KITAS KARAS

Svarbus veiksnys, lemiantis šios vasaros įvykius, yra karinės konfrontacijos su Rusija evoliucija į bepiločių sistemų karą. Ši tendencija, pradėjusi ryškėti 2024 metais, paspartino Ukrainos perėjimą nuo užsienyje tiekiamos ginkluotės prie šalyje gaminamų ginklų: dabar apie 95 proc. dronų surenkama pačioje Ukrainoje.

Nors Ukraina vis dar labai priklauso nuo ribotai tiekiamų amerikietiškų raketų perėmimo priemonių, reikalingų apsiginti nuo balistinių raketų atakų, nuo užsienio sistemų ir žvalgybos ji priklauso gerokai mažiau negu karo pradžioje.

Perėjimas prie dronais grindžiamo mūšio lauko iš esmės pakeitė kovos taktiką, kariams reikalingas kompetencijas ir ginklų įsigijimo principus. Kartu kai kurios tradicinės sistemos, tokios kaip šarvuotosios transporto priemonės ir trumpojo nuotolio artilerija, tampa vis mažiau reikšmingos.

Tačiau ne vien patys dronai lėmė tokį dramatišką pokytį. Siekdama išnaudoti visą bepiločio karo potencialą, Ukraina sukūrė integruotą skaitmeninę architektūrą, jungiančią bepiločius įrenginius su situaciniais duomenimis ir žvalgybos informacija. Taip pat siekiama precedento neturinčio skaitmeninio koordinavimo lygio, decentralizuoti ginklų bei pačių skaitmeninių technologijų gamybą ir pirkimus.

Fiodorovas buvo vienas pagrindinių šios dronų infrastruktūros kūrimo architektų. Kitaip nei daugelis kitų pareigūnų ar karinių vadų, jis ne tik puikiai išmanė mūšio lauką, jame naudojamus ginklus ir iš jo gaunamus duomenis, bet ir gebėjo kurti, koordinuoti bei nuolat tobulinti išsamią skaitmeninę sistemą visam šiam procesui valdyti.

Nors gynybos ministro pareigas jis ėjo tik šešis mėnesius, Fiodorovas šią transformaciją pradėjo dar vadovaudamas Skaitmeninės transformacijos ministerijai – vyriausybinei institucijai, kurią įkūrė 2019 m. ir kuriai vadovavo iki 2026-ųjų. Pasitelkusi specialistų komandą ministerija siekė tradicines biurokratines procedūras visoje valstybės valdymo sistemoje pakeisti veiksmingesnėmis skaitmeninėmis platformomis. Vienas papildomų tikslų buvo mažinti korupciją.

Po plataus masto Rusijos invazijos Fiodorovo komanda tapo viena pagrindinių Ukrainos vyriausybės jėgų, plėtojančių šalies dronų programą. Kadangi iš pradžių dronų įsigijimas nebuvo įtrauktas į oficialias viešųjų pirkimų procedūras, ministerija galėjo didžiąją šio proceso dalį vykdyti per savo „Dronų linijos“ iniciatyvą. Tuo pat metu ji pradėjo kurti naują skaitmeninę infrastruktūrą dronų karui valdyti.

Kai kurios iš šių galimybių, pavyzdžiui, „Delta“ – debesų kompiuterija pagrįsta sistema, skirta visam mūšio laukui valdyti, – anksčiau buvo sukurtos savanorių vadovaujamų pilietinių iniciatyvų. Tačiau Skaitmeninės transformacijos ministerija suteikė joms svarbią valstybės paramą.

Taip pat buvo numatytos premijos kariuomenės daliniams, sėkmingai naudojantiems dronus, o vėliau – ir tiems, kurie valdo bepiločius jūrų aparatus bei antžeminius robotus. Kai kurie kariniai analitikai nerimauja, kad tokios paskatos gali pernelyg „sužaidybinti“ karą arba supaprastinti sudėtingą operacinę tikrovę. Vis dėlto šios programos, užtikrindamos nuolatinį grįžtamąjį ryšį, suteikia vertingos realaus laiko informacijos apie mūšio lauką ir leidžia kaupti sudėtingus duomenų rinkinius, padedančius vertinti ginklų bei karinių dalinių veiksmingumą.

Kurį laiką remdamasi Zelenskio parama, Fiodorovo komanda siekė naujų politikos priemonių ir finansavimo mechanizmų, kurie paspartintų kariuomenės skaitmeninę transformaciją. Taip pat buvo siekiama supaprastinti karinę biurokratiją ir užtikrinti didesnį skaidrumą vykdant karo meto pirkimus, itin pažeidžiamus korupcijos.

Dabar daugiau kaip 900 Ukrainos įmonių gamina tūkstančius dronų modelių ir jų komponentų. Siekdama valdyti šį didžiulį ir susiskaidžiusį sektorių, ministerija įdiegė naujas logistikos, sertifikavimo ir diegimo koordinavimo sistemas.

Apskritai šie pokyčiai buvo reikšmingi. Žingsnis po žingsnio dronai leido Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms įgyti arba išlaikyti pajėgumus, kuriuos tradiciškai užtikrindavo raketinės ir oro pajėgos. 2025 m. Ukraina fronto linijoje pasiekė jėgų pusiausvyrą su Rusija oro erdvėje, o 2026 m. Ukrainos dronai ir raketos jau galėjo pasiekti Rusijos vadavietes, trikdyti logistiką ir stabdyti kai kurias Rusijos puolamąsias operacijas.

Nors Maskva vis dar gali konkuruoti ištekliais, agresijai finansuoti pasitelkdama pajamas iš naftos ir milžiniškas valstybės išlaidas, naujoji Ukrainos skaitmeninė architektūra leido pasiekti daugiau mažesnėmis sąnaudomis. Tam tikrų ginklų poveikis buvo padidintas sujungiant jutiklius, operatorius ir smūgio platformas į vieningą sistemą.

NAUJI GINKLAI, SENI BŪDAI

Nepaisant neabejotinos šių naujovių vertės, jos dažnai kilo už Ukrainos tradicinės karinės sistemos ribų, o kartais – ir jai priešinantis. Didžiulis po 2022 metų į kariuomenę įsiliejusių civilių skaičius kartais užgožia faktą, kad Ukraina karą pradėjo turėdama profesionalią kariuomenę, paveldėtas doktrinas ir nusistovėjusias vadovavimo grandines.

Nors 2024 m. kariuomenė įsteigė Bepiločių sistemų pajėgas kaip atskirą ginkluotųjų pajėgų rūšį, tradicinės mechanizuotosios, pėstininkų ir šarvuotosios brigados vis dar patyrė didžiausią kovų naštą ir dronus integravo nevienodu tempu.

Kaip ir bet kuriose didelėse nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose, nusistovėjusi hierarchija priešinosi plataus masto pokyčiams. Daugelis vadų dronus priėmė kaip dar vieną ginklų rūšį – panašiai kaip tankus ar pabūklus, – tačiau iki galo nesuvokė struktūrinių pertvarkų, reikalingų visam jų potencialui išnaudoti.

Panašiai ir nusistovėjusi Ukrainos gynybos pramonė, ilgą laiką rėmusis susiformavusiais ryšiais ir sutartimis, priešinosi pertvarkai. Dar visai neseniai dronų rangovų sektorius išliko palyginti nedidelis. Nors tradiciniai pajėgumai, tokie kaip artilerija ir kitos konvencinės ginkluotės sistemos, kainuoja šimtus milijonų dolerių, jiems vis dar tenka didžioji Ukrainos gynybos biudžeto dalis.

Tačiau per pastaruosius metus pusiausvyra pradėjo keistis: kariuomenės pirkimų prioritetai ir su jais susiję finansiniai interesai ėmė prisitaikyti prie dronais grindžiamo karo. Tai savo ruožtu sukėlė naujas pasipriešinimo formas.

Beveik nuo pat Fiodorovo kadencijos gynybos ministro poste pradžios jis ir jo komanda tapo šmeižto kampanijų anoniminiuose „Telegram“ kanaluose taikiniu. Fiodorovas buvo siejamas su įvairiais kariniais skandalais ir tariama korupcija dronų pramonėje.

Jis pats dėl šių išpuolių kaltino įsitvirtinusias interesų grupes – gynybos rangovus ir galingus sistemos veikėjus, kurie jautė grėsmę dėl besikeičiančių karo prioritetų. Kaip pavyzdį Fiodorovas nurodė savo sėkmingas pastangas sumažinti vieno trumpojo nuotolio artilerijos pirkimo sandorio kainą, nes tokia ginkluotė dėl besiplečiančių naikinimo zonų tampa vis mažiau aktuali.

Jis taip pat teigė, kad Zelenskis nuolat sulaukdavo skundų, esą skaitmeninių reformų šalininkai griauna veikiančią sistemą ir trikdo būtinos įrangos tiekimą fronto kariams.

Tuo metu, kai didelės lėšos, ypač gaunamos iš Ukrainos tarptautinių partnerių, buvo nukreiptos į bepiločių orlaivių technologijas, įsitvirtinę gynybos rangovai ir gerų politinių ryšių turintys veikėjai taip pat siekė gauti savo dalį. Dabar jie aktyviai konkuruoja su dronų startuoliais dėl sutarčių.

Visos šios įtampos kartu didino spaudimą Zelenskiui sulėtinti karinę transformaciją, kurią Fiodorovas siekė spartinti. Tačiau prezidentas neįvertino, kiek stipriai Ukrainos visuomenė jau įsitraukė į naująjį karo modelį ir kokių įspūdingų rezultatų jis pradėjo duoti.

SPAUDIMAS IŠ APAČIOS

Iki 2026 m. pavasario, gynybos rangovams abejojant Fiodorovo politika, Ukrainos visuomenėje vis labiau augo nepasitenkinimas vyriausiuoju kariuomenės vadu Oleksandru Syrskiu.

Syrskis buvo pasiekęs keletą strateginių pergalių, įskaitant mūšį dėl Kijevo ir Charkivo srities išlaisvinimą pirmaisiais plataus masto karo metais. Jis taip pat prisidėjo prie dronų karo plėtros, didino bepiločių sistemų įsigijimą ir jų integraciją mūšio lauke, nors tai buvo platesnės kariuomenės evoliucijos dalis.

Vis dėlto daugelis karių Syrskį laikė vadu, ypač pabrėžiančiu drausmę ir pasirengusiu aukoti žmonių gyvybes, jeigu mano, kad tai būtina kariniam tikslui pasiekti.

Kariuomenėje Syrskis ilgą laiką didžiavosi tuo, kad būdavo arti fronto linijos, kartais net iki tokio lygio, jog asmeniškai kišdavosi į smulkias mūšio lauko valdymo detales. Tačiau tarp karininkų ir karių vis stiprėjo įsitikinimas, kad vadovybės struktūroje jis pradėjo asmeninį lojalumą vertinti labiau negu karinį efektyvumą.

Buvo teigiama, kad Syrskis linkęs nustumti į šalį talentingus jaunesnius karininkus ir naudojasi savo įtaka skiriant paaukštinimus bei išteklius tam, kad sustiprintų savo pozicijas. Pasak kai kurių karių ir karininkų, tokia praktika galėjo pakenkti koviniam pasirengimui, taip pat ir svarbiausiuose fronto sektoriuose.

Birželį Ukrainos žurnalistai paskelbė sensacingą tyrimą apie sunkius smurto kaltinimus viename puolimo pulke – dalinyje, kuriam Syrskis buvo suteikęs išskirtinę paramą. Tyrime buvo pateikta duomenų apie smurtą ir neteisėtus nužudymus dalinyje.

Nors po publikacijos buvo pradėtas oficialus karinis tyrimas, viešoji kritika neslūgo, o apie problemas pradėjo kalbėti ir tarnaujantys kariškiai. Daugelis dėl susidariusios padėties asmeniškai kaltino Syrskį, teigdami, kad jis leido tokiai praktikai įsigalėti.

Po šio skandalo Zelenskis itin netinkamu metu nusprendė atleisti Fiodorovą. Daugelio ukrainiečių akyse tai atrodė kaip prezidento parama jėgoms, kurios priešinosi reformoms.

Beveik iš karto tūkstančiai žmonių išėjo į Kijevo ir kitų miestų gatves. Siekdamas suvaldyti visuomenės pasipiktinimą, Zelenskis netrukus atleido Syrskį ir jo įpėdiniu paskyrė generolą majorą Mychailą Drapatyi. Šis sprendimas buvo plačiai palankiai sutiktas.

43 metų Drapatyi į kariuomenę įstojo 2014 m. kaip bataliono vadas ir kilo karjeros laiptais, dalyvaudamas daugelyje svarbių mūšių. Jis garsėja naujų metodų taikymu, įskaitant Fiodorovo propaguojamą skaitmeninį mūšio lauką, perspektyvių karininkų rėmimu, gebėjimu prireikus prieštarauti aukštesnei kariuomenės vadovybei ir operacijų planavimu taip, kad būtų kuo labiau sumažintas karių aukų skaičius – tai ukrainiečių visuomenėje itin vertinamas prioritetas.

Tuo tarpu Zelenskis Fiodorovo įpėdiniu paskyrė Chmarą. Nuo 2011 m. Chmara, kuriam buvo apie keturiasdešimt metų, tarnavo Ukrainos saugumo tarnybos specialiųjų pajėgų padalinyje „Alfa“ ir buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos pareigūnu. Prieš pradėdamas eiti ministro pareigas, kurias pagal įstatymą turi užimti civilis asmuo, jis turėjo pasitraukti iš aktyviosios karo tarnybos ir oficialiai tapti civiliu.

Tačiau Zelenskio veiksmai neišsprendė pagrindinės įtampos tarp Gynybos ministerijos ir kariuomenės Generalinio štabo. Pagal įstatymą gynybos ministras turi teikti prezidentui vyriausiojo kariuomenės vado kandidatūrą. Tačiau šį kartą Zelenskis ir vėl faktiškai pats pasirinko vadą.

Taip susidarė situacija, kai Generalinis štabas ir toliau mano esąs tiesiogiai atskaitingas prezidentui, o ne gynybos ministrui.

PRARASTAS PAGREITIS?

Didesnis klausimas – kaip šie politiniai sukrėtimai paveiks karo eigą. Fiodorovas buvo atleistas būtent tuo metu, kai jo remtos reformos padėjo Ukrainai keisti jėgų santykį kare su Rusija. Iki 2026 m. pavasario Ukrainos tolimojo nuotolio bepiločių orlaivių smūgiai pradėjo silpninti vieną didžiausių strateginių Rusijos pranašumų – jos naftos sektorių. Kijevas taip pat toliau trikdė Rusijos logistiką pietuose, ypač Kryme, ir atakavo naftos perdirbimo gamyklas visoje europinėje Rusijos dalyje, įskaitant Maskvos ir Sankt Peterburgo regionus. Tačiau dabar daugelis svarsto, ar Fiodorovo atleidimas nesustabdys šios pažangos.

Rusijoje karo šalininkai atvirai šventė Zelenskio sprendimą, laikydami jį vieno pagrindinių Ukrainos karinės modernizacijos architektų pašalinimu. Praėjus vos kelioms valandoms po jo atleidimo, kelių užsienio valstybių ir tarptautinių technologijų bendrovių atstovai, tarp jų Italijos gynybos ministras ir „Palantir“ generalinis direktorius Alexas Karpas, pasiūlė jam pareigas, tačiau Fiodorovas jų atsisakė. Zelenskis taip pat pasiūlė jam keletą alternatyvių pareigų Kijeve, tačiau Fiodorovas atmetė ir jas, nes jos būtų suteikusios tik ribotas sprendimų priėmimo galias. Vis dėlto atrodo beveik neabejotina, kad anksčiau ar vėliau jis vėl užims svarbią vietą vyriausybėje arba gynybos sektoriuje.

Nepaisant to, kad Zelenskis Fiodorovą ir Syrskį pakeitė inovacijoms palankiais vadovais, Ukrainos skaitmeninės karo ekosistemos ateitis tebėra neaiški. Skirtingai nei Chmara, kuris pareigas pradeda eiti neturėdamas jau susiformavusios komandos, Fiodorovas į Gynybos ministeriją atsivedė žmones, su kuriais anksčiau dirbo Skaitmeninės transformacijos ministerijoje. Nors iki šiol pasitraukė tik keli jo į Gynybos ministeriją atsivesti skaitmenizacijos specialistai, ateityje jų gali būti gerokai daugiau.

Paskelbdamas apie būtinybę rengti rinkimus, Fiodorovas signalizavo apie galimą perėjimą į opoziciją. Tai kelia klausimų, ar jo santykiai su Zelenskiu dar labiau nepablogės ir ką tai galėtų reikšti artimiausiems Fiodorovo bendražygiams, vis dar einantiems oficialias pareigas.

Pagal savo sumanymą Ukrainos skaitmeninė mūšio lauko infrastruktūra sukurta taip, kad galėtų greitai prisitaikyti prie besikeičiančių kovos poreikių. Sistema gali veikti ir be Fiodorovo bei jo komandos, tačiau kol kas neaišku, ar ji sugebės išlaikyti tokį evoliucijos tempą, kuris būtinas norint neprarasti pranašumo prieš Rusiją. Tiesioginė rizika – prarasti įgytą pagreitį.

DEMOKRATIJA PUSIAUSVYROJE

Demokratinė kultūra, įsitvirtinusi Ukrainoje po 2014 metų ir paskatinusi šios vasaros protestus, išlieka viena didžiausių šalies stiprybių karo metu. Daugelis svarbiausių Ukrainos karinių prisitaikymų kilo iš apačios – iš atskirų karių ir vadų, taip pat iš civilių verslininkų iniciatyvų. Šimtai privačių projektų pasiekė pažangos technologijų, programinės įrangos, gamybos ir logistikos srityse, ir tai iš esmės pagerino Ukrainos gebėjimą kariauti.

Dabar į šią ekosistemą yra įsitraukę pernelyg daug karinių dalinių, verslininkų, inžinierių ir pilietinių aktyvistų, kad vienas politinis sprendimas galėtų ją išardyti. Tačiau šis sukrėtimas gali paveikti Ukrainos gebėjimą toliau plėtoti naujausius pasiekimus mūšio lauke – būtent tuo metu, kai platesnė karo dinamika tebėra itin trapi.

Zelenskiui šią vasarą padarytos politinės žalos visiškai atitaisyti gali būti nebeįmanoma. Ukrainiečiai iš esmės išliko vieningi palaikydami prezidentą, nepaisydami išorinio spaudimo, taip pat ir po Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus 2025 metais. Vis dėlto Zelenskis jau ne kartą parodė, kad jo sprendimai prasilenkia su paprastų ukrainiečių nuotaikomis.

Dar prieš metus jo pastangos apriboti Ukrainos antikorupcinių institucijų vaidmenį sukėlė didelius protestus ir smarkiai sumažino visuomenės pasitikėjimą jo vadovavimu. Dabar sprendimas atleisti Fiodorovą šį įspūdį tik sustiprino.

Iki šios vasaros Fiodorovas vengė politinio dėmesio ir save pristatė veikiau kaip vadovą bei vadybininką, o ne politiką. Tačiau staigus Zelenskio sprendimas jį atleisti – dėl priežasčių, kurių visuomenė iki šiol iki galo nesupranta, – beveik per vieną naktį pavertė Fiodorovą viena populiariausių Ukrainos viešojo gyvenimo figūrų.

Dabar Fiodorovo raginimas surengti rinkimus gerokai padidino politines statymų sumas. Savo vaizdo kreipimesi jis, neminėdamas konkrečių pavardžių, vėl kalbėjo apie galingas interesų grupes, darančias įtaką valdžiai ir gynybos sistemai bei besipriešinančias pokyčiams, kurių Ukrainai reikia norint išsaugoti karinį pranašumą.

Jis taip pat teigė, kad, nesant aiškios karo pabaigos perspektyvos, Ukrainai reikalinga platesnė diskusija apie politinę atsakomybę ir sprendimų priėmimą. Plėtodamas savo iš pradžių miglotai suformuluotą, tačiau netikėtą pareiškimą, buvęs ministras pažadėjo išdėstyti technines ir saugumo sąlygas, kuriomis rinkimai galėtų būti organizuojami karo metu – ypač atsižvelgiant į karių, pabėgėlių ir prie fronto gyvenančių žmonių padėtį. Tai, jo manymu, leistų pradėti realią diskusiją apie rinkimų organizavimo galimybes. 

Pagal karo padėties režimą rinkimai Ukrainoje yra draudžiami. Iki šiol Ukrainos politinį teisėtumą dėl nevykstančių rinkimų daugiausia kvestionavo išorės jėgos – Rusija arba Jungtinės Valstijos. Dauguma ukrainiečių balsavimą karo metu laikė pavojingu ir nepraktišku, baimindamiesi, kad rinkimų organizavimas tik nukreiptų dėmesį, lėšas ir pastangas nuo fronto.

Tačiau Zelenskis prezidento pareigas eina jau septintus metus pagal Konstituciją, numatančią dvi iš eilės penkerių metų kadencijas. Priėmęs ne vieną svarbų ir nepopuliarų sprendimą, jis vis dažniau susiduria su įspūdžiu, kad nebesugeba tiksliai jausti šalies nuotaikų. Fiodorovo pareiškimas galbūt ir nesukels neatidėliotinų pokyčių, tačiau jis pradėjo diskusiją, kuri gali tęstis artimiausius mėnesius ar net metus.

Iki šiol, kalbant apie rinkimų surengimą, atrodė, kad Ukraina pati pajus, kada tam ateis laikas: tam tikru momentu aktyvioje ir atviroje visuomenėje, net ir vykstant karui, patys ukrainiečiai pradės reikalauti demokratinės atskaitomybės.

Tai nereiškia, kad Fiodorovas automatiškai sulauks plataus palaikymo, jeigu nuspręs kandidatuoti. Jo raginimas rengti rinkimus karo metu atstūmė dalį viešųjų asmenų ir politikų, anksčiau rėmusių jį kaip gynybos ministrą. Dabar jie jo žingsnį vertina ne kaip demokratinės atskaitomybės siekį, bet kaip atvirą politinį iššūkį Zelenskiui – tokį, kuris gali nukreipti dėmesį nuo reformų, kurias pats Fiodorovas anksčiau gynė.

Kadangi karas, tikėtina, tęsis ir artimiausioje ateityje, vienas svarbiausių klausimų, su kuriais susiduria Ukraina, yra tai, kiek tiesioginės įtakos piliečiams turėtų būti suteikta sprendžiant karo eigą: kaip šalis turi kariauti, kokiomis priemonėmis, kokios strategijos laikytis ir kokia turėtų būti platesnė jos gynybos vizija.

Dronų karo plėtra karinę strategiją padarė kur kas įtraukesnę, suteikdama platesniam žmonių ratui – nuo pilietinės visuomenės atstovų ir technologijų inovatorių iki fronto linijoje veikiančių karinių dalinių narių – kompetencijos ir realios įtakos ją formuojant. Tai reiškia, kad visuomenės lygmeniu įsitraukimas į karą tapo didesnis nei bet kada anksčiau.

Tačiau šalies vadovams tai kartu sukūrė ir naują, galingą balsų visumą, su kuria tenka skaitytis ir kuriai reikia atsiskaityti. Ateityje šios grupės gali pareikalauti dar didesnės įtakos sprendžiant, kaip turi būti kariaujama ir kokia kryptimi turi būti plėtojama šalies gynybos strategija.

foreignaffairs.com