Joe Roganas ar Tuckeris Carlsonas gali pasiekti milijonines auditorijas be tradicinės televizijos redakcijų. „Reuters“ šiemet pažymėjo, kad vien „YouTube“ jau tenka apie 14 proc. viso JAV televizijos ir srautinio turinio vartojimo – beveik dvigubai daugiau nei prieš trejus metus.

Todėl Amerikoje vyksta dvigubas procesas: senosios žiniasklaidos nuosavybė konsoliduojama, o kartu pati auditorija migruoja į naujas platformas, kurių senosios redakcijos nebekontroliuoja.

Johanssonas-Martis šį procesą vertina skeptiškai net iš konservatyvios pozicijos. Jo nuomone, tai nėra nuosekli konservatyvi kultūrinė revoliucija. Už jos daugiau matyti verslo, politinės galios ir asmeninių interesų negu vientisos idėjinės programos.

Lietuvoje problema kita

Lietuvoje amerikietiško masto žiniasklaidos nuosavybės perversmo nėra. Tačiau būtų pernelyg paprasta iš to daryti išvadą, kad Lietuvos informacinė erdvė yra ideologiškai neutrali.

Šališkumas nebūtinai reiškia melagingų faktų skelbimą. Kur kas dažniau jis pasireiškia tuo, kokios temos pasirenkamos, kokie žmonės nuolat kviečiami ekspertais, kam suteikiama tribūna, kam užduodami agresyvūs klausimai, o kam leidžiama netrukdomai išdėstyti savo poziciją, kokios pažiūros pristatomos kaip normalios, o kokios iš anksto pažymimos kaip marginalios.

Būtent todėl Lietuvos problemą tiksliau būtų vadinti ne visuotinos valstybinės cenzūros, o siauro nuomonių lauko problema.

Tarptautiniai rodikliai kol kas neleidžia teigti kad Lietuvoje nėra žiniasklaidos laisvės. „Reporteriai be sienų“ 2026 metų pasaulio spaudos laisvės indekse Lietuvą įrašė 15-oje vietoje iš 180 valstybių ir žurnalistų darbo aplinką apibūdina kaip palyginti palankią. Tačiau organizacija taip pat išskiria ekonomines problemas ir politines priešpriešas.

„Media Pluralism Monitor 2025“ Lietuvos politinės žiniasklaidos nepriklausomumo riziką vertino gana nedidele – 25 proc., tačiau rinkos pliuralizmo rizika siekė 58 proc. Tai reiškia, kad viena ryškiausių Lietuvos problemų yra ne politinė cenzūra, o rinkos koncentracija ir ribota konkurencija.

„Euromedia Ownership Monitor“ taip pat pažymi, kad tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva, nuosavybės koncentracija kelia riziką turinio ir nuomonių įvairovei, o informacija apie tikruosius žiniasklaidos savininkus bei nuosavybės pokyčius nėra išsami ir lengvai prieinama.

Ypač iškalbingi regioninės žiniasklaidos duomenys. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus duomenimis, 2025 metais 54 politikai ir jų sutuoktiniai turėjo nuosavybės dalių 109 Lietuvos žiniasklaidos priemonėse iš 806 veikusių, o du trečdaliai šių priemonių buvo regioninės arba vietinės.

Tai akivaizdi struktūrinė žiniasklaidos nepriklausomumo problema.

LRT – ypatingas atvejis

Vis dėlto daugiausia visuomenės dėmesio pagrįstai tenka LRT. Tai nėra privati žiniasklaidos bendrovė. Visuomeninis transliuotojas finansuojamas mokesčių mokėtojų lėšomis ir turi įstatymo nustatytą misiją tarnauti visai visuomenei, o ne vienai politinei ar vertybinei stovyklai.

2025 metais LRT valstybės biudžeto asignavimai sudarė 79,6 mln. eurų. Toks pats finansavimas nustatytas ir kiekvieniems 2026–2028 metams. Todėl visuomenės reikalavimas, kad LRT būtų ne valdžios, ne opozicijos, ne liberalus ir ne konservatyvus, o pliuralistinis, negali būti laikomas išpuoliu prieš žiniasklaidos laisvę.

Kita vertus, LRT problemos negalima spręsti politinei valdžiai tiesiog perimant visuomeninio transliuotojo kontrolę. Tuo atveju vieną  ideologinę priklausomybę pakeistų kita.

Todėl klausimas, kaip užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo politikų, kartu nepaverčiant neatskaitingu visuomenei, yra gana keblus.

Meškauskaitės paskyrimas yra testas

2026 metų rugpjūčio 24 dieną Prezidentas priėmė sprendimą LRT tarybos nare paskirti advokatę Liudviką Meškauskaitę. Jis rinkosi iš dviejų kandidatų – Meškauskaitės ir teisininko Vyčio Turonio. Naujoji tarybos narė pakeitė anksčiau atsistatydinusį Giedrių Jucevičių. LRT tarybą sudaro dvylika narių, iš kurių keturis skiria Respublikos Prezidentas.

Meškauskaitės profesinė biografija neleidžia jos vadinti atsitiktiniu žmogumi žiniasklaidos teisės srityje. Ji yra advokatė, žiniasklaidos, žmogaus teisių, konstitucinės, civilinės ir baudžiamosios teisės specialistė, Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja, apsigynusi disertaciją ir parašiusi tris monografijas.

Po paskyrimo ji nurodė tris pagrindinius prioritetus: nuomonių pliuralizmą, kultūros ir diskusinių laidų stiprinimą bei LRT įstatyme numatytos visuomeninio transliuotojo misijos vykdymą.

Tačiau pats jos paskyrimas  sulaukė ypač aštrios reakcijos žurnalistų, kurie tapatinasi su žodžio laisvės gynimu.

Žurnalistų profesionalų asociacijos pirmininkė Birutė Davidonytė smerkė Meškauskaitės dalyvavimą „OpTV“ laidose ir viešuose renginiuose. Kartu pagrindiniu argumentu ji pavertė kandidatės advokatų kontoros atstovautus klientus. Ji vardijo Artūrą Skardžių, Igorį Udovickį, Gretą Kildišienę ir kitus asmenis, kuriems L. Meškauskaitės advokatų kontora atstovavo ginčuose, susijusiuose su žurnalistais.

LRT žurnalistė Indrė Makaraitytė teigė, kad kandidatė tapo „žurnalistų prieše“, taip pat akcentuodama jos kontoros darbą klientams ginčuose prieš žiniasklaidą. Rita Miliūtė savo ruožtu kritikavo Meškauskaitės viešai reikštas politines nuostatas, priminė jos kontoros atstovavimą „Belaruskalij“ partneriui Lietuvoje.

Žinoma, žurnalistai neabejotinai turi teisę vertinti ir kritikuoti LRT tarybos nario viešai išsakytas politines pažiūras, jo veiklą, galimus interesų konfliktus, kompetenciją ar supratimą apie visuomeninio transliuotojo misiją.

Tačiau visai kas kita – advokatą vertinti pagal tai, kokiems klientams jis teikė teisines paslaugas.

Ar advokatas tampa savo kliento politiniu bendrininku?

Tai principinis teisinės valstybės klausimas.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnyje tarp pagrindinių advokatų veiklos principų įrašyti advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas, veiklos teisėtumas, kliento paslapties neatskleidimas ir lojalumas klientui.

Advokatų etikos kodeksas dar aiškiau nustato, kad advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, o jų profesinis nepriklausomumas yra pamatinė tinkamo advokato funkcijų atlikimo sąlyga.

Todėl advokato atstovavimas nepopuliariam politikui, prieštaringai vertinamam verslininkui ar asmeniui, besibylinėjančiam su žurnalistu, savaime nereiškia, kad advokatas pritaria savo kliento veiklai arba politinėms pažiūroms.

Tai reiškia visišką advokatūros vietos valstybės sąrangoje nesuvokimą

Priešingu atveju galima teigti, kad žmogžudyste kaltinamą asmenį ginantis advokatas pritaria žmogžudystei, korupcija kaltinamą politiką ginantis advokatas remia korupciją, o valstybę Europos Žmogaus Teisių Teisme apskundusiam asmeniui atstovaujantis teisininkas yra valstybės priešas.

Tai reiškia visišką pačios advokatūros vietos konstitucinėje teisinės valstybės sąrangoje nesuvokimą.

Todėl Meškauskaitės paskyrimo istorijoje kur kas svarbiau ne tai, ar Davidonytė, Makaraitytė arba Miliūtė turi teisę jos nemėgti ar kritikuoti – tokią teisę jos neabejotinai turi. Daug svarbiau, kad profesionalūs žurnalistai, ypač dirbantys LRT, nepajėgia tiksliai skirti asmens pažiūrų nuo advokato profesinės pareigos atstovauti klientui. Tuo atveju žurnalistas pats tampa politinio konflikto dalyviu.

Pati Meškauskaitė po paskyrimo klausė, kur baigiasi žurnalistika ir prasideda politinis aktyvizmas? Ji kritikavo LRT darbuotojų dalyvavimą protestuose prieš politines iniciatyvas keisti visuomeninio transliuotojo valdymą ir teigė, kad žurnalistai neturėtų politikuoti. Kartu ji kritikavo ir pačius politikus, pripažindama, kad mėginimai skubiai keisti LRT generalinio direktoriaus atleidimo tvarką taip pat buvo klaida.

Žurnalistas, kaip pilietis, turi teisę protestuoti. Jis turi teisę ginti savo profesijos nepriklausomumą. Bet visuomeninio transliuotojo žurnalistui aktyviai tapus politinio ginčo dėl savo institucijos dalyviu, auditorijai neišvengiamai kyla klausimas: ar jis nušviečia politinį konfliktą, ar jau pats yra viena iš konflikto šalių?

Tai nereiškia, kad žurnalistai turi atsisakyti pilietinių teisių. Tokiais atvejais redakcija turi kur kas aiškiau saugoti ribą tarp žurnalistinės informacijos, komentaro ir politinio aktyvizmo.

LRT priklausomybė nuo ideologijos

Būtų neteisinga ginčą dėl LRT paversti tik kairiųjų ir dešiniųjų kultūriniu karu.

2025 metais Valstybės kontrolė atliko LRT 2021–2024 metų veiklos auditą ir nustatė labai konkrečius valdymo pažeidimus.

Auditoriai nustatė, kad 2021–2024 metais pagal LRT taisyklėse numatytas atrankos išimtis buvo priimta 113, arba 38 proc., nuolatinių darbuotojų. Pats atrankos procesas nebuvo tinkamai dokumentuojamas, todėl auditoriai konstatavo skaidrumo trūkumus.

Dar ryškesni pažeidimai yra susiję su turinio pirkimais. 2024 metais 516 iš 578, arba 89 proc., programų kūrimo ir gamybos pirkimų buvo vykdyti neskelbiamos apklausos būdu, kreipiantis į konkretų tiekėją. Tokių pirkimų vertė siekė 12,74 mln. eurų – 53 proc. visos programų pirkimų sumos.

Dar svarbiau: nustatyta, kad visi dvylikos auditorių išsamiai vertintų programų pirkimų, kurių bendra vertė siekė 20,9 mln. eurų. neatitinka teisės aktų reikalavimams. Tarp nustatytų pažeidimų buvo pirkimo sąlygų neatitikusio laimėtojo pasirinkimas, nepagrįstas pasiūlymų atmetimas ir nevisiškai užtikrintas sutartinių sąlygų vykdymas.

Šių faktai rodo, kad LRT nepriklausomumas nuo valdžios nėra tas pats, kas nepriklausomumas nuo atskaitomybės.

Blogiausias atsakas į galimą žiniasklaidos ideologinį uždarumą būtų mėginimas ją politiškai „perimti“. Tai, ką šiandien JAV dalis konservatorių vadina žiniasklaidos galios perskirstymu, neturėtų tapti Lietuvos modeliu.

Lietuvai reikia ne vienos politinės stovyklos žurnalistus pakeisti kitos stovyklos žurnalistais. Reikia sistemos, kurioje šališkumas būtų identifikuojamas ir matuojamas.

LRT yra reikalingas periodinis nepriklausomas turinio auditas. Būtina ne kartą per rinkimus suskaičiuoti politikams skirtas minutes, bet ištisus metus analizuoti pagrindines politines ir visuomenines laidas. Tiksliai išsiaiškinti, kas į jas kviečiamas, kokiems universitetams, nevyriausybinėms organizacijoms ar analitiniams centrams priklauso ekspertai, kas kviečiamas penkiasdešimt kartų per metus, o kas – nė karto, kokios teisėtos visuomenės nuomonės sistemingai ignoruojamos, ir, svarbiausia – kaip skirtingi pašnekovai yra kalbinami.

Vienam politikui galima suteikti dešimt minučių ir visas dešimt minučių jį pertraukinėti, kaltinti bei versti gintis. Kitam galima suteikti tas pačias dešimt minučių ir leisti nevaržomam išdėstyti savo programą -formali laiko lygybė tokiu atveju dar visiškai nereikštų redakcinio neutralumo.

Antra, turi būti aiškiai atskirtos žinia, analizė ir komentaras. Auditorija privalo žinoti, kada žurnalistas informuoja apie faktą, o kada pateikia savo politinį arba moralinį vertinimą.

Trečia, reikėtų viešinti dažniausiai kviečiamų ekspertų statistiką, interesų deklaracijas ir kriterijus, pagal kuriuos jie pasirenkami.

Ketvirta, būtinas didesnis žiniasklaidos nuosavybės skaidrumas. 2025 metų „Euromedia Ownership Monitor“ būtent viešai prieinamų ir išsamių duomenų apie Lietuvos žiniasklaidos savininkus stoką įvardijo kaip išliekančią riziką.

Penkta, valstybės ir savivaldybių pinigų skyrimas privačiai žiniasklaidai turi būti maksimaliai viešas. Regioninėje rinkoje savivaldybės užsakymas vietos laikraščiui gali būti ne mažiau reikšmingas negu didžiulė reklamos sutartis nacionaliniam portalui.

Ir pagaliau – LRT tarybos narių atranka turi būti kuo skaidresnė. Kandidato viešos pažiūros, profesinė kompetencija ir galimi interesų konfliktai turi būti nagrinėjami atvirai ir griežtai. Negali būti taikomas  ideologinio tinkamumo filtras, pagal kurį visuomeninio transliuotojo valdyme gali dalyvauti tik žmonės, priimtini įtakingiausiai pačių žurnalistų grupei.

Amerikos ir Lietuvos situacijos skiriasi

Jungtinėse Valstijose vyksta akivaizdus galios persiskirstymas: keičiasi žiniasklaidos savininkai, formuojasi didžiuliai konglomeratai, prezidentas bylinėjasi su žiniasklaidos korporacijomis, o auditorija masiškai persikelia iš tradicinės televizijos į podkastus ir skaitmenines platformas.

Lietuvoje pavojus gilesnis. Čia  vienas milijardierius nesupirkinėja visų pagrindinių televizijų. Problema kyla iš to, kad skirtinguose kanaluose dominuoja tas pats siauras ekspertų, komentatorių ir vertybininkų ratas, kuris pats nustato, kas yra autoritetas, o kas marginalas, kas vertas tribūnos, o ką galima iš anksto diskvalifikuoti.

Šiuo atveju formaliai nėra nei cenzūros ministerijos, nei uždraustų laikraščių. Bet yra informacinis filtruotojas. Būtent todėl Meškauskaitės paskyrimas į LRT tarybą reiškia daugiau negu konfliktą dėl vieno žmogaus. Tai politinis testas  visuomeniniam transliuotojui ir Lietuvos žurnalistų bendruomenei.

Ar žiniasklaida yra pasirengusi ginti ne tik savo pačios nepriklausomumą, bet ir visuomenės teisę žinoti kitas teisėtas nuomones, kurių redakcija nemėgsta?

Žiniasklaidos laisvė nėra tik žurnalisto teisė kalbėti. Tai pirmiausia konstitucinė piliečio teisė gauti įvairią informaciją, lyginti argumentus ir pačiam – o ne redakcijai – nuspręsti, kuo tikėti.